Leckavos Šv. Lauryno bažnyčia

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Leckavos Šv. Lauryno bažnyčia
Leckavos baznycia3.MKE.jpg
Leckavos baznycia4.MKE.jpg
Leckavos bažnyčia prieš remontą
Leckavos baznycia. MKE.jpg
Varpinė, past. 1805 m.
Paminklas Popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui (past. 2006 m.)

LECKAVOS ŠV. LAURYNO BAŽNYČIA yra Leckavoje, priklauso Mažeikių dekanatui. Bažnyčia medinė, stačiakampio plano su bokšteliu. Pastatyta 1958 m. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora.

Istorija

Leckavos apylinkėse, Griežėje, 1622 m. buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Griežėje buvo ir mokykla. Paaštrėjus religinei kovai, netrukus buvo pasirūpinta, kad Leckavoje katalikiškoji bendruomenė turėtų savo maldos namus. Žemaičių seniūno Liackio pastangomis 1630 m. (kitais duomenimis - 1637 m.) Leckavoje pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Jis pakvietė kunigą, kurį ir išlaikė. 1644 m. naktį į verbų sekmadienį bažnyčia sudegė. 1645 m. jos vietoje Liackis pastatė kitą, didesnę bažnyčią, ir pakvietė 2 kunigus. Bažnyčia 1783 m. sudegė. 1785 m. Adomas Gurskis pastatė naują medinę Šv. Lauryno bažnyčią, kurią tik 1881 m. pakonsekravo vyskupas Beresnevičius. 1841 m. buvo Viekšnių filija, priklausė 1 valakas ir 6 margai žėmės, kunigą išlaikė dvaras. Vėliau suteiktos parapijos teisės, priklausė Viekšnių dekanatui, 2237 katalikai. 1863 sukilimo metu Leckavos klebonas Petras Šemeta (g. 1806 - ?) apkaltintas sukilimo palaikymu, suimtas ir 1864-08-27 - 1865-06-17 kalėjo Šiaulių kalėjime. Kadangi tardymo metu neįrodyta jo kaltė, buvo paleistas, tačiau pavesta policijai jį prižiūrėti ir eilę metų išskaičiuoti už bausmę iš algos po 20 proecentų.

Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia sudegė, išliko tik špitolė ir varpinė. Iš sudegusios Leckavos bažnyčios išgelbėta tik kraitinė skrynia su keliais bažnytiniais rūbais ir dalis liturginių indų. Po karo parapijiečiams ilgai neleista statyti bažnyčios senoje vietoje, todėl 1955 m. (daugiausia grįžusių tremtinių lėšomis) kaime pastatyta laikina. 1958 m. suręsta senoje vietoje, miestelyje.

Krikšto metrikų knygos pradėtos rašyti nuo 1700 m., santuokų – nuo 1706 m.

2006 m. rugpjūčio 13 d., per Šv. Lauryno atlaidus, bažnyčios šventoriuje buvo pašventinas Popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui pastatytas paminkas-kryžius. Pašventino Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos vicedekanas Rimvydas Marozas, jam padėjo buvęs ilgametis Leckavos bažnyčios klebonas Pranas Venckus bei tuomet parapiją aptarnavęs kunigas Antanas Jurgaitis. Paminklo Jonui Pauliui II statytoja ir lėšų aukotoja - buvusi leckaviškė Irena Strakšienė ir jos vyras Algimantas. Judviem idėja pastatyti paminklą kilo todėl, kad galvojama, jog popiežiaus motina buvusi kilusi iš Leckavos.

Bažnyčios atstatymas

1952 metų pavasarį, baigęs Kauno kunigų seminariją, Pranas Venckus buvo paskirtas Leckavos bažnyčios klebonu. Špitolės patalpos buvo labai ankštos, per pamaldas daug žmonių stovėdavo prie durų. Kolūkio meistrai senajame šventoriuje iš lentų sukalė medinę pastogę, tad kol būdavo gražus oras, šventadieniais pamaldos buvo laikomos šventoriuje. Dėl šios pastogės buvo labai nepatenkintas Mažeikių rajono pirmininkas Liepa.

1957 m. spalio 29 d., kaip bažnytinio komiteto pirmininkas, P.Venckus Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininkui pateikė prašymą: “Prašome Leckavos bažnytiniam komitetui leisti didesnę parapijos špitolės dalį (perpjovus) nukelti į šventoriaus ribas: iš šventoriaus pusės senoje vietoje paliekant butą klebonui gyventi ir iš šiaurės – sugriovus, rąstus ir stogą pervežti į šventoriaus ribas. Nes tokiu būdu perkėlimas būtų prieinamesnis ir pigesnis”. Jau lapkričio mėn. 16 d. ant pareiškimo pasirašyta - nepriaštaraujama. Tačiau gruodžio 25 d. Mažeikių rajono DŽDT raštu Nr.1246 neleidžia statyti naujos bažnyčios. Pareikalauta, kad bažnytinis komitetas būtų užregistruotas apylinkėje ir susidėtų iš septynių asmenų. Klebonas surado septynis žmones, sutikusius priklausyti bažnytiniam komitetui, juos užregistravo apylinkės pirmininkas ir vėl iš naujo kreipėsi į rajono vadovus, paaiškindamas, jog norima tik perkelti bažnyčios pastatą, o ne statyti naują. Laikinai einantis Mažeikių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pareigas V.Glemža 1958 m. sausio 23 d. raštu Nr.56 atsiuntė nedviprasmišką atsakymą, kad LTSR Mažeikių rajono DŽDT Vykdomasis komitetas nepritaria leckaviškių prašymui. Matydamas, kad šis klausimas nesprendžiamas, P.Venckus kreipėsi į Religinių Reikalų Tarybą, kuri 1958 m. kovo 26 d. prašymą persiuntė rajono valdžiai, prašydama spręsti šį klausimą vietoje. Netrukus į Leckavą atvyko Religinių reikalų įgaliotinis Ruginis, kuris leido vykdyti planuojamus darbus. Teigiamai atsakė ir rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V.Markus, kuris leido esamą maldos namą perkelti į kitą vietą su sąlyga, jei minimiems statybos darbams nebus panaudota kolūkio darbo jėga".

Darbai pradėti 1958 m. birželio 9 d. Kolūkio pirmininkas šiuos darbus trukdė, vieną kartą kviesdamas leckaviškius į šventovės statybos talką, kitą kartą neleisdamas susirinkusiems kolūkiečiams talkininkauti. Dalį medienos skyrė rajono valdžia, kitą dalį nupirko pats klebonas, leckaviškiai tremtiniai surinko apie 3 tūkst. rublių savo parapijos bažnyčiai. Iki rugpjūčio 9 d. jau buvo išlieti pamatai, pastatytos sienos ir laikinas stogas. Kiek vėliau buvo gautas leidimas iš Mažeikių rajono statybos skyriaus Leckavoje statyti bažnyčią pagal projektą, kurį parengė Klaipėdoje dirbęs architektas A.Čepys kilęs iš gretimos Pikelų parapijos. Šis projektas pataisytas: paplatintas prieangis ir padidinta zakristija. 1959 m. iš Tirkšlių miško sandėlio nupirkta 30 kub. metrų medžiagos, kuria apkaltos sienas iš lauko ir iš vidaus. Prie bažnyčios statybos prisidėjo visi parapjos tikintieji. Iš Sibiro tremtinių gauta apie 3 tūkst. rublių. Vien darbas kainavo 23 tūkst. rublių. Visi pinigai surinkti iš tikinčiųjų aukų.

Jau 1958 m. rugpjūčio 9 d. pats bažnyčios statinys buvo suręstas. Langus ir duris pagamino Mažeikių baldų dirbtuvės. Iš Mažeikių senosios bažnyčios (statytos 1905 m.) parvežtos stacijos ir centrinis altorius su visomis skulptūromi, o iš buvusios gimnazistų bažnytėlės - šoniniai altoriai, kurie buvo be paveikslų. Pinigais parėmė aplinkinės parapijos ir vyskupija.

Pagal leckaviškės Reginos Stonkuvienės eskizus buvo sukurtas atminimo medalis Žemaičių krikšto, Žalgirio mūšio 600 metų, Leckavos miestelio paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 350 metų ir Leckavos bažnyčios atstatymo 50 metų sukaktims pažymėti. Leckavai jos šeima yra padovanojusi ir šv. Jokūbo skulptūrą, kuri pastayta prie pagrindinių bažnyčios durų. Tokią pat šv.Lauryno skulptūrą padovanojo ir ilgametis Leckavos kultūros darbuotojas V. Šuliokas. R.Stonkuvienei teko paruošti Šv. Lauryno parapijos vėliavos eskizą, skirtą dabar jau šventuoju paskelbto popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 20-mečiui, o pritarimą, kad tokios vėliavos reikia Leckavos bažnyčiai, gavo iš a.a. kunigo A. Jurgučio. Dabar vėliava saugoma Leckavoje, Šv. Lauryno bažnyčioje. Dizainas ir meninis sprendimas R. Stonkuvienės, pasiuvo ir apdailą atliko Laima Liaugminienė.

Varpas

Leckavos bažnyčios varpas

Leckavos bažnyčioje yra 1838 m. Rygoje C.F. Šurino perlietas ornamentuotas varpas, ant kurio yra išlietas šis ilgas lietuviškas įrašas: ,,Klausiket munes jus ponai ir wisi zmones ir jus bazniczes walditoje uwozket. Tas warps, kurs pyrma karta buwa nulitas metusy 1804 par storone kunigu Jurgia Ladawiczes ir Jona Rotterding isz afieru parafionu Leckawas bazniczes; o diel parpluszyma isz nauje ira parlijtas Ringos miesty par storone kuniga Adoma Kurszelski. Altaristas ir filialistas Leckawas isz afieru tos paczios parafies Leckawas ir kitu gieradieju metusy 1838 mienesie rugsiej dieno 30. Ant garbies Diewuj augszcziausiuy ant paszlowinima Motinos szwensiauses ir szwenta Laurina to warda patrona. Pone! Douk pakaiu musu dyjnosi! O numyrusems geradieiems omzyna giwenima dongaus (k)aralistie amen". 1994 m. vasarą varpas vėl perplyšo [1].

Kunigai

Archyvas

  • Leckavos parapijos užsakų registracijos knyga, nuo 1834-12-20 iki 1843-11-13, Mažeikių muziejus: GEK-27059.
  • Leckavos parapijos užsakų registracijos knyga, nuo 1890-01-28 iki 1907-02-27, iš viso 240 lap. Mažeikių muziejus: GEK - 27057.
  • Leckavos parapijos gimusių ir krikšto įrašų juodraštinė knyga, užvesta 1906 m. sausio mėn. Pradžios nėra, įrašai prasideda 1906 m. lapkričio 11 d. Nr. 103 ir baigiasi 1911 m. lapkričio 1 d. Mažeikių muziejus: GEK - 27056.
  • Leckavos Šv. Lauryno Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Laurentii Liackovensis): 1792--1804 m., 1925 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knygos. - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, F. 1846, ap.1.
  • Leckavos filijinės bažnyčios gimimo metrikų aktų knyga 1802-1827 m.: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, F. 669, ap. 1, b. 587.

Šaltiniai

  1. Šverebas P. Varpai ne tik skamba // Santarvė. - 1995. - Gruodžio 19. - Nr. 208-209.
  2. Naujoji gadynė. - 1906. - Nr. 17. - P. 270.
  3. Povilas Šverebas, Kazys Misius. Viekšniai: švietimo istorija. – Vilnius, 2013. – 194 p. – P. 176. ISBN 978-609-447-101-8.
  4. Kunigų permainos Žemaičių vyskupijoje // Lietuvos aidas. - 1918. - Saus. 19. - Nr. 9. - P. 3.
  5. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Telšių vyskupija. - Čikaga, 1980. - T. 1. - P. 76.
  6. Mirė kunigas Liudvikas Šarkauskas (1911-2004). //Bažnyčios žinios, 2004. - Nr. 6 (198). - P. 8-9.

  • Lietuvos valst. istorijos archyvas: F.696, ap.2, b.153 - Leckavos bažnyčios inventoriai 1844, 1851, 1875 m., 1-31 lap., lenkų k. F.696, ap.2, b.290 - Leckavos bažnyčios inventorius, 1907 m., 1-5 lap., rusų k. F.696. ap.2, b.321 - Leckavos bažnyčios inventorius, 1905 m., 1-5 lap., rusų k.
  • Kviklys B. Mūsų Lietuva. - V., 1992. - 2 leid. - T. IV. - P. 411 - 413.
  • Vytautas Malūkas. Leckavoje įamžintas Popiežiaus atminimas // Santarvė. - 2006 m. rugpj.17. - Nr. 90.
  • Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1963. - T. 29. - P. 404.
  • Šverebas Povilas. Leckavos šv. Lauryno bažnyčios statyba // XXI amžius. - 1996. - Spal. 16. - P. 1, 3.
  • Venckus Pranas. Dar apie Leckavos bažnyčios atstatymą // XXI amžius. - 1996. - Lapkr. 15. - P. 3.
  • Laima Kruopaitė. Dvipusio reljefo iš Leckavos bažnyčios tyrimai ir restauravimas // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis. - Vilnius, 2002. - T. V. - P. 294-299 [4].
  • Viekšniai: istorija ir kultūra. Sud. Povilas Šverebas. Žemaičių praeitis, d. 16 - Vilnius, 2013. - 864 p. - P. 289-291. ISBN 978-609-447-096-7.