Ukrinų koplytstulpis

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.

Aukštis 4,85 m., akmeninis, po granitiniu stogu turėjęs 2 akmenines ir 2 medines skulptūras. 1976 m. paminklas restauruotas [1].

Žymiausias S. Gailevičiaus memorialinis paminklas yra akmeninis koplystulpis, skirtas liaudies kovoms dėl baudžiavos panaikinimo įamžinti, todėl nenuostabu, kad jam skulptorius skyrė ypatingą dėmesį. Gerai parinkta vieta. Nors paminklas pastatytas gerokai žemiau už kapines esančioje aikštelėje, bet savo neįprasta forma, dydžiu bei dekoro elementais dominuoja gyvenvietėje ir pirmas prabyla į pakeleivį sntūria akmens kalba. Koplystulpio kompozicija aiški ir paprasta: apvali, kresnų formų granitinė kolona pastatyta ant stačiakampio pjedestalo, viršuje – koplytėlė su kryžiumi. Neturėdamas reikiamo dydžio akmens ar dėl techninių sunkumų, skulptorius sukomponavo koplystulpį iš penkiolikos monolitinių akmenų, neskaitant pjedestalo. Jie daugiausiai girnapusės formos; pjedestalą sudaro keturi stambūs akmenys, sujungti skiediniu. Kolonos kapitelio centre iškalta stačiakampė kiaurymė ir per ją įstatytas akmeninis keturkampis stulpas, sudarantis konstruktyvią koplytėlės šerdį. Keturkampė su nuskliaustais kampais ir suapvalintais kraštais granitinė plokštė, kurios centre taip pat iškalta analogiška kiaurymė, užmauta ant minėtos šerdies ir, remdamasi į kolonos kapitelį, tampa koplytėlės pagrindu. Koplytėlės šerdis – keturkampis stulpas, viršuje truputį susiaurintas ir ant jo uždėta panaši į koplytėlės pagrindą granitinė plokštė. Tokiu būdu padarytas koplytėlės stogas. Ant viršaus uždėtos vienaant kitos dar dvi mažesnės plokštės, kurios uždengia šerdies galą. Koplytėlės stogas užbaigtas rutulio formos akmeniu, į kuri įmontuotas akmeninis kryžius. Kadangi koplytėlės šerdis atieka ne tik jungiančios, bet ir laikančios konstrukcijos paskirtį, autorius, siekdamas suskirstyti koplytėlės erdvę į keturias dalis, visuose kampuose įmontavo nedideles medines, apvalios formos ir skarda apkaltas kolonėles, prie kurių pritvirtintos ažūrinės kiaurapjūvio ornamento juostelės. Taip sukomponuota koplytėlė yra atvira iš visų keturių pusių ir tikslai orientuota į keturias pasaulio šalis. Kiekvienoje patalpėlėje, kurias riboja koplytėlės šerdis ir medinės kolonėlės, skulptorius įkomponavo dvi akmenines ir dvi medines skulptūras. Įdomu, kad koplytsulpio fasadą autorius orietavo ne į aikštelės centrą, o į rytus, į gatvę, iš kurios pusės gerai matomas pjedestalo plokštumoje iškaltas užrašas “STAFONAS GAILEICZI 1861. Pagrindinė skulptūra – akmeninis šv. Jurgis, kuriai skulptorius paskyrė dominuojančią vietą, taip pat šioje koplytstulpio pusėje. Nors, Lietuvos valstiečių įsitikinimu, šv. Jurgis turėjo globoti ir saugoti galvijus, šiame koplytstulpyje autorius jam suteikė kitą prasmę. Medinėje lietuvių liaudies skulptūroje šv. Jurgis paprastai vaizduojamas raitas, iemti smeigiąs slibiną. ši šventojo traktuotė, matyt, labiausiai tiko pagrindinei koplytstulpio minčiai – liaudies kovai prieš baudžiavinę priespaudą išreikšti. Be to, lietuvių liaudies grupinėje medinėje skulptūroje neretai šalia šv. Jurgio stovi arba klūpo karalaitė, kurią jis turi išvaduoti. Turbūt todėl šiaurinėje koplytėlės patalpėlėje, kuri orientuota į nedidelę prieš kapines esančią aikštelę, S. Gailevičius įkomponavo medinę Jėzaus Nazariečio skulptūrą. Ji, matyt, irgi tiko carizmo ir baudžiavos priespaudą kenčiančiai liaudžiai pavaizduoti. Kitose dviejose patalpėlėse įkurdinti du šventieji Florijonai: pietinėje patalpėlėje medinis, o vakarinėje – akmeninis. Valstiečių įsitikinimų šv. Florijonas turėjęs saugoti sodybas nuo gaisrų. Šį šventąjį galima rasti beveik visų kaimų koplytstulpiuose, nes tuo metu jis buvo vienintelė “priešgaisrinė priemonė”, sauganti medines, daugiausia šiaudais dengtas valstiečių trobas. Figūrėlės pavaizduotos su šalmais, dešinėje rankoje laikančios iškeltą kibirą su vandeniu, o kairėje – ietį. Truputį priekyje jų įmontuotos degantį namą arba koplytėlę vaizduojanios detalės. Kyla klausimas, kodėl S. Gailevičius dvi koplytstulpio skulptūras (šv. Jurgio ir šv. Florijono) darė iš akmens, o dvi (Nazariečio ir šv. Florijono) – iš medžio? Kodėl koplytstulpyje du šv. Florijonai – vienas medinis, o kitas akmeninis? Prielaida, kad medinės skulptūros yra kito autoriaus, nepriimtina, nes akmeninės ir medinės skulpūros, nors ir padarytos iš skirtingos medžiagos, turi daug bendrų meninės išraiškos bruožų, būdingų tik S. Gailevičiui. Tai veidų ir rankų detalizavimas, draperijų perteikimas, šv. Jurgio ir Šv. Florijono galvų metaliniai papuošalai ir kt. Pagaliau visos skulptūros įmontuotos į koplytstulpį tokias pat metaliniais kaiščiais ir polichromuotos. Į šį klausimą galima atsakyti tik taip, kad iki XIX a. pabaigos tarp Lietuvos valstiečių vyravo prietaras, jog Šventais gali būti tiktai mediniai paminklaiir jų skulptūrinė puošyba. Kurdamas monumentą iš akmens, S. Gailevičius turėjo kažkaip prisitaikyti. Matyt jis nesiryžo daryti visas skulptūras iš akmens, tuo labaiau šv. Florijono, kuris turėjo padėti gaisro atveju. Galima teikti, kad būtent du šv. Florijonai ( medinis ir akmeninis ) viename koplystulpyje susitiko ne atsitiktinai, kad tai ir buvo savotiškas S. Gailevičiaus kompromisas. Koplystulpis skoningai dekoruotas. Dominuoja sraigės motyvo ornamentas, kuris tarsi juostomis juosia kolonos stieboapačią ir viršų. Skirtingos formos sraigę skulptorius komponuoja įvairiais varijantais ir atskiromis juostomis. Kad išryškintų kolonos kapitelį, sraigė iškalta daug didesnė ir iš pusių apribota langučių ornamento juostomis. Kad išryškntų kolonos kapitelį, sraigė iškalta daug didesnė ir iš abiejų pusių apribota langičių ornamento juostomis. Kolonos stiebą skulpturius padengėbaltu tinku, kuris paslėpdamas atskirų akmenų sujungimo siūles statiniu suteikė monolitiškumo ir dar labiau išryškino ornamentiką. S. Gailevičiaus darbo akmenimis koplystulpis – vienintelis tokio pobūdžio paminklas liaudies kovoms prieš baudžiava atminti. Šiame kūrinyje autorius kaip talentingas menininkas, granite įamžinęs to laikmečio žmonių lūkesčius.

1938 m. Ukrinų koplytstulpį nufotografavo J. Timukas (Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, neg. Nr. 7159; publikuota: Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra. Sud. Kazys Šešelgis. - V. 1990. - II kn. - 352 p. - įl. 110. ISBN 5-415-00554-4).

Šaltiniai

  1. Misius K. Ukrinai // Grūstės valsčius. Būdo žemaičių istorinis priedas. - 1998. - Spalio 6. - Nr. 6. - P. 3.