 Šios savaitės straipsnis
|
 Koplytstulpis (past. 1935 m.) Padvarių k. laukuose PADVARIAI, kaimas Viekšnių seniūnijoje, 2 km į rytus nuo Viekšnių. Dauguma sodybų buvo paventyje tarp Viekšnių ir Palnosų. Rytuose, arčiau Palnosų, kaimas išsiplėtė ir kiek į šiaurę. Žiūrint nuo Šiaulių-Mažeikių plento į pietus - Padvarių kaimas, o į šiaurę - Padvarelių kaimas (išnykęs).
Kaimas į viensėdžius pradėtas išskirstyti 1926 metais matininko Straupos ir padėjėjo Barzdaičio, o 1927 m. matininko J. Šileikos, o matavimo darbai baigti 1928 metais matininko Sergiejaus Paulionio. Tarpukaryje buvo šie ūkiai: Jono Nagio, Juozo Švažo, Prano Petkaus, Petronėlės Švažaitės, Adomo Permino, Jono Virbauskio, Mečislovo Jasučio, Juozo Ramanauskio, Stepo Mačiaus, Igno Virbauskio, Jono Kristino, Kazio Dobravolskio, Onos Mikalauskienės, Antano Permino, Simo jasučio, Prano Giedrio.
BUTKUS KAZYS (g. 1906-04-26 Viekšniuose), Lietuvos kariuomenės karininkas, kapitonas.
Baigė keturias Viekšnių progimnazijos klases. 1923-10-26 įstojo ir mokėsi karo mokykloje. 1926-09-09 ją baigęs (VIII laid.) leitenanto laipsniu paskirtas į 8 pėstininkų pulką 3 kuopos jaunesniuoju karininku, 1926-11-01 - 6 kuopos jaunesniuoju karininku. 1930-10-31 perkeltas į mokomąją kuopą jaunesniuoju karininku. 1931-05-30 pakeltas į leitenantus. 1931-07-01 paskirtas 6 kuopos vyr. karininku, 1934-08-31 perkeltas į karo aviaciją, paskirtas priešlėktuvinės kuopos būrio vadu, 1935-09-02 paskirtas 1 aerodromo kuopos vyr. karininku, 1935-12-01 - šios kuopos vadu. 1935-12-31 suteiktas kapitono laipsnis. 1937-04-01 pačiam prašant paleistas į atsargą.
 Sedos sinagoga, 2006 m. rugsėjo mėn. SEDOS SINAGOGA yra Sedoje, Basanavičaus g.10, 100 m į rytus nuo Varduvos upės.
Pastatas netaisyklingo stačiakampio plano su uždara laiptinės iškyša vakarinėje pusėje, orientuotas rytų-vakarų kryptimi, pagrindinis įėjimas yra vakaruose. Ilgis 22, plotis 16 m. Stogas buvo valminis (2005 m. pavasarį įgriuvo). Langai stačiakampiai su trikampiais sandrikais, pastogė papuošta dvieiliu karnizu su smulkiais dantukais. Šoniniuose fasaduose ryški riba tarp vyrų salės ir dviaukštės dalies. Salėje stulpų pėdsakų nėra; tebėra moterų galerijos arkinių angų žymės. 2003-12-30 įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą.
Pirmoji Sedos sinagoga paminėta 1657 m. inventoriuje. Vėliau ji minima 1694 m. ir 1764 m. inventoriuose. Visuose dokumentuose nurodama ta pati objekto lokalizacija – sklypų gale, prie malūno tvenkinio, t.y. tuometiniame Mozės Samuilovičiaus sklype, už kurį žydų bendruomenė turėjo mokėti dvarui 15 talerių. Tuose pačiuose dokumentuose minimos ir žydų kapinės. XVIII a. viduryje žydai už savo pastatus dvarui mokėjo 8 timpas.
 Urvikių kaimo kapinės, vad. Šepučio kapeliais. Cementinis kryžius, past. 1932-05-01. Priekinėje dalyje iškaltas užrašas „JAUNYSTĖS JĖGAS / DIEVUI IR TĖVYNEI", užpakalinėje - „L.K.J. S-GA. / PAVASARIS / URVIKIŲ KUOPA / ŠEŠIŲ METŲ SUKAK- / TUVĖS 1932.V.1." URVIKIŲ KAPINĖS, Šepučio kapeliai, yra Urvikių k., gyvenvietės pietvakarių pakrašyje. Kapinių paviršius beveik lygus, su nežymiu nuolydžiu į šiaurę, apaugęs retu beržynu; yra ąžuolų, drebulių, viena pušis, auga mažos eglaitės. Pietiniu pakraščiu praeina Mažeikių-Purplių vieškelis.
Plotas 0,07 ha, perimetras 102 m, apjuostos pylimu-grioviu. Laidojimo žymių ir antkapinių paminklų nėra, išskyrus du betoninius kryžius, statytus 1932 m., iš jų vienas pastatytas ant girnų.
Kapinėse buvo dailės paminklas - koplytstulpis (past. 1934 m.) su ornamentuotu kryželiu ir Marijos Maloningosios skulptūra (yra Mažeikių muziejuje). Anksčiau jos buvo įrašytos į archeologijos paminklų sąrašą (A V653).
BAIBELIS, upelis Mažeikių apylinkės seniūnijoje, Maigų k.
Įvairioje kartografinėje medžiagoje nurodomi skirtingi šio upelio pavadinimai. XIX a. planuose vadinamas Barzdupiu, bet tėkmė nurodyta iš Dargių k. Baibelio pavadinimu vadinamas kitas upelis - Kutuvis, tekantis iš Maigų ežero į Ventą per Milių k. Vėlesniuose žemėlapiuose vadinamas Baibeliu, o vaga nurodyta iš Žiogaičių k. esančios Barzdinės pelkės.
Kad būtų išvengta painiavos, upelio atkarpą nuo Dargių k. per Baibelius iki Maigų ežero reikėtų vadinti Baibeliu, o nuo Barzdinės pelkės iki santakos su Baibeliu, esančiu Baibelio pievoje, vadinti Barzdupiu - kairiuoju Baibelio intaku.
Aukštupyje teka į pietus, vidurupyje nežymiai pasuka į pietryčius ir įteka į Maigų ežerą. Iki Mažeikių-Šiaulių geležinkelio teka ištiesintu kanalu, per Ubagyno mišką – natūralia vaga, žemupyje – vaga vėl ištiesinta. Žemupyje turi kair. intaką Šaltenius.
Baibelio upelis yra 72-74 m. virš jūros lygio. Krantai žemi, vidurupyje apaugę krūmais. Dugas uždumblėjęs. XIX a. per upelį įrengtas Mažeikių-Šiaulių geležinkelio betoninis tiltas. Netoli Maigų ežero, deš. pakrantėje, miškelyje yra Maigų kapeliai.
|
 Enciklopedijos įvykių kalendorius
|
|
Mažeikių krašto enciklopedija pradėta kurti 2006 m. gruodžio 31 d. Kasdien papildoma 2-5 gana išsamiais straipsniais.
Enciklopedijos datos
|
|
 Pildomi straipsniai
|
 Sedos medžiotojų būrelio vėliava SEDOS MEDŽIOTOJŲ BŪRELIS, Mažeikių medžiotojų ir žvejų draugijos būrelis, įsikūręs Sedos mieste. Vadovas Juozas Narbutas. Medžioklės plotas - 10000 ha, iš jų apie 4000 ha miškų.
Įkurtas 1965 m. Būrelio vadovais yra buvę: Vaclovas Glazauskas, Bronius Liupkevičius, Petras Kekys, Vaclovas Petkus, Vaclovas Žutautas, Romualdas Urbonavičius, Algis Neliubšis. Mirę būrelio nariai: Vincas Grudikas, Vaclovas Pukinskis, Vytautas Rubežius, Petras Klikovas, Antanas Jurkėnas, Steponas Žičkus, Grigaitis.
Būrelyje yra 49 medžiotojai. Kasmet sumedžiojama apie 15 šernų, nušaunama apie 30 bebrų.
KĖKŠTAS (Garrulus glandarius), varninių šeimos paukštis.
Rajono teritorijoje perinti, sėsli rūšis. Lytiškai subręsta pirmais gyvenimo metais. Peri pavienėmis poromis. Lizdus dažniausiai krauna jaunose eglutėse, pušelėse, rečiau – ąžuoluose, alksniuose, karkluose. Lizdai gana stambūs sukrauti iš lanksčių lapuočių medžių, viržių šakelių, gūžta išklojama švelnesnėmis žolelėmis, šaknelėmis. Dažniausiai balandžio mėn. patelė padeda 5 – 7 žalsvai melsvus su rusvais taškeliais kiaušinius. Peri abu porelės nariai apie 18 parų. Išsiritę jaunikliai lizde tupi labai tyliai, beveik visiškai neskleisdami jokio garso. Jauniklius maitina abu tėvai. Lizdą jaunikliai palieka būdami 20 – 24 dienų amžiaus. Juos tėvai papildomai globoja dar 6 – 10 dienų.
 Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai DR. ANTANO BIRŽIŠKOS SVEIKATOS NAMAI, viešoji sveikatos įstaiga Viekšnių mstl. Vadovė vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, vadovaujanti ir Biržiškų vardo viekšniškių draugijai.
Dr. A. Biržiškos sveikatos namai pastatyti 1938—1939 metais asmeninėmis Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, prof. Mykolo Biržiškos lėšomis. Jis pastatą savo ir brolių vardu dovanojo Viekšnių miestui, siekdamas įamžinti tėvo dr. Antano Biržiškos (1855—1922) atminimą.
2004 m. gegužės mėn. po restauracijos atgimusius dr. A. Biržiškos sveikatos namus Telšių vyskupijos kancleris, generalvikaras Juozas Šiurys pašventino. Pastatas restauruotas pagal Vyriausybinę programą. Projektą rėmė rajono Savivaldybė ir Vertybių apsaugos departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
 AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių pieninė  Mažeikių sviesto gamykla 1927 m. MAŽEIKIŲ PIENINĖ, AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių filialas. Yra Mažeikiuose.
Mažeikių pieninė susikūrė kooperaciniu būdu 1926 metais Tirkšlių - Sedos gatvių sankryžoje esančiame pastate. Prie pat gatvės stovėjusiame name viename kambaryje buvo įsikūrusi pieninės kontora. Čia pat gyveno ir pieninės viršininkas. Dar viename kambaryje buvo pieno produktų bufetas, kur prekiavo sviestu ir grietine. Pieną separuodavo mechanizuotai, sviestą sukdavo taip pat mašina; įrenginius prižiūrėjo Ramanauskas. Tuo metu ji priklausė Mažeikių kooperacijos sąjungai. 1936 metais ji jau supirkdavo 1 300 tonų pieno per metus. Pokario metais pieninės kolektyvas nebuvo didelis. Čia dirbo apie 10 darbininkų, buhalteris, kasininkas V. Končius, meistras, kiti tarnautojai. Pieninė turėjo taip pat laboratoriją bei lydymo cechą, kuris buvo Pramonės gatvėje. Pieninėje buvo garo katilas, kuris šildydavo vandenį. Karštas vanduo buvo nuolat naudojamas ir gamybai, ir įrangai bei vamzdžiams plauti. Ūkininkai pagal prievolę turėdavo pieninei tiekti nustatytą pieno normą. Iš pieno gamindavo sviestą, varškę, grietinę. Ši produkcija buvo išvežama į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ir kitus miestus. 1940 m. pieninei priklausė 10 nuosavų pieno nugriebimo punktų ir 6 savarankiškai veikiantys punktai.
 Tikrasis raudonviršis ( Leccinum aurantiacum) TIKRASIS RAUDONVIRŠIS, raudonikis, (Leccinum aurantiacum), baravykinių šeimos grybas.
Vaisiakūniai dideli, mėsingi. Kepurėlė užauga iki 30 cm skersmens, plaušuotra, oranžiškai raudona, rudai raudona, geltonai raudona. Jaunų vaisiakūnių kepurėlė pusiau apvali, senesnių iškili, senų plokščiai iškili, su kraštuose nukarusia luobele.
Vamzdeliai ilgi, balsvi, pilki. Senų grybų vamzdeliai dažnai išlindę iš po kepurėlės kraštų. Poros apskritos ir smulkios, balsvos, senų - žalsvai, rudai pilkos. Paspaudus poros paruduoja.
Kotas tvirtas, dažnai į viršų truputį smailėjantis, 5-20 cm ilgio ir 3-6 cm skersmens, baltas, apaugęs pilkais rudais, vėliau - juodai rudais žvyneliais, plaušeliais.
Trama minkšta, balta, įpjauta ar perlaužta greitai darosi pilkai melsva, pilkai violetinė, žalsvai rusva, malonaus kvapo ir skonio. Sporos verpstiškos, ochros geltonumo, 13-17x4-5 mikron.
|
 Rinktinė iliustracija
|
| Tipiška žemaitiška troba Voverių k.
|
|
