Skėriai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Skėriai
Nuotraukos nėra
Informacija
Seniūnija: Sedos seniūnija
Koordinatės: 56° 13' 60" š.pl., 22° 3' 0 r.il.
Gyventojai: 92 (2001 m.)

SKĖRIAI, kaimas Sedos seniūnijoje, 9 km į šiaurę nuo Sedos, prie Sedos - Židikų kelio. Vakaruose ribojasi su Butikių k., pietryčiuose - su Renavo dvaro teritorija. Prie kelio į Židikus ya Skėrių k. kapinaitės.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1902 m. - 85 gyv., 1923 m. - 18 ūkių, 136 gyv., 1959 m. - 230, 1970 m. - 179, 1979 m. - 103, 1987 m. - 74 gyv., 2001 m. - 92 gyv. (42 vyr., 50 mot.).

Istorinės žinios

Skėrių k. istorinę medžiagą rinko Danutė Petkevičienė[1].

Skėrių kapinynas

Skėrių kapinynas, dar kitaip vadinamas Švedkapiais, Švedkalniu, Skėrių kaimo kalnu, yra už 120 m į rytus nuo Renavo – Grūstės kelio, už 250 m į pietvakarius nuo Varduvos upės, šioje vietoje juosiančios Renavo dvaro parką. Kapinyne kalvelė – sūrio formos, 33 m ilgio, 12 m pločio. Iš rytinės ir pietinės kapinyno pusės ilgus metus buvo vežamas žvyras. Kasdami žvyrą, žmonės aptikdavo kaulų ir visokių IX-XIV a. dirbinių [2][3][4][5].

Šį kapinyną jau 1899 metais F. Pokrovskis įtraukė į Kauno gubernijos archeologijos žemėlapį (p. 83). 1928 m. jį mini P. Tarasenka savo knygoje „Lietuvos archeologijos medžiaga" (p. 234). 1972 m. liepos mėn. Skėrių kapinyną tyrinėjo Mažeikų muziejininkai, vadovaudami archeologo Vito Valatkos, o 2000 m. - Istorijos institutas (vad. Ilona Vaškevičiūtė).

1972 m. buvo ištirtas senkapių kalvelės pietryčių galas, kurio plotas 90 kv. m. Iš viso atidengti 33 griautiniai kapai. Kiekviename kape laidota tik po vieną numirėlį, išskyrus vieną kapą, kur viename karste buvo palaidota moteris ir vaikas. Mirusieji laidoti negiliose 65 – 120 gylio duobėse. Dauguma duobių yra 70 – 90 cm gylio. Duobių užpildo žemėse rasta nemažai pavienių kaulų, kaltinių vinių, žiedų ir monetų. Mirusieji daugiausia laidoti galvomis į pietvakarius. Tik du kapai buvo orientuoti priešinga kryptimi – galvomis į šiaurės rytus. Abu šie kapai datuojami XV a. pabaiga. Tai ankstyviausi kapai šiame kapinyne.

Dauguma numirėlių laidota skobtiniuose kartuose, kurių pėdsakų rasta 21 kape. Aštuoniuose kapuose rasta karstų kaltinių vinių. Skėrių tyrinėjimo medžiaga rodo, kad kaltinės vinys karstams gaminti naudotos tik nuo XVI a. pabaigos.

Visuose šiuose kapuose numirėliai laidoti aukštielninki, lygiagrečiai ištiestomis kojomis. Rankų padėtis kiek įvairesnė. Vienuolikos kapų abi mirusiojo rankos ištiestos pagal korpusą, šešių – abi rankos šiek tiek palenktos ir plaštakos uždėtos ant pilvo (plaštakų kaulai tebegulėjo ant dubens kaulų), aštuonių – viena ranka buvo ištiesta pagal korpusą, o kitos plaštaka uždėta ant pilvo galo.

Kapuose išlikę daugiau kaip 200 įvairių dirbinių, vadinamųjų įkapių. Šias įkapes galima skirti į dvi grupes: mirusiojo aprangos daiktai, kurie į kapą pateko kaip aprangos dalis, ir apeiginiai daiktai, specialiai dėti į kapą. Prie pirmosios grupės priklauso žiedai, segės, karstų vinys, prie antrosios – monetos, peiliai, dalis žiedų, adata it kt. 37 daiktai surinkti iš trylikos kapų. 40% kapų tebebuvo monetos. Kitos monetos rastos suardytų kapų žemėse. Monetų skaičius kapuose įvairus (nuo vienos iki aštuonių ar net dvylikos). Chronologinis tarpas tarp monetų kalimo datų 10 – 13 metų. Monetos nėra didelės vertės, bet gana įvairios: Aleksandro (1492 – 1506) Lenkijos denaras, Aleksandro Lenkijos pusgrašis, Jono Albrechto (1492 – 1501) Lenkijos pusgrašis ir kt.

Tyrinėjimų metu rasta 46 įvairūs žiedai. Vieni buvo užmauti numirėliui ant dešinės, kiti ant kairės rankos piršto. Pažymėtina tai, kad žiedai, užmauti ant piršto, terasti tik XV – XVI a. kapuose. Kai kuriuose to paties laikotarpio kapuose žiedai dėti į karstą numirėliui ties keliu, prie alkūnės, pakaklėje ir ant dubens kaulų. XVII a. ar jau XVI a. antrojoje pusėje pasirodo nauji žiedų, dedamų į kapą, variantai. Penkiuose kapuose dėta po vieną, du ar net tris žiedus galvūgalvyje, ant duobėn nuleisto karsto antvožo.

Skėrių kapinyne rasta vienintelė XVI a. pasaginė pastorintais galais segė, kuria numirėliui krūtinės srityje buvo susegtas plonas lininis drabužis. Keliuose kapuose rasti diržų fragmentai arba jų sagtys.

Kai šiuose senkapiuose buvo laidojami numirėliai, tebuvo gyvas paprotys į karstą dėti darbo įrankių. Dažniausiai su griaučiai randamas darbo įrankis yra peilis. Seniausias pagal formą yra įtveriamasis peiliukas, rastas tik vienas kape, datuotuojamas XV a. pab. Labiausiai paplitę buvo kriauniniai peiliukai. Iš kitų įkapių rastas peiliukas-skustuvas su švininiu koteliu, žalvarinė, gerai išsilaikiusi 6,7 ilgio adata (XVI a.), du smiltaininiai galąstuvėlį.

Ypač retais radiniais laikytini du kišeniniai veidrodėliai iš stiklo. Tai bene pirmieji šitokie dirbiniai Lietuvos archeologinėje medžiagoje. Abu veidrodėliai yra padaryti iš stiklo su uždėtu amalgamos sluoksniu. Amalgamą dengia rusvos spalvos apsauginis sluoksnis. Iš bendros senkapių chronologijos abu veidrodeliai yra iš XVII a. pirm. pusės kapų.

Ištirtoji senkapių medžiaga rodo, kad žmonės čia buvo laidojami nedeginti nuo XV a. pabaigos iki XVII a. antrosios pusės. Ankstyviausiuose kapuose mirusieji buvo laidojami galvomis į šiaurės rytus, o nuo XVI a. pradžios galvos orientuotos priešinga kryptimi, t. y. į pietvakarius. Visą laidojimo laiką į kapus buvo dedama dirbinių, nepriklausančių prie lavono aprangos, kas rodo, kad egzistavo pagonybės papročiai, susiję su pomirtinio gyvenimo vaizdiniais[6].

Mikrotoponiminiai vietovardžiai

  • Ežerupis - upelis. Tekėjo iki Renavo, toliau per vieškelį į vakarų pusę į Varduvą. Palei upelį ėjo takas, kuris vedė žmones iš Dimgailų kaimo į Renavą. Upelis išdžiuvęs, takas užžėlęs.

Etimologija

Teigiama, kad šią vietovę buvo užpuolę skėriai, todėl kaimas taip ir pavadintas.

Asmenvardžio Skėrys daugiskaitinė forma.

Šaltiniai

  1. Danutės Valkerytės - Petkevičienės atsiminimai (Renavas, Mažeikių raj.). Užrašyta 2002 m.
  2. Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1963. - T. 28. - P. 35
  3. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - V., 1977. - T. III. - P. 104
  4. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - V., 1978. - T. IV.
  5. Tarybų Lietuvos enciklopedija. - V., 1988. - T. IV.
  6. Cholodinskienė A. Praeitis, saugota Skėrių senkapių // Kn.: Renavas. - V., 2001. - 472 p. - p. 19 - 22

  • Skėrių k. valstiečiams paskirtos žemės geodezinis aprašymas, 1882 m. // Lietuvos istorijos archyvas: F. 526, ap. 6, b. 6384. - 33 lap.
  • Skėrių k. valstiečiams paskirtos žemės geodezinis aprašymas, 1902 m. // Lietuvos istorijos archyvas: F. 526, ap. 6, b. 6880. - 11 lap.
  • Skėrių k. valstiečiams paskirtos žemės geodezinis aprašymas, 1902 m. // Lietuvos istorijos archyvas: F. 526, ap. 6, b. 6881. - 8 lap.
  • Skėrių k. valstiečiams paskirtos žemės geodezinis aprašymas, 1906 m. // Lietuvos istorijos archyvas: F. 526, ap. 6, b. 6882. - 10 lap.
  • Skėrių k. valstiečiams paskirtos žemės geodezinis aprašymas, 1902 m. // Lietuvos istorijos archyvas: F. 526, ap. 6, b. 6908. - 16 lap.