Laižuva
|
Straipsnis šiuo metu rašomas. |
| Laižuva | |||
| |||
 | |||
|---|---|---|---|
| Informacija | |||
| Seniūnija: | Laižuvos seniūnija | ||
| Koordinatės: | 56° 22' 60“ š.pl., 22° 34' 0“ r.ilg. | ||
| Altitudė: | 87 m. | ||
| Gyventojai: | 560 (2001 m.) | ||
LAIŽUVA, miestelis Mažeikių raj., 16 km į šiaurės rytus nuo Mažeikių, prie Lietuvos-Latvijos valstybinės sienos; seniūnijos centras. Šiaurėje teka Vadakstis, per miestelį - Klebono upelis, sudarantis tvenkinį.
Laižuvoje yra bažnyčia, mokykla, Mažeikių muzikos mokyklos filialas, biblioteka, kultūros centras, medicinos punktas, paštas, veikia UAB „Milida", pieno supirkimo punktas. 2009 m. įsikūrė bendruomenė.
Gatvės
Laižuvoje yra šios gatvės: Alyvų takas (ilgis 0,800 km, asfaltuota), Dariaus ir Girėno (1,400 km, asfaltuota), Kuršo (1,000 km, asfaltuota), Liepų (0,500 km, asfaltuota), Mažeikių (1,900 km, žvyruota), Mokyklos (0,600 km, asfaltuota), Saulės (1,000 km, asfaltuota), Stoties (2,500 km, asfaltuota), Vadaksties (1,500 km, asfaltuota), Vienažindžio (1,300 km, asfaltuota), Žemaičių (0,600 km, asfaltuota). Bendras gatvių ilgis - 13,1 km.
Gyventojai
Gyventojų skaičius: 1897 m. - 931 gyv., 1902 m. Laižuvos dvare - 24, kaime - 368, palivarke - 7, nausėdijoje - 11 gyv., 1923 m. dvare - 1 ūkis, 49 gyv., miestelyje - 106 ūkiai, 796 gyv., 1940 m. - apie 1000 gyv., 2001 m. - 560 gyv. (266 vyr., 294 mot.).
- 1812 m. gimė Aleksandras Važinskis, prelatas, Petrapilio dvasinės akademijos profesorius, Vilniaus katedros arkidiakonas;
- 1843 m. gimė Kazimieras Stasys Sakalauskas, knygnešys;
- 1857 m. gimė Kazimieras Pukštis, tarnautojas, knygnešys;
- 1888-01-01 gimė Steponas Būgnaitis (Būgnavičius), vienas iš Lietuvos vyčių steigėjų;
- 1894-05-01 gimė Kazys Skerstonas, pedagogas ir kultūros darbuotojas, paminklo 1863 m. sukilėliams Biliūniškėse autorius;
- 1897-10-07 gimė Antanas Jakobas, teisininkas, advokatas;
- 1900-09-27 gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Vincas Garbenis.
- 1922-11-30 gimė provizorius Alfonsas Kaikaris
- 1923-09-23 gimė gydytoja, buv. Klaipėdos miesto sveikatos skyriaus vedėja Irena Rimšaitė;
- 1940-08-17 gimė Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas gamtos mokslų daktaras, Nacionalinės mokslo premijos laureatas Liudvikas Kimtys;
- 1942-03-29 gimė biomedicinos mokslų daktaras Jonas Vesėliūnas;
- 1949-06-25 gimė dailininkė Irena Gedutytė-Petravičienė.
Dar miestelyje dirbo ir gyveno daugiau žymių žmonių: Antanas Vanagaitis, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Konstantinas Stašys, Petras Janulis.
Laižuvos bažnyčioje 1876-1892 m. klebonavo Antanas Vienažindys, 1911-1914 m. - Juozas Tumas Vaižgantas, kurį laiką Laižuvoje gyveno muzikologas Vytautas Venckus.
Istorija
Į šiaurės vakarus nuo miestelio yra Laižuvos dvaras, iš kurio išaugo ir miestelis. Laižuva galėjo įsikurti XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje. 1635 m. Mažųjų Dirvėnų valsčiaus inventorius jau mini Laižuvos bažnyčią; šiam valsčiui Laižuva ir priklausė.
1661 m. Laižuva pirmą kartą įvardyta miesteliu. 1713 m. suteikta savaitinio turgaus privilegija [1]. 1773 m. minimas Laižuvos palivarkas, kuriame buvo 18 dūmų (kiemų) ir karčema, kurie privalėjo mokėti 1408 zlotų metinį mokestį ir dvarui atvežti 18 vežimų šieno [2].
Apie 1876 m. į Laižuvą klebonu paskirtas kun. Antanas Vienažindys. Jis atnaujino kleboniją, pastatė naujus ūkinius pastatus. Jo pastangomis iki 1883 m. suremontuota bažnyčia, perdengtas stogas. Taip pat apmūrytas šventorius, o jame pastatytos mūrinės koplytėlės – Kristaus kančios kelio stotys (stacijos).
1884-06-20 (07-02) Laižuvos miestelyje kilo gaisras. Sudegė valsčiaus valdybos namai, bažnyčia, pavargėlių prieglauda (špitolė), altarija, keturi ūkiniai klebonijos trobesiai. Klebonija ir vienas jos svirnas išliko. Taip pat sudegė 18 gyvenamųjų bei 25 kitos paskirties pastatai, 36 žydų ir 21 katalikų šeima liko be pastogės ir turto. A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda. Kapinėse sukalta laikina lentų bažnyčia. A. Vienažindžiui kilo mintis statyti mūrinę bažnyčią, o parapija nutarė rinkti pusės rublio metinį mokestį ketveris metus nuo kiekvienos turimos dešimtinės žemės (dešimtinė – 1,09 ha).
A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda. Kapinėse sukalta laikina lentų bažnyčia. A. Vienažindžiui kilo mintis statyti mūrinę bažnyčią, o parapija nutarė rinkti pusės rublio metinį mokestį ketveris metus nuo kiekvienos turimos dešimtinės žemės (dešimtinė – 1,09 ha).
Dar 1884 m. prašė valdžios leidimo vietoj sudegusios pasistatyti mūrinę bažnyčią. Tačiau tam priešinosi caro valdžia ir delsė duoti leidimą. Statyti bažnyčios neleista, nes gyventojai nesupylė privalomų javų atsargų bendruomenės grūdų sandėliui. Įvykdžius šį valdžios nurodytą kliūtį pakartotinis prašymas vėl atmestas. Šį kartą buvo teigiama, kad mūrinės bažnyčios statyba nuskurdintų parapijiečius. Vėl buvo prašoma leidimo statybai, bet jau klebono lėšomis. Po ilgų derybų 1889 m. leidimas mūrinės Laižuvos statybai buvo gautas.
1899 m. Laižuvoje buvo atidaryta rusų mokykla. Laižuvoje veikė vaistinė, kuri priklausė provizoriui Konstantinui Stašiui, kuris ją nupirko 1908 m. Apie 1918 m. jis vaistinę pardavė ir išvyko į Vilnių.
Nepriklausomybės metais Laižuva buvo valsčiaus centras. Veikė keletas krautuvių, paštas, policijos nuovada ir pasienio policijos įstaiga, vaistinė, sveikatos punktas, viešoji valstybinė biblioteka (nuo 1937 m.), latvių biblioteka ir skaitykla (nuo 1932 m.), plytų dirbtuvė, žemės ūkio kooperatyvas, pieno perdirbimo bendrovė „Bitė" (įst. 1928 m.). 1923-37 m. veikė smulkaus kredito draugija.
1938-10-18 kunigas B. Gudmonas Laižuvoje pašventino 550 m. krikščionybės įvedimo į mūsų kraštą jubiliejinį kryžių, kurio padirbimui ąžuolą paaukojo ūkininkas A. Garbenis. Tuo metu miestelyje buvo du paminkliniai kryžiai. Prieš tai buvo pastatytas mūrinis kryžius „Dėl Lietuvos nepriklausomybės žuvusiems" [3]. 1940 m. pastatyta mūrinė pieninė [4].
1944 m. rudenį besitraukdami vokiečiai susprogdino Laižuvos bažnyčią, pieninę, kooperatyvą ir sudegino visą miestelį. Vėliau buvo nežymiai atsistatyta. Iš špitolės mūro padaryta menka bažnytėlė[5].
Centre išlikę du prieškario laikų dviaukščiai mūriniai pastatai, vienas iš jų perdarytas raudonų plytų kooperatyvo pastatas, kurio granito plokštelėje iškaltas tekstas: „Vienybėje - galybė. Laižuvos žėmės ūkio koperatyvas 1936 m.". Tik šarvojimo patalpų liekanos turi senesnį žymenį - „1820 m." [6].
Pokario metais, pradėjus steigti kolūkius, nemažai laižuviškių buvo ištremta į Rusijos gilumą. Daugiausia buvo išvežta 1948 m. gegužės 22 d., per didįjį ūkininkų trėmimą.
Tais pačiais metais įsteigtas pirmasis kolūkis „Pirmyn“, po metų įsteigti dar du kolūkiai – A.Matrosovo ir „Galybės“. 1950 m. visi trys Laižuvos apylinkės kolūkiai sujungti į vieną – „Pergalės“ – kolūkį, kuris gyvavo iki to laiko, kai kolūkiai virto žemės ūkio bendrovėmis, o vėliau neliko ir bendrovės. Žmonės išsidalijo jos turtą ir pradėjo žemę dirbti savarankiškai[7].
Herbas
2008 m. vasario 7 d. Lietuvos preizdento dekretu Nr. 1K‑1252 patvirtintas Laižuvos herbas[8]. Herbo etaloną sukurė dailininkas Arvydas Každailis. Tai mėlyname skydo lauke ant sidabrinės liepos šakelės vaizduojamas besiruošiantis skristi auksinis strazdas sidabriniu liežuvėliu. 2008 m. liepos 26 d. herbas buvo pašventintas Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčioje ir pristatytas miestelio 440 metų jubiliejuje.
Žydų bendruomenė
1773 m. Laižuvoje buvo karčema, kuri priklausė žydui Davidui. Jis turėjo mokėti 800 zlotų metinį mokestį dvarui [9]. 1897 m. Laižuvoje gyveno 434 žydai, arba 46 proc. visų gyventojų. Lietuvos Nepriklausomybės metais buvo 300 žydų (70 šeimų). Iki II pasaulinio karo jų beliko 50 (13 šeimų). Emigravo į JAV, Pietų Afriką, Angliją ir Palestiną.
Laižuvoje žydai vertėsi smulkia prekyba ir amatais. Buvo sinagoga (rabinas R. Zvi Pašdamskis (m. 1922)[10]. Yra žydų kapinės.
Etimologija
Pasak legendos, čia būta atkaklaus mūšio, neįsileidžiant priešų į savo teritoriją su šūkiu: „Lai žūva!", davusio pavadinimą ir pačiai teritorijai.
Kiti straipsniai
Šaltiniai
- ↑ Šileikis G, Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės. - K., 1998. - P. 301.
- ↑ Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. SA-3879, l. 10v.
- ↑ Žemaičių prietelius. - 1938. - Nr. 43.
- ↑ Stato pieninę // XX amžius. - 1940. - Birž. 15. - Nr. 134. - P. 14.
- ↑ Kviklys B. Mūsų Lietuva. - Vilnius, 1992. - T. 4. - P. 414 - 416.
- ↑ Šverbas P. Laižuva // Šiaulių kraštas. - 1995. - sausio 12. - P. 8.
- ↑ Gajutė Abelkienė. Laižuvoje gera pabūt, pasisvečiuot // Būdas žemaičių [1]
- ↑ Dėl Laižuvos herbo tvirtinimo
- ↑ Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. SA-3879, l. 10v.
- ↑ N. Schoenburg., S. Schoenburg. Lithuanian jewish communities. - London. - P. 171.