Laižuvos gatvė

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Laižuvos gatvė
Mažeikiai. Laižuvos gatvė. Turgavietė 1923 m.

LAIŽUVOS GATVĖ, viena iš Mažeikių senamiesčio gatvių. Prasideda nuo Laisvės gatvės, ties rajono savivaldybe, ir tęsiasi į šiaurės rytus, po to į rytus iki miesto ribos link Laižuvos. Gatvę kerta arba nuo jos prasideda šios gatvės: Birutės, Klaipėdos, V. Mykolaičio-Putino, Valstiečių, D. Poškos ir Aušros.

1920-1922 m. Mažeikių miestui praplėsti Šiaulių apygardos žemės tvarkytojo pavedimu miškų departamentui priklausanti žemės ir miškas buvo pradėta skirstyti į sklypus ir leista įsigyti pavieniams gyventojams. Tuo metu ir pradėjo formuotis Laižuvos gatvė. Ši gatvė vadinosi Didžioji Laižuvos, o lygiagrečiai jai einanti kita gatvė buvo Mažoji laižuvos (dabar - P. Matulionio). Taip pavadinta ji buvo todėl, kad tai buvo vieškelis į Laižuvą. Po karo, sovietmečiu, gatvė buvo pavadinta Tarybų gatve. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, gatvei sugrąžintas jos senasis pavadinimas.

1989 m. literatūrologas Silvestras Gaižiūnas siūlė gatvę pavadinti dailininko, skulptoriaus Karlio Zalės vardu, tačiau šis pasiūlymas nebuvo įgyvendintas.

Gatvė tarpukaryje

Kur dabar yra Mažeikių autobusų parkas, caro laikais apie 1909-1910 m. buvo rusų mokykla. Vėliau, 1923 m., čia atidaryta Mažeikių savivaldybei priklausanti skerdykla [1]. Pagal 1939 metų Lietuvos telefonų abonentų sąrašą, ji buvo Laižuvos g. 40 name [2].

Laižuvos gatvėje buvo trys pagrindiniai Mažeikių miesto restoranai, kurie priklausė Juozui Varnui, Jonui Vilkui ir Jonui Kiaušui. Šioje gatvėje buvo ir Mažeikių savivaldybė. Einant nuo Laisvės gatvės, dešinėje pusėje stovėjo trys mūriniai raudonų plytų mūriniai namai. Kiekvienas jų priklausė skirtingam savininkui. Du namai neatpažįstamai pakeitė savo išvaizdą. Tarpukariu viename iš jų, kur dabar yra įsikūrusi UAB „Langė", buvo miesto savivaldybė. Patalpas ji nuomojo iš namo savininko. Tada tai buvo Laižuvos g. 12.

Laižuvos ir Laisvės gatvių kampe tarpukariu namą buvo pasistatęs pirmasis Mažeikių burmistras Feliksas Pračkauskas (dabar tame name įsikūrusi indų parduotuvė „Vismanta"). XX a. 3 deš. šiame name buvo nuomojamos patalpos Mažeikių pradžios mokyklai. Ją lankė būsimasis Mažeikių fotografas Kostas Bužokas. Mokyklos vedėjas buvo Mažeikių muziejaus įkūrėjas Stasys Ličkūnas. Šiose patalpose buvo ir asmeninis S. Ličkūno muziejėlis. Priešingame Laižuvos ir Laisvės gatvių kampe prieš pat karą buvo pastatyta miesto rotušė. Pastatas atiduotas 1940 m. vasario 16 d. Jo pirmame aukšte įsikūrė gaisrinė, o antrame - Mažeikių miesto savivaldybė.

1922 m. iš Stoties gatvės turgus perkeltas į turgaus aikštę Laižuvos gatvėje. Turgaus aikštės nebeliko, kai 1961 metais buvo pastatyta Mažeikių mokykla-internatas, o greta įrengtas sporto stadionas. Šiaurinėje turgaus teritorijos dalyje liko aikštė, kuri sovietmečiu buvo pavadinta Tarybų aikšte. Joje buvo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu, kad jis skirtas tarybiniams kariams išvaduotojams. Sovietmečiu prie šios aikštės vykdavo gegužės 1-osios, Spalio švenčių demonstracijos ir mitingai. Prieš kiekvieną šventę iš Komunalinių įmonių kombinato sandėlių būdavo atvežami ir palei gatvęsumontuojama laikina tribūna. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę aikštė pavadinta Nepriklausomybės vardu. Akmuo pašalintas , o vietoj jo pastatytas kaltas paminklinis kryžius (autorius Algirdas Stankus žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę atminti). Kai buvo statomas Mažeikių mokyklos internato pastatas, pietinė jo dalis atsidūrė ant sunykusių stačiatikių kapų, kurie buvo šalia 1894 metais pastatytos stačiatikių cerkvės, vėliau reorganizuotos į mokinių bažnytėlę, kuri stovėjo dar ir šeštame dešimtmetyje.

Laižuvos gatvėje gyveno nemažai prekybininkų, kai kurie turėjo parduotuvių net pačioje turgavietėje. Tarp pastarųjų buvo Adomas Janulis (J. Basanavičiaus g. 1), kurio parduotuvėje buvo prekiaujama metalo dirbiniais ir indais. Įvairia prekyba turgavietėje vertėsi ir Pranas Gricius. Laižuvos g. 19 savo parduotuvę turėjo prekybininkas Jonas Juozaponis.

1933 m. Laižuvos g. Nr. 12 dirbo Lituania spaustuvės įgaliotinis Petras Vadeiša. Tame pačiame name įvairų verslą plėtojo Domas Taujenis. Jis prekiavo odomis, užsiėmė avalynės, kolonialine prekyba. Jo parduotuvė buvo viena didžiausių avalynės parduotuvių mieste. Vėliau šias patalpas nuomojo miesto savivaldybė. [3]. 1939 m. Lietuvos telefono abonentų sąraše nurodyta, kad Laižuvos g. 16 name veikė Smulkaus kredito draugija, o Mokesčių inspekcijos telefono centrinė buvo 18-ame name. Mokesčių inspekcijos sekretoriaus Liudo Jasiulio butas buvo tos pačios gatvės 31 name. Policijos nuovados raštinės viršininkas gyveno 15-ame, o pats policijos vadas - 30-ame name.

Tarpukariu Laižuvos gatvėje gyveno siuvėjas Goldas, kuris 1940 m. išvyko į Kauną. Turgavietėje kolonialine (atvežtinių prekių) prekyba vertėsi Kaganas Faifelis. Jis verslu užsiėmė nuo 1926 metų. Prekiavo vienas pats. 1931-1939 metų duomenimis, turėto turto vertė - 45 tūkst. litų, iš to skaičiaus nekilnojamojo - 35 tūkst. litų; metinė apyvarta - 40 tūkst. Lt.

Laižuvos ir Birutės gatvių kampe (Birutės g. 8, sovietmečiu čia buvo autoinspekcija) veikė Juozo Varno traktierius. Šio namo antrame aukšte buvo Varnų šeimai priklausęs saldainių fabrikas. Šiek tiek vėliau nei Juozo Varno, Klaipėdos ir Laižuvos gatvių kampe atidarytas Jono Vilko restoranas. Šiandien šio pastato nebėra. Trečiasis restoranas Laižuvos gatvėje priklausė Jonui Kiaušui (dabar čia yra vaistinė). Šis raudonų plytų namas iki šiol bent iš išorės išlaikė savo buvusią išvaizdą. Jis yra beveik priešais darbartinės Savivaldybės pastatą.

Gatvė dabar

Po karo Laižuvos gatvėje buvo įrengtos patalpos veterinarinei vaistinei, kuri priklausė Šiaulių zonos zoovettiekimui. Joje vedėja dirbo Bernarda Beinoravičiūtė-Lizdenienė, sanitarė ir valytoja Valė Antanavičiūtė. Ši vaistinė aptarnavo kolūkius ir tarybinius ūkius. Atvažiuodavo pirkėjų ne tik iš viso Mažeikių rajono, bet ir iš Viekšnių, papilės, Akmenės, Skuodo. Čia buvo galima įsigyti ir veterinarinių instrumentų, įvairių vakcinų. B. Lizdenienė vaistinės vedėja buvo apie dešimt metų, po to ji liko čia dirbti farmacininke, kol sulaukė ir pensijos, o vedėja buvo paskirta Valentina Andrijauskienė [4].

Šaltiniai

  1. Bernarda Plastinina. Gatvė, garsi stačiatikių cerkve, rabinais ir žydų pirtimi // Santarvė. - 2009. - Gruodžio 19. - Nr. 144.
  2. Bernarda Plastinina. Tarpukario Laižuvos gatvė buvo prestižinė //Santarvė. - 2010. - Spalio 23. - Nr. 120. - P. 10, 13.
  3. Kalendorius. Adresų knyga 1933 metams. Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir Amatininkų Sąjungos leidinys.
  4. Bernarda Plastinina. Mažeikių Didžioji gatvė atitiko savo pavadinimą // Santarvė. - 2009. - Lapkr. 7. - Nr. 126. - P. 12.