Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia
Pievenu baznycia1.MKE.jpg
Pievenu baznycios sventorius.MKE.jpg
Pievenu baznyciosvidus1.MKE.jpg

PIEVĖNŲ NUKRYŽIUOTOJO JĖZAUS BAŽNYČIA yra Pievėnuose, priklauso Mažeikių dekanatui.

Bažnyčia stačiakampio plano, su bokšteliu. Ilgis - 20,3 m, plotis - 11,34 m. Ji savo forma primena tradicinį gyvenamąjį namą. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora. Tvoroje yra treji vartai. Vakarinėje dalyje prie bažnyčios yra dviaukštė varpinė. Teritorijos plotas - 0,32 ha.

Bažnyčia nedidelio tūrio, darnių proporcijų, monumentalių formų, stačiakampio plano, savo forma primena tradicinį gyvenamąjį namą. Bažnyčia vienanavė su trisiene apside, išilgine ašimi orientuota rytų - vakarų kryptimi. Abipus presbiterijos įrengtos zakristijos. Dvišlaičio stogo apačia sutampa su sienų kontūru, tarp apsidės ir navos kampo sudaro įstrižai uždengtą pastogę - tai būdinga XVIII a. II p. statytose bažnyčiose. Virš stogo kraigo, arčiau rytinio galo, iškyla dengtas skarda puošnus barokinis bokštelis. Pagrindinis įėjimas iš vakarų pusės. Pietų pusėje yra du įėjimai, šiaurės pusėje - vienas. Navą centrinėje dalyje kerta sija su krucifiksu, vakarinėje dalyje keturiomis kolonomis atskirta erdvė atstoja "bobinčių". Virš jo vargonų choras.

Fasaduose dominuoja sienų plokštuma. Joje įkomponuoti ryškūs, baltais segmentinės arkos formos rėmais langai. Pagrindiniame vakarų fasade trikampį frontoną nuo sienos plokštumos atskiria pasvirusi lenta. Fasado centre stačiakampės dvivėrės durys. Virš jų - du kvadratiniai langai su segmentinės arkos formos rėmais. Frontono centre vienas mažesnis langas. Langai smulkaus skaidymo. Virš stogo barokinio bokštelio viršuje - kalto metalo, ažūrinis kryžius. Šoninius fasadus skaido langai.

Bažnyčioje trys altoriai. Didysis centrinis altorius yra su Nukryžiuotojo skulptūra centre ir 4 angelais, papuoštas vynuogių kekių motyvais - vienas seniausių ir meniškiausių Žemaitijos medinių bažnyčių altorių. Viršutinės altoriaus dalies piliastrai papuošti angelais, ornamentuotose rėmuose - Šv. Juozapo paveikslas. Šis altorius ažūrinis, būdingas ankstyvam barokui, triumfo arkos formos - labai retas medinėse bažnyčiose. Jis sukurtas XVII a. ir čia perkeltas iš Tirkšlių. 2009 m. balandžio 7 d. Kultūros paveldo departamento direktorė Dianos Varnaitės sudaryta komisija pasirašė tvarkomųjų paveldosaugos darbų priėmimo aktą, pagal kurį altorius restauruotas Vilniuje, Stanislovo Stanionio restauravimo ateljė. Mažeikių rajono savivaldybė šios altoriaus restauravimui skyrė 60 tūkst., Kultūros paveldo departamentas - 279,4 tūkst. litų. Navos galuose yra du santūrių formų altorėliai. Grindys lentų, klotos eglute. Sienas viršuje juosia pieštinis frizas su augaliniu ornamentu. Medinė dekoratyvi vargonų choro tvorelė.

Sienos tašytų rąstų, iš išorės apkalta vertikaliai lentomis, iš vidaus išklijuota drobe ir išdažyta. Šoninės sienos sutvirtintos sąvaržomis.

Stogas medinės konstrukcijos, dvišlaitis, dengtas šiferiu.

Perdangos medinės konstrukcijos, ant medinių sijų vožtinės lentos, dabar lentos uždengtos kartonu.

Pamatai akmenų mūro.

Šventorius

Stačiakampio formos šventorius visu perimetru aptvertas akmenų mūro tvora. Rytinėje, pietinėje ir vakarinėje sienose yra metaliniai, dekoratyvūs varteliai su akmenų mūro stulpais. Pagrindiniai plytų mūro vartai su varteliais yra vakarinėje tvoros sienoje. Asimetrinės kompozicijos vartus sudaro didieji vartai ir varteliai šiaurinėje pusėje. Vartų mūriniai stulpai perdengti pusapskritimio formos arka, virš jos trys bokšteliai, kurie užsibaigia keturšlaičiais stogeliais. Centrinis bokštelis aukštesnis. Šoninių bokštelių centruose stačiakampės nišos, centrinio - arkinė niša. Virš nišų dekoratyvūs karnizai. Didžiųjų vartų arkinė anga aprėminta plytų apvadu. Vartelių plytų mūro stulpelis, virš jo bokštelis su stogeliu. Visų stogelių viršuje yra metaliniai kryžiai. Vartų varčia dvivėrė, vartelių vienvėrė. Varčios metalinės, ažūrinės, dekoratyvios, analogiško piešinio.

2016 m. spalio 18 d. Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventoriaus tvoros vartus apžiūrėjo ir įvertino tvarkybos darbų priėmimo komisija. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Telšių skyriaus vedėjo Antano Eičo vadovaujamos komisijos darbe dalyvavo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Saulius Šiurys, Kultūros ir sporto skyriaus specialistė paminklotvarkai Rūta Končiutė-Mačiulienė, Statybos ir remonto skyriaus vedėjo pavaduotojas Rymantas Štakonas, restauracijos darbus vykdę UAB „Telšių meistras“ atstovai, kiti su minėtų objektų tvarkyba susiję asmenys. Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventoriaus tvoros su vartais vartais (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 28058) tvarkybos darbus taip pat vykdė UAB „Telšių meistras“. Darbai atlikti vadovaujantis ekspertizės išvadomis ir tvarkybos darbų projekte nurodytais sprendiniais: vartai buvo laikinai išramstyti metalinėmis konstrukcijomis, gruntas buvo kasamas vartų perimetru atskiromis atkarpomis (atskirai po kiekvienu stulpu), pamatų pavedimas atliktas hidrostatiniu būdu po kiekvienu stulpu atskirai. Kasimo darbuose dalyvavęs archeologas parengė kasimo darbų archeologinę ataskaitą. Taip pat atliktas metalinių konstrukcijų demontavimas, mūro remontas, arkos plyšių injekavimas ir susiuvimas. Atlikta darbų už 8700 Eur.

Stogas tvoros - vienšlaitis, su nuolydžiu į išorę, betoninis, akmeninių vartelių stulpelių - keturšlaitis, piramidinis, betoninis, pagrindinių vartų - keturšlaičiai, skirtingų siluetų, dengti skarda.

Sienos. Akmenų mūro (tvoros ir vartelių), plytų mūro (pagrindinių vartų su varteliais).

Bažnyčios šventoriuje augo 19 m aukščio ir 2,6 m skersmens liepa, kuri buvo paskelbta gamtos paminklu. Liepa turėjo du kamienus, kurie buvo surišti, bet vienas per 1993 m. audrą nulūžo. 1991 m. parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pasiūlė Pievėnų liepą pertvarkyti: seną metalinį žiedą pakeisti nauju, užtaisyti skyles, paramstyti medį. 1986 m. Pievėnų liepa paskelbta vietinės reikšmės gamtos paminklu. Po daugkartinių stiprių audrų liepa 2003 m. buvo nupjauta, ir jos vietoje pastatyta koplytėlė.

Istorinė apžvalga

1776-1788 m. dvarininkas Feliksas Važinskis Pievėnuose pastatė medinę Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčią. Statė vietiniai meistrai. Jai laikinai iš Tirkšlių seniūnijos valdų buvo paskirtas valakas žemės. 1819 m. pristatyta vakarinė bažnyčios dalis - bobinčius. 1821 m. remontuotas stogas, uždengtas storlentėmis, sienos apkaltos lentomis. 1828 m. pristatyta kairioji zakristija. 1834 m. rekonstruotas stogas. 1856 m. dalinai restauruota, apkalta lentomis. 1861 m. remontuota, sienos iš lauko pusės nudažytos raudonai.

Iki 1921 m. bažnyčia buvo Tirkšlių parapijos filija, vėliau gavo parapijos teises. Pievėnų parapijai priklausė šeši kaimai: Gauryliai, Pievėnai, Balėnai, Meškeliai, Pabarškos ir Tučiai; iš viso 1460 gyventojų. 1940 m. priklausė 1686 katalikai.

Prie bažnyčios veikė pradžios mokykla, kurioje 1853 m. mokėsi 14 vaikų.

Bažnyčioje įrengti 3 altoriai. Didysis centrinis altorius yra su Nukryžiuotojo skulptūra centre ir 4 angelais, papuoštas vynuogių kekių motyvais. Viršutinė altoriaus dalies piliastrai papuošti angelais, ornamentuotuose rėmuose - Šv. Juozapo paveikslas.

Velyknaktis

Pievėnų bažnyčioje yra išlikęs vienintelis Europoje paprotys – teatralizuotas velyknakčio budėjimas per šv. Velykas. Persirengėliai užsidėję įvairias kuo negražesnes kaukes su į nosį įsmeigtomis adatomis arba vinutėmis, apsirengę įvairiais skarmalais, turėdavo botagus, ant kokios paikos prisirišę kokį pantį. Ir jei rasdavo tą naktį ką lauke, tuoj su tuo botagu varydavo į bažnyčią. Jei bažnyčioj rasdavo ką snaudžiantį, tuoj po nosim pakišdavo, kaip tada vadino, štinkspiritį (amoniaką). Rytą per pamaldas vėl išdarinėdavo įvairius šposus, kas žmonėms trukdydavo rimtai susikaupti maldai. Persirengėliai susigalvodavo ir kitokių išdaigų pakišdavo snaudžiantiems panosėn buteliuką su eteriniu spiritu, bučiuodavo merginoms rankas taip, kad įdurtų su į kaukės nosį įkalta vinute.

Svarbiausias persirengėlių tikslas - pagrobti kryžių. „Kareiviai" su kardais neprileidžia įkyrių persirengėlių, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimų": vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais. Visa kova vyksta be žodžių, tik kažką nerišliai, nesuprantamai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, persirengėliai imasi visokių apgaulių: siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kiša amoniaką po nosimi. Be kryžiaus pagrobimo, persirengėliai turi ir kitokių užsiėmimų: kimba prie besimeldžiančių, „nudžiauna" jų daiktus, pririša virvėmis prie kito snaudaliaus. Drąsesni persirengėliai, atsinešę virves, pamaldžiai klūpančius kiek apsnūdusius maldininkus ir anksčiau surišdavo, o besišnekučiuojančius su mergomis bernus ir botagu nupliekdavo.

Velykų rytą, einant procesijai aplink bažnyčią, šalia procesijos, priešinga saulės judėjimo kryptimi, eina persirengėliai. Vieni nešasi kopėčias, pagaikščius ir botagus, kiti reples, vinis ir rykštes. Kada procesija eina iškilmingai su didele rimtimi, tai persirengėliai, parodydami savo priešingumą, eina triukšmaudami, koliodamiesi, botagais plaiškindami ir pagaikščiais švaistydamiesi. Kartu su bažnytine procesija eidavo ir kaimo muzikantai. Per Prisikėlimo procesiją persirengėliai lakstė priešinga procesijai kryptimi, savaip darydami tvarką, blaškydami maldininkų dėmesį.

1926 m. Telšių vyskupas J. Staugaitis tokį Velykų persirengėlių pasirodymą traktavo kaip reiškiantį nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai. Nors toks pasirodymas buvo draudžiamas, tačiau Pievėnų bažnyčioje išliko iki šiol.

2005 m. laimėtas projektas ir pasiūti pagal išlikusią ikonografiją tarpukaryje naudoti autentiški velyknakčio drabužiai.

Kunigai

  • Bielskis, palaidotas po Didžiuoju altoriumi
  • Barcevičius
  • Lukoševičius
  • Zuronskis
  • Julius Narkevičius (Norkus) (1912-1916)
  • Kan. Anupras Stonys (1916-1921)
  • Rožanskas (1921-1926)
  • Čeplinskis (1926)
  • Tamulevičius (1926-1933)
  • Pr. Šatkus (1933)
  • Pr. Stulginskis (1933-1943)
  • Matulionis (1943)
  • Vl. Šlevas (1943-1945)
  • P. Bernotas (1945-1948)
  • K. Viršila (1948)
  • Umbrasas (1948-1955)
  • Škikūnas (1955-1958)
  • Pr. Daugnora (1958-1967)
  • St. Ežermskas (1967-1972)
  • Alg. Paulikas (1972-1975)
  • Jonas Lukošius (1975-1979)
  • L. Dambrauskas (1979-1984)
  • A. Gauronskas (1984-1990)
  • A. Šimkus (1991)
  • A. Valatka (1992-1993)
  • S. Katkus (1994-1996)
  • R. Gerdauskas
  • V. Dvaržeckis (1996-1999)
  • R. Žulpa (2000-2002)
  • Kęstutis Zybartas (2002-2004)
  • Saulius Styra (2005-2018-07)
  • Boleslovas Jonauskas (nuo 2018-07), garbės kanauninkas. Aptarnauja ir Dauginių Šv.vyskupo Stanislovo parapiją.

Valstybės saugomas paveldas

2003-12-30 Pievėnų bažnyčios statinių kompleksas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą kaip turintis architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę (G404K).

Liaudies dailės objektai:

  • Varpas I, žalvarinis. Autorius I.A.Hecelis (I.A.Hetzel). D R739
  • Varpas II, žalvarinis. Autorius I. C. Švenas (I. C. Shwenn), Ryga. D V1719
  • Altorėlis su Šventosios šeimos ir Nazaretiečio paveikslais. Autorius J. Šilainis. D R740
  • Taurė . D V1718
  • Stacijos (14) D V1720
  • Angelų su žvakidėmis bareljefai (2). D V1721
  • Skulptūra "Nukryžiuotasis" I. D V1722
  • Altorėlis su Nukryžiuotojo ir Marijos Maloningisios horeljefu. D V1724
  • Vėjarodė. D V1725
  • Altoriai (3) su skulptūromis. D V1726

Dar buvo įrašyta Skulptūra "Nukryžiuotasis" II , bet dingo

Archyvas

  • Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica Crucifixi Domini Nostri Iesu Christi Pievenensis): 1785-1907 m. gimimo metrikų knygos. - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, F. 1596, ap. 1.

Šaltiniai

  • 1954 m. mokslinės ekspedicijos dalyvio A. Pilypaičio (?) Pievėnų bažnyčios (Mažeikių raj.) aprašymas // Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius: F.322-1152.
  • Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia 1788-2008. Sukanka 220 metų. Lankstinukas. - 2008.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. - P. 397, 506, 682, 683.
  • Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos Katalikų bažnyčios žinynas.
  • Jankevičienė A. Lietuvos medinė sakralinė architektūra. - P. 19, 20, 26, 27, 67, 68, 71.
  • Jeraminienė S., Pievėnų kaimo ir bažnyčios istorija. - Vilnius 2007, vad. prof. dr. L. Klimka, op. Ž. Mačiukas. B. 721 (Vilniaus pedagoginis universitetas).

Nuorodos