Renavo parkas

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Renavo parko schema
Vienas iš Renavo parko tvenkinių, už jo teka Varduva
Tas pats tvenkinys vasarą

RENAVO PARKAS yra Sedos seniūnijoje, Varduvos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Tai pats didžiausias parkas Mažeikių rajone. Plotas 51,4 ha. 1958 m. Renavo parkas paskelbtas saugomu valstybės. 1986 m. jam suteiktas respublikinės reikšmės gamtos paminklo statusas.

Paviršius nelygus, takai ir beveik visos alėjos vingiuotos, pievelės netaisyklingos (į šiaurę nuo rūmų yra reprezentacinis gazonas). Į pietus nuo rūmų, Varduvos link, įrengtos dvi sudėtingos konfigūracijos terasos; priešais rūmus, Varduvos vingyje, yra miško parkas su 2 tvenkiniais.

Palankios reljefo ir gamtinės sąlygos – dirvožemis, tvenkiniai, Varduva sudarė idealią vietą parkui. Jame gražiai ošė ne tiktai daugelis vietinės dendrofloros rūšių, bet ir atvežtinės. Kadaise parke augo galingi ąžuolai, o dabar jų beliko vos keletas. Gausiai, susispietę į alėjas, auga jaunutės liepos, uosiai, bukai. Čia aptinkami ir kiti reti svetimžemiai lapuočiai augalai – glaustašakiai ąžuolai, raudonlapiai bukai, karpytlapiai ir kvapieji beržai, geltonžiedžiai kaštonai bei pilkieji riešutmedžiai. Spygliuočiai pasklidę po visą parko teritoriją. Negausiai auga ilgaspyglės Veimuto pušys, pavienės kanadinės cūgos, kiek dažnesnės stangrios sidabrinės eglės ir kiti dekoratyviniai krūmai.

Miško parke vyrauja vietinės eglės (viena jų, 1,2 m skersmens, yra dendrologijos paminklas – Renavo storoji eglė), ąžuolai, liepos, klevai, uosiai. Yra introdukuotų medžių: paprastųjų bukų, veimutinių pušų, geltonžiedis kaštonas, kanadinė cūga. Pomiškyje gausu ievų, lazdynų, ožekšnių, pušaičių, ąžuoliukų, šermukšnių, drebulaičių, sausmedžių, žolinių augalų. Visame parke, aikštelėse pavėsyje po medžiais ir prie takų gausiai auga didelis, 2 ir daugiau metrų aukščio introdukuotas astrinių šeimos augalas su šviesiai melsvai violetiniais žiedais – Cicerbita alpina.

Parko retieji augalai: menturlapė baltašaknė, miškinis eraičinas, paprastasis bukas, miškinė žemuogė, raudonoji sedula, paupinis jonpapartis. Leono Čibiro 1973 m. atliktų dendrologinių tyrimų duomenimis nustatyta, kad Renavo parke yra daugiau kaip 50 medžių ir keliolika krūmų rūšių bei formų. Kai kurios rūšys čia atstovaujamos puikiais ir didingais egzemplioriais. Antai, parko parteryje iki šiol dunkso keli glaustašakės formos ąžuolai, iš kurių vienas - bene seniausias Lietuvoje, pasiekęs 1,3 m skersmens. Čia ir didinga šakota Veimuto pušis, kilusi iš Šiaurės Amerikos (jos skersmuo - 90 cm), vešlūs, vidurio Europai būdingi bukai. Dalis iš jų yra ryškios raudonlapės formos. Būtent čia galime rasti po keletą šio medžio tiek vienos, tiek ir kitos formos egzempliorių, kurių skersmuo yra daugiau kaip pusė metro.

Parkas XIX a. pabaigoje buvo vaizdingai praplėstas už Varduvos upės. Jis meistriškai suplanuotas. Čia gėrimės ūksmingais takais, tvenkiniu, akmeniniais suolais, žaismingai atsiveriančiais reginiais tarp medžių į kitapus upės dunksančią senąją dvaro dalį. Savininkai ne tik plėtojo parką, bet ir nuosekliai jį papildydavo pavieniais svetimžemiais medžiais. Tai platanalapiai klevai (dalis iš jų – raudonlapės formos), kanadinės cūgos, juodosios pušys, švediniai šermukšniai, kvapieji ir karpytalapės formos beržai, pilkieji riešutmedžiai, geltonžiedžiai kaštonai. Žinovai čia buvo aptikę ir plaukuotalapį raudonąjį klevą.

Parkas didingas. Jis žavi tiek įvairiaamžio medyno visuma, tiek ir atskirų medžių grožiu. Deja, ir jo medyno neaplenkė didžiosios pastarojo laiko parkų bėdos - jau keli dešimtmečiai siaučiantis guobinių maro grybelis bei eglių žūtis nuo kinivarpų (žievgraužio tipografo) antplūdžio.

Istorija

1839 m. Renavo dvarą valdė baronas Antanas Rönne, garsėjęs geriausiu sodu Telšių apskrityje. Kadangi Rönne neturėjo įpėdinių, dvaras atiteko giminaičiui grafui F. Melžinskiui, kuris jį pertvarkė - kitame Varduvos krante įveisė naują 6 ha parką. Per upę buvo tiltas. Buvo išmūrytos terasų sienelės, pastatyti šiltnamiai. 1869 m. dvare gyveno Laurynas Ivinskis. Jis čia turėjo sklypelį, darė bandymus, padėjo dvarininkui gauti sėklų iš užsienio, be to, sudarinėjo ataskaitą Lietuvos augalijos rinkiniams.

Renavo dvaras sovietmečiu, kaip ir dauguma kitų Lietuvos parkų, buvo nacionalizuotas ir ilgą laiką niekieno neprižiūrimas patyrė daug nuostolių. XX a. pabaigoje pradėta parką tvarkyti ir atnaujinti – remiantis paminklų restauravimo instituto tyrimais ir dviem etapais architektės Živilės Mačionienės atlikto parko sutvarkymo projekto rekomendacijomis. Jas sukonkretinti ir įgyvendinti apsiėmė buvęs ilgametis Palangos botanikos parko direktorius Kazimieras Urbonavičius. Daug sentimentų šiam “Dievo kampeliui” turi ir žinomas Lietuvos parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas. Dar Melžinskių laikais šiame parke lankėsi Marija Janušauskaitė-Lukaitienė, kuri tuo metu (1936 m.) rinko medžiagą diplominiam darbui apie Lietuvos parkų augaliją. Pagal 1988 m. Paminklų konservavimo instituto tyrimų medžiagos dendrologinę inventorizaciją, parke auga 49 pavadinimų medžių ir krūmų [1].

Ranavo parke 2004 m. pastatytas lieptas, sujungęs abi parko dalis. 2005 m. pradžioje parkas smarkiai nukentėjo nuo uragano „Ervinas" - išvertė apie 40 medžių, tarp jų glaustašakį ąžuolą, anksčiau nudžiūvo kvapnusis beržas[2].

Šaltiniai

  1. Urbonavičius K. Renavo parkas - mūsų sengirių liekana // Santarvė. - 1997. - Liepos 5. - Nr. 77.
  2. Šverebas P. Mažeikių rajono parkai - mūsų paveldo dalis // Santarvė. - 2005. - Bal. 21. - Nr. 44. - P. 3.

Nuorodos