Povilas Plechavičius

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
(Nukreipta iš Plechavičius Povilas)
Peršokti į: navigaciją, paieška
Povilas Plechavičius
Paminklas P. Plechavičiaus tėviškėje Bukončių k., Židikų sen.

POVILAS PLECHAVIČIUS (g. 1890-02-01 Bukončių k., Židikų vls. - m. 1973-12-19 Čikagoje; palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse) - Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas.

P. Plechavičius gimė ūkininkų ir bajorų giminės šeimoje (žr. Plechavičiai), krikštytas Pikelių bažnyčioje. Iki šiol gimtinėje išlikęs tik vienas kumetynas. Būsimasis generolas buvo antras gausios šeimos vaikas - jis turėjo penkis brolius ir šešias seseris. Dvi seserys mirė jaunos, du broliai žuvo Sibire, likusieji šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV.

Pradėjęs mokytis Lietuvoje, Maskvoje 1908 m. baigė gimnaziją, 1911 m. - komercijos institutą, 1914-05-13 - Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Rusų armijos 5 kavalerijos dalinyje dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare kovose su vokiečiais, austrais, vengrais ir turkais, tris kartis buvo sužeistas. Tarnybą baigė turėdamas poručiko laipsnį. 1918-07-25 su broliu Aleksandru grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje ir suorganizavo savanorių partizanų būrius kovai prieš bolševikus, bermontininkus. Kovojo su bolševikais Sedos, Mažeikių, Kretingos ir Telšių apylinkėse. 1918-11-15 Lietuvos Valstybės Tarybos paskirtas Sedos apsaugos vadu, pertvarkė Žemaičių partizanų rinktinę į savanorių dalinius, kurie kovojo su bolševikais, vėliau su bermontininkais.

1919-01-04 vakare, per revoliucinio komiteto posėdį, su 3 partizanais užpuolė Židikus ir čia sumušė vietinių bolševikų raudonają gvardiją, kurioje 28 žmonės. Buvo nukauti 3, sužeisti 24 bolševikai. 1919-01-23 su 4 partizanais užpuolė Renavą ir sumušė rusų bolševikų pusę kuopos, bet turėjo atsitraukti. Apie 1919-01-24 bolševikai išplatino atsišaukimą, kuriame teigiama, kad kas nušaus bei pristatys P. Plechavičių, bus sumokėta 300 tūkst. aukso rublių. Apie 1919-01- 25-27 d. su 45 partizanais anksti ryte užpuolė Sedą, kur buvo 1,5 bolševikų pulko; nukovė apie 15 žmonių ir daug sužeidė. Tą pačią dieną su 15 partizanų užuolė ir Žemalę, kur išvaikė ten esančias 2 kuopas bolševikų. Sausio 28 d. bolševikai vėl puolė Sedą, bet P. Plechavičiaus ir jo partizanai buvo sumušti, palikę 8 nukautus, pabėgo. Apie 1919 m. sausio 29-30 d. su 30 partizanų užuolė ir išmušė bolševikus iš Tirkšlių, bet buvo priverstas atsitraukti, nes iš Mažeikių atėjo 2 bataljonai latvių. Gavęs paramą iš Liepojos vado, išmušė bolševikus iš Mažeikių ir juos su 30 partizanų išvijo Viekšnių ir Kuršėnų link.

1919-02-18 paskirtas Sedos, prijungiant ir Mažeikius, komendantu, 1919 m. lapkričio mėn. - Mažeikių miesto ir apskrities komendantu (žr. Mažeikių komendantūra).

Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas.

1920-01-17 perkeltas į 5 pėstininkų pulką 7 kuopos vadu, 02-24 paskirtas 3 bataliono vadu. 1920-02-13 suteiktas kapitono laipsnis. 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur.

1920 m. spalio 18 d. P. Plechavičius perkeltas į 1 raitelių pulką, 11-06 - į 2 raitelių pulką 1 eskadrono vadu. 1921-03-30 su eskadronu dalyvavo iškilmėse perimant iš latvių Palangą. 1921-05-17 paskirtas eiti 1 raitelių (nuo 1922-04-01 1 husarų pulkas) pulko vado pareigas, 1922-03-31 patvirtintas pulko vadu. 1922-09-01 pakeltas į majorus. 1923 m. porą kartų buvo komnadiruotėje Danijoje.

1924-08-15 P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune (IV-oji karininkų laida), 1924-10-15 komandiruojamas į Karo akademiją Čekoslovakijoje. 1926-09-01 baigė Generalinio štabo akademiją „Škala valečna" Prahoje. Ją baigus buvo paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi. Vadovavo 1926 metų gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. 1926-12-31 paskirtas Vyr. kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriumi, po keturių dienų - dar ir Generalinio štabo valdybos viršininko pareigas. 1927-02-28 pakeltas į generalinio štabo pulkininkus leitenantus, 1927-08-01 pakeltas į generalinio štabo pulkininkus. 1927 m. kovo pab. išrinktas į Lietuvos karininkų Ramovės seniūnų tarybą ir į prezidiumą. 1927-07-05 paskirtas dar kavalerijos viršininku. 1927-08-26 paskirtas Vyr. kariuomenės štabo viršininku, 1927-08-31 atleistas nuo vadovavimo Generaliniam štabui, paliekant tik kavalerijos pulko viršininku. 1929-02-10 pakeltas į generolus leitenantus (1936-12-28 laipsnis pakeistas į brigados generolo) ir pačiam prašant paleistas į karininkų atsargą.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais 1940-06-15 pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos - Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. vasarą grįžo į Lietuvą. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancingą (Gdanską), Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją, gyveno Oldenburge, vėliau Uchtėje.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Jam tai nepavyko – nusigerdavo pats Mikuckis.

Nuo 1949 m. P. Plechavičius apsistojo JAV, kur gyveno jo motina. Gyvendamas Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla, 1950-1959 m. buvo jos valdybos pirmininkas, nuo 1962 m. garbės narys.

1928 m. P. Plechavičius išleido vadovėlį „Jojų tarnyba, divizijos eskadronas ir mišri žvalgomoji rinktinė". Mokėjo lenkų, čekų, rusų, vokiečių, latvių kalbas.

Lietuvos vietinės rinktinės veteranai 2008-10-04 Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, atidengė paminklas P. Plechavičiui (autorius Juozas Šlivinskas, architektas Kęstutis Linkus). Paminklas kainavo apie 70 tūkst. litų. Tris ketvirtadalius šios sumos sukaupė Vietinės rinktinės kariai iš savo pensijų, ketvirtadalį paaukojo aukotojai.

Šeima

Žmona Irena (1894-1929). Turėjo 3 vaikus: dukterį Ireną, gimusią 1922-10-24, sūnų Povilą - 1923-10-16 ir Norbertą - 1926-01-20.

Nuopelnai

  • Šv. Jurgio 4 laipsnio kryžius.
  • Šv. Onoas 4 laipsnio ordinas.
  • 1923 m. - Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas.
  • 1926 m. - Latvijos gynybos sąjungos bronzos medalis.
  • 1928 m. - DLK Gedimino 2 laispnio ordinas. 1928-05-10 P. Plechavičius atisakė šio ordino, ne tai „žemina pagal pareigas kitų karių tarpe".
  • 1928 m. - Savanorio medalis.
  • 1928 m. - Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalis.
  • 1928 m.- Italijos karūnos 2 laipsnio ordinas.
  • 1929 m. - Latvijos išsivadavimo karo 10- mečio medalis.
  • 1952 m. - Amerikos lietuvių legiono garbės ženklas.
  • 2004 m. - Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius.

Šaltiniai

  • Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1961. - T. 23. - P. 119.
  • Gen. Povilas Plechavičius. - Brooklyn, 1978. - 300 p.
  • Žemaitija: Istorija. Žmonės. Likimai. - Klaipėda, 1992. - P. 39.
  • Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m. - V., 2006. - T. 6. - P.133-134.
  • Šverebas P. Tai kas gi buvo tas generolas P. Plechavičius? // Šiaulių kraštas // 1995. - Vasario 7.

Nuorodos