Vladas Pūnis

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
(Nukreipta iš Pūnis Vladas)
Peršokti į: navigaciją, paieška
Vladas Pūnis

PŪNIS VLADAS, Pūnis Vladislovas (g. 1904-02-16 Kalnėnų k. - m. 1988 m. Mažeikiuose; palaidotas Mažeikių kapinėse), pirmasis Mažeikių kraštotyrininkas, „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės" įkūrėjas, gydytojas.

Augo Rygoje, vėliau mokėsi Sedos vid. mokykloje, Mažeikių gimnazijoje. Dar ankstyvoje jaunystėje ėmė rūpintis, kaip apsaugoti istorines vietas, įviarias senovės liekanas ir paminklus nuo išnykimo. 1925 m. savo name įkūrė muziejų. Įsirengęs namuose muziejų, 1925 m. rudenį V. Pūnis išsiuntė prašymą į Kauno archeologijos komisiją, norėdamas gauti leidimą įkurti „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę”. Po to parašė archeologui Petrui Tarasenkai ir Lietuvos R. Prezidentui dėl kuopelės įsteigimo. 1926 m. gegužės 3 d. Mažeikių apskr. Viršininkas patvirtino Senovės mėgėjų pažinimo kuopelės įstatus. Kuopelei V. Pūnis ir vadovavo. Šios kuopelės senovinių daiktų rinkinys tapo Mažeikių muziejaus užuomazga.

Leido šapirografuotą leidinį „Praeitis" (1927 m. išėjo du numeriai, tiražas 200 egz.). Laisvai platinant jį tarp gyventojų, gaunamos piniginės aukos buvo skiriamos muziejui steigti. 1930 m. kartu su St.Ličkūnu išleido žurnalą „Senovė”.

1928 m. V. Pūnis baigė Mažeikių gimnaziją ir išvažiavo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti medicinos. 1936 m. baigęs mokslus dirbo gydytoju Kaune, nuo 1940 m. - Mažeikiuose. Prieš karą baigusio universitetą V. Pūnio diplomas tarybiniais metais nebuvo pripažintas. Jam teko perlaikyti visus valstybinius egzaminus, kad gautų kitą Kauno medicinos instituto diplomą.

V. Pūnis laisvai kalbėjo latviškai ir rusiškai, gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lotynų kalbas, trško mokytis. Užaugino du sūnus.

Šaltiniai

  • Eidimtienė M. Kraštotyrinio darbo rajone pradininkui - 100 metų // Būdas žemaičių. - 2004. - Vasar. 18. - Nr. 19. - P. 9.
  • Plastinina B. Minint V. Pūnio 100-ąsias gimimo metines // Santarvė. - 2004. - Vasario 14. - Nr. 19.
  • Žemaičių žemė. – 1997, Nr. 3. – P. 36

Nuorodos