Mažeikių muziejus

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Mažeikių muziejus
Medžioklės trofėjų paroda
Mazeikiu muziejus1.MKE.2010-05-13.jpg
Interaktyvi paroda „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“
.

MAŽEIKIŲ MUZIEJUS V. Burbos g. Nr. 9. 40 tūkst. eksponatų (1997 m.). Jame saugomi ir eksponuojami Žemaitijos krašto archeologijos, etnografijos ir liaudies meno eksponatai. Steigėjas - Mažeikių rajono savivaldybė. Direktorius Vaidotas Balzeris (nuo 2014 m. liepos mėn., prieš tai - Adelė Cholodinskienė (nuo 1967 m.)).

Istorija

Oficiali įkūrimo data yra 1928 m., kada mokytojas Stasys Ličkūnas perėmė „Senovės pažinimo kuopelės" vadovo pareigas iš Vlado Pūnio ir savo namuose Kankinių gatvėje Nr. 18 viename kambarėlyje patalpino asmeninę senienų kolekciją ir kuopelės „Senovės daiktų rinkinį". Šiame name, kuris stovėjo ties parko teritorija, muziejus išbuvo apie ketverius metus. Muziejus jokių dotacijų iš valdžios negavo,laikėsi vien entuziazmu. St. Ličkūnas muziejui vadovavo iki 1944 m. Jis aplankė visus Mažeikių apskrities archeologijos paminklus,ardomuose senkapiuose vykdė žvalgomuosius tyrimus ir skelbė tuometinėje spaudoje.

1930 m. išleistas neperiodinis muziejaus leidinys "Senovė" Nr. 3. Iš tikrųjų išleistas tik vienas numeris, o numeracija pratęsta nuo „Senovės pažinimo kuopelės" leidinio "Praeitis", kurio išėjo du numeriai. 1931 - 1935 m. Mažeikių muziejus buvo prisijungęs prie „Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka" ir vadinosi Mažeikių "Alkos" muziejus. Šis pavadinimas išliko iki 1948 m. Iš šios draugijos pradėjus gauti dotacijas, muziejus jau galėjo nuomotis patalpas. 1932 m. jis periskėlė į Bažnyčios gatvės pradžioje išnuomotas patalpas. Muziejaus išlaikymui trūko lėšų, todėl 1937 m. etnografijos, archeologijos, liaudies meno rinkiniai buvo parduoti Vytauto didžiojo kultūros muziejui - su sąlyga, kad šie rinkiniai bus ekposnuojami Mažeikiuose.

Nuo 1934 m. Mažeikių „Alkos" muziejui skiriamos patalpos pastatytoje J. Tumo-Vaižganto pradžios mokyklos pastogėje. Čia muziejus išbuvo iki 1944 m., kada vokiečiai pastatą perėmė karo ligoninės reikmėms, o muziejus buvo iškeltas į miesto savivaldybės rūsius. Kraustymo metu dalis eksponatų dingo. Po karo muziejus vėl buvo perkeltas į senąsias patalpas. 1945 m. įrengtos naujos ekspozicijos, fonduose buvo saugoma apie 12 tūkstančių eksponatų. 1946 m. mokytojui Jonui Striškai pradėjus muziejaus atkūrimo darbus buvo išlikę tik apie 20 procentų prieškarinio muziejaus rinkinio. Muziejus buvo atkurtas senosiose patalpose- tuomet jau septynmetės, vėliau aštuonmetės mokyklos pastogėje.

1955 m. užsidegus mokyklos pastatui, sudegė antrasis aukštas ir beveik visi muziejaus eksponatai (jų išliko tik maža dalis). 1958 m. muziejui buvo paskirtos redakcijos patalpos Laisvės ir tuometinės Pergalės (Vasario 16-sios) gatvių kampe. Rajono kultūros darbuotojai pradėjo muziejui rinkti eksponatus. Buvo įrengtos naujos ekspozicijos. Pokario metais muziejuje dirbo P. Striška, F. Maksvytis, J. Ligeikis, A. Gedvilas, B. Vilimas, J. Nagius, V. Mačiulis. 1968-1988 m. muziejus buvo Telšių „Alkos" filialas, 1988 m. tapo savarankiškas. 1992 m. jam paskirtas Mažeikių vaikų muzikos mokyklos choreografijos skyriaus patalpos. Rekonstravus jas, 1994-02-16 į jas perkeltas ir oficialiai atidarytas. Šiuo metu atidarytos nuolatinės gamtos ir istorijos ekspozicijos, rengiamos parodos, seminarai, susitikimai ir kt.

2011 m. gruodžio 15 d. muziejuje vyko konferencija, skirta kuršių, žiemgalių ir žemaičių senajai istorijai ir atidaryta interaktyvi paroda. Konferencijoje pranešimus skaitė projekto vadovas ir kuratorius Vilniaus dailės akademijos profesorius daktaras Adomas Butrimas, Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus atstovas Arnis Radins, archeologė dr. Ilona Vaškevičiūtė, archeologijos istorikas dr. Gintautas Zabiela bei archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius, už savo darbus šiemet pelnęs Jono Basanavičiaus premiją. Pristatyme dalyvavo Latvijos ambasadorius Lietuvoje Martinš Virsis, Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas, žymiausi abiejų šalių kultūros ir meno atstovai, istorikai.

Mokslinė veikla

Pirmąją archeologinę ekspediciją muziejus surengė 1972 m. Jai vadovavo V. Valatka. Buvo ištirti Skėrių ir Dimgailių senkapiai bei dalis Renavo piliakalnio. Senkapyje ištirtas 90 kv. m. plotas ir 33 kapai. Rasta daugiau kaip du šimtai įvairių dirbinių. Kapinyne rastas turinys rodo, kad čia mirę žmonės buvo laidojami jų palikus nedeginant nuo XV a. pabaigos iki XVII a. antrosios pusės. Didžiausią radinių dalį sudarė smulkios monetos. Jos gana įvairios: nuo Aleksandro (1492-1506) denarų iki Kristinos (1632-1654) Rygos šilingų. Ypač reti radiniai - du kišeniniai stikliniai veidrodėliai. Manoma, kad tai pirmieji dirbiniai Lietuvos archeologinėje medžiagoje. Visuose kapuose buvo įdėta dirbinių, nieko bendro neturinčių su mirusiojo įkapėmis. Visi šio kapinyno radiniai ir dokumentinė medžiaga saugoma muziejaus fonduose.

1973 m. muziejaus darbuotojai kasinėjo Kukių senkapį, esantį Varduvos kairiajame krante. Kasinėjimų metu rasti XVII-XVIII a. kapai. Šiuose vėlyvuos senkapuose įkapių šalia griaučių buvo nedaug. Kiekvienam mirusiajam prie juosmens ar prie galvos padėdavo peilį. Vieni jų įkalti į kotą, kiti kriauniniai. Kapuose rasta vienas gintarinis verpstukas, geležinė yla, žalvarinis siuvėjo antpirštis. Kasant duobes šiems kapams buvo išardyti senesni - sudegintų mirusiųjų kapai. Beveik visiškai jie suardyti vėliau, ariant lauką. Pagal laidojimo būdą ir dirbinius spėjama, kad šitie sudegintų mirusiųjų kapai yra XII-XIV a. Rasta įvairių dirbinių - bizantiškas mėlyno stiklo karolis, ietgalis su sparneliais, skandinaviškas kalavijo makšties galo apkalas, diržo sagtis, žalvarinė 6,5 cm ilgio žirgo skulptūrėlė. Šitas žirgelis vienintelis Lietuvos archeologinėje medžiagoje. Senkapyje aptiktos ir dvi duobės su V-VI a. dirbinių lobiais, taip pat penkios duobės su degėsiais, akmenimis ir dirbiniais. Manoma, kad jos iškastos apeiginiams tikslams. Ant vienos duobės dugno padėtas geriamasis ragas ir didoka žalvarinė įvija. Šiauriniame krašte buvo kasamas Kukių gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Jame rasta sveika akinė segė, įtveriamasis akmeninis kirvukas, titnaginė strėlė ir titnago gabaliukas su retušuotu kraštu. Visi šio senkapio radiniai saugomi muziejuje [1].

Kolekcijos, rinkiniai, dovanos

Muziejaus dailės fondas nuolat papildomas kraštiečių, kitų menininkų, dailininkų kūrybos darbais. Tai Česlovo Kontrimo, Vlado Lisaičio, Juozo Bagdono, Alfonso Dargio tapyba, grafika, akvarelės, ekslibrisai. Į muzijų taip pat patenka emigrantų palikimas. Irma Jančevskytė muziejui dovanojo gydytojo Vlado Burbos archyvą ir asmeninius daiktus, Pranė Švažienė - rašytojo Henriko Nagio šeimos fotonuotraukas ir laiškus, Austėja Veličkaitė-Kubilienė - Mažeikių burmistro Veličkos asmeninius daiktus, Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė - aliejinės pastelės ciklą „Kvedlinburgo paukštė", Genė Jacėnaitė - didžiulę savo keramikos darbų kolekciją (apie 300 vnt.), Bronė Rušinaitė-Šarkienė - savo tėvo liaudies meistro Juozo Rušino medžio drožinius, Eugenija Pukevičiūtė-Sprogienė - savo tėvo, pirmojo Mažeikių bažnyčios vargonininko, bažnytinio choro vadovo Karolio Pukevičiaus archyvą (221 egz. spaudos leidinių, istorinių nuotraukų, natų, dokumentų), Marija Bužokaitė-Eidimtienė - savo tėvo Mažeikių fotografo Kosto Bužoko fotoaparatą ir nuotraukų negatyvus.

Padaliniai

Šaltiniai

  1. Cholodinskienė A. Archeologiniai radiniai - Mažeikių muziejuje // santarvė. - 1990. - Balandžio 12. - Nr. 43. - P. 3.

  • Cholodinskienė A. Mažeikių muziejus // Būdas žemaičių. - 1998. - Liepos 2. - Nr. 43. - P. 5.
  • Ramanauskas V. Mažeikių muziejus per laiko prizmę. - 1998. - Liepos 2. - Nr. 43. - P. 5.

Nuorodos