Steponas Gailevičius

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
(Nukreipta iš Gailevičius Steponas)
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
S. Gailevičius. Memorialinis koplytstulpis. 1861 m. Granitas, geležis, medis. Ukrinai
Informacinis stendas apie Steponą Gailevičių Ukrinuose

GAILEVIČIUS STEPONAS (g. 1815-12-27 Kukių k. - m. 1885-05-25 Ukrinuose; palaidotas Ukrinų kapinėse), liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistras, skulptorius[1]. Buvo vadinamas „akmenų skaldytojas”, „paminklų dirbėjas” Gailius, Gailis arba Gailevičius. Patikimiausių biografinių žinių apie S. Gailevičių yra išlikę metrikų knygose, kurios saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve. Išsamiai jo biografiją ir atliktus darbus patekia Alfredas Širmulis, 1999 m. išleistoje savo knygoje „Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Medis Akmuo Geležis".

2009 m. spalio mėn. Ukrinų kultūros namuose surengė bendruomenių susibūrimą ir vykdyto projekto „Kalbėk su akmeniu" pristatymą. Projektas finansuotas iš Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos kultūros rėmimo fondo. Vykdant šį projektą Ukrinuose įrengtas informacinis stendas apie menininką, išleistas atvirukų rinkinys su jo darbų nuotraukomis, parengta fotonuotraukų, kurių autorius Gedeminas Januška.

2010 m. Ukrinų bendruomenės nariai sukūrė šiek tiek daugiau nei keturių minučių trukmės skaitmeninį pasakojimą apie XIX amžiuje kaime gyvenusį liaudies skulptorių Steponą Gailevičių (pažiūrėti čia: [1]). Šioje juostoje vaidina patys ukriniškiai: pasakotoja Janina Gylienė bei pagrindinės mokyklos mokiniai, scenarijų pasakojimui parašė mokytoja Jūratė Šiaulienė, filmavo ir montavo Arūnas Daukontas. Pasakojimą kūrė Viešosios bibliotekos Ukrinų filialas bei šio kaimo bendruomenė, komandoje dalyvavo bibliotekininkė Valda Muravjovienė, pedagogės J. Šiaulienė, Jurgita Šilinskytė, bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė ir kiti. 2011 m. Respublikiniame konkurse šis skaitmeninis kūrinys laimėjo trečiąją vietą.

Šeima

Tėvas – Jurgis Gailevičius, motina - Agnetė Ibenskaitė. Steponas buvo vyriausias sūnus, šeimoje augo dar du broliai: Marcelijus Marijonas ir Pranciškus Rokas, taip pat sesuo Kristina Agnetė. Mirus motinai, 1831 m. tėvas, būdamas penkiasdešimties metų amžiaus, vedė antrą kartą dvidešimtmetę Petronėlę Stanevičiūtę iš Ukrinų. Tuo metu Steponas buvo jau šešiolikmetis. Gyvenimas, matyt, klostėsi sunkiai. Būdamas gana jaunas, turėdamas dvidešimt vienerius metus, Steponas vedė daug vyresnę už save Kristiną Butavičiūtę iš kaimyninio Bukončių kaimo. Reikia manyti, kad nuo tada Steponas ir Kristina Gailevičiai persikėlė gyventi į Ukrinus.

Beveik po dviejų metų gimė vienintelė duktė Elvyra Lucija, krištyta Ukrinų bažnyčioje. Steponas ir Kristina pragyveno kartu 44 metus. Kristina Gailevičienė mirė sulaukusi 80 metų. Nė metų jos neišgedėjęs, šešiasdešimt penkerių metų Steponas vedė antrą kartą keturiasdešimtmetę Domicelę Tiškevičienę iš Židikų valsčiaus, Pocaičių kaimo. Su antrąja žmona S. Gailevičius išgyveno tik penkerius metus, nes jis 1885 m. gegužės 25 d. mirė nuo sunkios širdies ligos. Mirimo dokumentuose pažymėta, kad po jo mirties liko žmona Domicelė ir dukra Lucija; pastarajai tuo metu buvo jau 48 metai. Galima spėti, kad Elvyrai Lucijai neištekėjus, S. Gailevičiaus giminė nebuvo pratęsta. Tuo ir paaiškinta, kodėl apie jį išliko taip mažai prisiminimų. Stepono Gailevičiaus ir jo tėvo Jurgio santuokos bei mirimo dokumetuose apie socialinę padėti įrašyta – valstiečiai [2].

Savybės

S. Gailevičius mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai. Akmenskaldžio amato tikriausiai išmoko iš savo tėvo ar kurio kito meistro. Jam nesvetimos buvo 1861 – 1863 m. nuotaikos, kurias išreiškė ir atspindėjo savo akmens darbuose.

Steponas Gailevičius gerai žinojo akmens, medžio ir metalo savybes. Tai buvo susiję su jo – akmentašio – kasdieniu amatu, o kūryboje tapo priemone norimam sumanymui įkūnyti. Skulptūroms jis rinkosi smulkaus grūdo, lengvai gludinimui, aptakiam paviršiaus modeliavimui pasiduodantį akmenį. Stambaus grūdo akmenį naudojo koplytstulpio statybai. Ne vienu atveju panaudodavo natūraliai susiklosčiusias akmens konfigūracijas, jas papildydamas keliomis plastinėmis detalėmis. Medžio skulptūras detalizuodavo labiau: tai sąlygojo minkšta, lengvai drožiama medžiaga. Savo darbų jis nešlifavo, išsaugodavo šiurkštų paviršių, teikusį kūriniams grubokos jėgos ir natūralios medžiagos grožio. Atskirose skulptūrų paviršiaus vietose išlikę maži dažų lopeliai leidžia teigti, kad jos buvo dažytos, tačiau S. Gailevičiaus skulptūrų polichromija dar netyrinėta.

Darbai

Apie S. Gailevičiaus darbus duomenų yra nedaug. Rašytiniuose šaltiniuose yra keletą užuominų iš senųjų gyventojų prisiminimų. 1970 m. Kazimiera Zubavičienė (87-erių metų amžiaus) pasakojo, kad takas į Gailiaus trobą buvo apstatytas įvairaus dydžio skulptūromis, kurios vaizdavo lokį, vilką, kiškį... Perstatant trobą šios skulptūros sudėtos į pamatus. Ji pasakojo, kad skulptorius yra dirbęs ir medžio statulėles. Ukrinų bažnyčioje buvo jo darbo Adomo ir Ievos statūlos prie obels su žaliais lentelių lapais ir raudonais mediniais obuoliais.

Domicelė Donelaitė iš Ukrinų prisiminė, kad S. Gailevičius kieme priešais trobą buvo įvairiausių skulptūrų: meška, akmeninis saulės laikrodis su dailia viršūne ir kitos. Ukrinuose gyvenantis Juozas Inta minėjo, kad šalia bažnyčios stovėjo ir daugiau Gailevičiaus sukurtų akmeninių statūlų, iš kurių ypač išsiskyrusi šv. Barbora, pastatyta po alyvos krūmu, šalia skulptoriaus kapo. Tai pusės metro aukščio akmuo, kuriame iškalta moteris, laikanti taurę. Minėjo savo pasakojime ir akmeninį laikrodį, stovėjusį Gailevičiaus darželyje po liepa.

Iki šių dienų išlikęs S. Gailevičiaus kūrybinis palikimas – tai mažųjų formų architektūra (varteliai, akmeninis koplystulpis, antkapiniai paminklai) ir skulptūra. Ne visi šie kūriniai datuoti, todėl dabar beveik neįmanoma nustatyti tikslaus jų sukūrimo laiko. Tiktai pagal akmens kalimo techniką ir kompozicijos sudėtingumą galima daryti vienokias ar kitokias prielaidas. Reikia manyti, kad ankstyviausi S. Gailevičiaus darbai niekur nebuvo pritaikyti ir autoriui mirus galėjo būti panaudoti kaip statybinė medžiaga (savo prisiminimuose tai mini vietos gyventojai). Šį teiginį patvirtina ir ta aplinkybė, kad vienas paskutiniųjų (1883 m.) jo sukurtų antkapinių paminklų buvo suskaldytas ir apie 1904 m. įmūrytas į Ukrinų kapinių tvorą. Paminklas tikriausiai nebuvo baigtas ir pastatytas jam skirtoje vietoje, todėl jį ir panaudojo tvoros statybai.

Panašus likimas galėjo ištikti ir daugelį kitų kūrinių. Iki mūsų dienų išlikę S. Gailevičiaus paminklai rodo autorių buvus jau subrendusį menininką. Ankstyvosiomis reikėtų laikyti keturias ankapines plokštes. Jos visos skirtingos formos, diejose iš jų nėra iškalto kryžiaus ženklo. Matyt, ant kapo tuo metu jau buvo pastatyti mediniai ar kitokie kryžiai.

S. Gailevičius, kurdamas paminklą sau, antkapinėje plokštėje taip pat neiškalė kryžiaus, nes jis pastatytas atskirai. Vieną iš šių paminklų meistras sukūrė savo krikšto tėvui Steponai Liutkui. Pagrindinis dekoratyvinis antkapinių plokščių elementas – gražios teksto raidės ir reljefinė juostelė, vienijanti visą kompoziciją. Pabrėžiant reikšmingesnes detales, vietomis ji išlenkama arba užbaigiama sraigės motyvo ornamentu. Tekstai lietuviški, aiškūs ir lakoniški, dauguma jų iškalti didžiosiomis raidėmis. Tikriausiai S. Gailevičius kopijavo jas iš to meto knygų, kurios buvo spausdinamos prisilaikant klasikinės antikvos. Įrašai įkomponuoti lygiai nutašytoje plokštumoje, išlaikiusioje rupią akmens faktūrą. Šriftas iškaltas į gylį. Dubiuose grioveliuose susidaro gilus šešėlis, todėl raidės atrodo juodos, o šviesiai pilko granito paviršius jas dar labiau paryškina. Iškalti lietuviški tekstai spaudos draudimo laikotarpiu liudija savotišką protestą ir norą jį išreikšti akmenyje.

Stulpiniuose antkapiniuose paminkluose – kryžiuose jau juntama skulptoriaus ranka. Viename jų iškalta tik saulutė, kitame – jau ne vien ornamentai, bet ir reljefiniai simboliniai ženklai bei žmonių figūros. Ypač logiška ir S. Gailevičiaus sukurtiems akmeniniams kryžiams būdinga jų konstrukcija, kuri ryškiai matyti viename ankstyviausių kūrinių. Šio paminklo pjedestalą sudaro dvi skirtingo dydžio, viena ant kitos sudėtos stačiakampės akmens plokštės. Abiejų viduryje iškalta stačiakampė kiaurymė, į kurią įstatytas pagrindinis kryžiaus kamienas. Jo viršuje paguldytas pailgas akmuo-kryžmė. Pagrindinio kamieno ašyje ant skersinio uždėta dar viena dalis, kuri tarsi pratęsia kamieną aukštyn. Paminklo viršus ir kryžmės galai papuošti atitinkamo dydžio apvaliais akmenimis, kurie įtvirtinti metalinių strypų pagalba. S. Gailevičiaus kūrybai turėjo įtakos tuo metu paplitę mediniai memorialiniai paminklai ir baroko stilius, pasiekęs liaudies menininkus per vietinių bažnyčių architektūrą ir vidaus apdailą. Apie tai byloja ir S. Gailevičiaus iškaltas kryžius, skirtas Bbaltramiejui Jančiauskui. Savo forma ir proporcijomis jis labai artimas mediniams kryžiams. Kryžiaus kamienas išmargintas net šešiais reljevais – simsimboliais, neskaitant teksto ir Dievo Motinos figūros. Panašūs simboliai naudoti mediniuose kryžiuose. Kalbamu atveju jie sudaro tarsi ištisą pasakojimą. Kryžmos centre įkomponuota trikampė “visa matanti ir visa žinanti” Apvaizdos akis. Žmiau jos kryžiaus ženklas – kančios emblema, po juo širdis – gerumo ir gailestingumo simbolis. Dar žemiau žvaigždė, pasak vietinių gyventojų, reiškianti Dievo Motinos dangiškąjį pašaukimą.

Tarp antkapinių paminklų ypač išsiskiria paminklas, kurį Gailevičius sukūrė sau. Paminklas iš keturių dalių: akmeninė plokštė su įrašu, šalia jos pjedestalas – pailgos formos pilko granito neaukštas stulpelis, papuoštas reljefiškai traktuotais sraigės ir augalinių motyvų ornamentais. Į jį įmontuotas įdomios konstrukcijos kalvio darbo metalinis kryžius (apie 250 cm aukščio) ir nedidelė (21 cm aukščio) akmeninė skulptūrėlė. Savo antkapiniame paminkle paprasta ir aiškia meninės išraiškos kalba skulptorius pasakoja apie save. Tarsi milžiniškas kaltas metalinis kryžius įsirėžia į akmenį, ant kurio stovi maža skulptūrėlė, vaizduojanti barzdotą senuką, susisupusį vėjo blaškomu apsiaustu. Akmens gabale, kurį lyg specialiai šiai skulptūriai sukūrė pati gamta, išryškėja tiktai veidas ir rankos, prilaikančios apsiaustą.

Žymiausias S. Gailevičiaus memorialinis paminklas yra akmeninis koplystulpis, pastatytas Ukrinuose priešais bažnyčią (plačiau žr. Ukrinų koplytstulpis).

Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį: Failas dingęs
S. Gailevičiaus sukurtas akmeninis kryžius ant Intos kapo, 1861 m. Židikų kapinėse

Be tų paminklų, kurie išliko Ukrinų, Židikų, Grūstės kapinėse, S. Gailevičius, be abėjo, buvo sukūręs ir daugiau statulų bei reljefų. Negražinamai dingo dekoratyvinės skulptūros, kurias vietos gyventojai mini buvus prie jo namų, taip pat medinės Adomo ir Ievos statulos iš Ukrinų bažnyčios. Ukriniškio J.Intos minėta akmeninė šv. Barboro yra Lieuvos dailės muziejuje. Ukrinų kapinėse šalia S.Gailevičiaus kapo yra išlikęs tiktai akmeninis pjedestalas, ant kurio ši skulptūra stovėjo. Akmenį šiam pjedestalui meistras tikriausiai atgabeno iš artimiausio upelio, nes visas jo paviršiaus išvagotas įvairios formos nišomis, kurios atsirado vandeniui išplovus kalkines padermes. Iš tokio pat vandens išplauto akmens iškalta ir minėta šv. Barboros skulptūra. Jos meninis sprendimas giminingas kitiems šio autoriaus darbams. Specialiai parinkts akmuo, detalizuota tik galva ir rankos. Išlaikant jau buvusią akmens konfigūraciją, truputį paryškintas apsiaustas. Apačioje įprastu S. Gailevičiui šriftu iškaltas užrašas „Barbora”. Nors P. Galaunė šią skulptūrą pateikia kaip nežinomo autoriaus darbą, galima drąsiai tvirtinti, kad ji sukurta Stepono Gailevičiaus. Šv. Barbora pavaizduota stovinti, viena ranka laikanti taurę su Ostija, o kita – apsiaustą, tarsi pridegintį kairiame kampe įkomponuotą bažnyčios bokštą. Ypač idomi šios figūros plastika. Ji geriausiai apibūdina skulptoriaus mąstyseną, kūrybinį braižą, bei savotiškai artima senuko iš S. Gailevičiaus sau pačiam sukurto ankapinio paminklo plastikai. Senuko figūroje skulptorius paliko neliestas natūraliai susiklosčiusias akmens “raukšles”, vigius, iškalė tik veidą ir rankas. Šv. Barboras figūrai panaudotas akmuo yra švelnesnių formų, kurios dar suapvalintos, labiau detalizuotos, apibendritos – vos ryškėja bažnyčios, rankų, draperijos detlės. Apibendritai traktuoti ir veidai, bet iš jų aiškiai matyti personažų amžius, tipažas. Senuko veidas pailgas, iškaltos tik pagrindinės detalės – akys, nosis, lūpos, barzda. Panašiai modeliuotas šv. Barboras veidas, ypač kreipiant dėmesį į apvalias, moteriškas jo formos. Įdomiai spręstos akys – apvalūs iškilimai įgilintose duobutėse, kuriose šviesa ir šešėlis sukelia susimąstymo įspūdį. Galvą vainikuoja ritmiškų linijų aureolė, dekoratyviai, lyg saulutė, užbaigianti skulptūrą. Būdinga S. Gailevičiaus moteriškų figūrų detalė – dvi lakoniškos akmens raukšlės pasmakrėje – užuomina į tuomet dėvėtą nuometą.

S. Gailevičiaus kūrybinis palikimas sovietiniais metais įtrauktas į respublikinės reikšmės paminklų sąrašą kaip saugomas valstybės. 1976 m. jo darbai restauruoti. Unikalios koplytstulpio skulptūros ir skulptūrėlė nuo jo kapo perkeltos į Lietuvos dailės muziejų, o jų ir šv. Barboros skulptūros kopijos vėl puošia koplytstulpį bei Ukrinų kapines (kopijų autorius – skulptorius D. Čepas [3].

S. Gailevičiaus darbų yra Grūstės, Ukrinų ir Židikų kapinėse. Ukrinų šventoriuje yra 7 meniški akmeniniai S. Gailevičiaus darbo memorialiniai paminklai [4].

Šaltiniai

  1. Žemaičių Žeme. - 1997. - Nr.3.
  2. Alfredas Širmulis. Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Medis Akmuo Geležis. - Vilnius, 1999. - P. 54 – 63.
  3. A. Širmulis. Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Medis Akmuo Geležis. - Vilnius, 1999. - P. 54 – 63.
  4. Misius K. Ukrinai // Grūstės valsčius. Būdo žemaičių istorinis priedas. - 1998. - Spalio 6. - Nr. 6. - P. 3.

  • Šverebas P. Gailevičiaus menas // Santarvė. - 1993. - Bal. 24.
  • Liaudies skulptorius Steponas Gailevičius / kraštotyrinis aplankas/ Sudarė: Z. Čekauskaitė, R. Nicienė. - MCB, 1989. - 12 p.
  • Atgimę paminklai. - V., 1983. - P. 181.
  • Širmulis A. Lietuvių liaudies akmeniniai memorialiniai paminklai. – V., 1993. – P. 65.
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 6. – V., 2004. – P. 327.
  • Marius Stonys. Skaitmeninis pasakojimas apie garsųjį kraštietį ukriniškiams pelnė prizinę vietą // Vakarų Lietuva. - 2012. - Nr. 1. - P. 3.

Nuorodos