Aptarimas:Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search

Pievėnų teatralizuotas šv. Velykų nakties budėjimas.

Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje išlikęs vienintelis visoje katalikiškoje Europoje paprotys – teatralizuotas šv. Velykų nakties budėjimas, garsėja itin senomis tradicijomis ir pritraukia daugybę žmonių, atvykstančių čia ne tik iš Mažeikių rajono. Praėjusiame amžiuje šis paprotys buvo dažnas ritualas bažnyčiose, tačiau dabar jis išlikęs tik Pievėnuose.

Didžiojo šeštadienio vakare po šv. Mišių, į bažnyčią paskui vadą įžengia keturios komandos kareivių – specialiomis uniformomis apsirengusių vietos ir aplinkinių kaimų vaikinų. Bažnyčios viduryje, ant patiesto drobinio audeklo padedama pagalvėlė, o ant jos paguldomas kryžius su Nukryžiuotuoju. Kareivių komandos, kurių kiekvienoje yra po keturis žmones, pasikeisdamos saugo kryžių nuo vadinamųjų „persirengėlių“. Kiekviena komanda turi savo spalvos aprangą – baltą, raudoną, mėlyną ir žalią, o taip pat medinius butaforinius kardus. Į bažnyčią įėję kareiviai, klausydami vado komandos, priklaupia prie kryžiaus, nusiima kepures, išsitraukia kardus. Netrukus kareivių vadas duoda komandas: „Stot“, „Ramiai“, „Gerbt“. Maždaug po 15 minučių pasigirsta naujos komandos: „Ginklus žemyn“, „Kaiiiirėn“, „Dešiiinėn!“, „Žengteee marš!“ Taip išlydimos trys sargybinių komandos, o prie kryžiaus pasilieka „baltieji“. Po kurio laiko juos pakeičia „raudonieji“, šiuos – „mėlynieji“, tada „žalieji“ ir taip iki pat ryto, giedant senuosius Žemaičių Kalvarijos kalnus ir po jų. Pastaruoju metu budėjimas vyksta tol, kol bažnyčioje būna žmonių. Jeigu besimeldžiančių nebelieka, šiek tiek ir kareiviai gali pailsėti, tačiau dar likus gerokai laiko iki Prisikėlimo, budėjimas vyksta vėl. Kai kareiviai pradeda eiti sargybą, bažnyčioje atsiranda ir „persirengėliai“, pasiryžę bet kokia kaina saugomą Nukryžiuotąjį pavogti. Bando kareivius net papirkti, barškindami maišelius su netikromis monetomis. Medinėmis replėmis, plaktukais apsiginklavę „persirengėliai“ bruzda po visą bažnyčią. Šie išdaigininkai „kibina“ merginas, moteriškes patampo už skarų, taikosi į ant pečių „užmestas“ rankines, snūduriuojantiems po nosimi pakiša amoniake suvilgytą vatos gabalėlį.

Sekmadienio ryte, tradiciškai 6 valandą prasideda šv. Mišios – Kristaus prisikėlimas. Kai visa procesija tris kartus eina aplink bažnyčią, „kareiviai“ iškilmingai žygiuoja šalia klebono, saugodami švenčiausiąjį, o „persirengėliai“ nešini kopėčiomis, barškindami kūjais ir replėmis, keldami sumaištį, privalo apibėgti devynis ratus priešinga kryptimi. Pasibaigus šv. Mišioms „kareiviai“ apie išsaugotą kryžių raportuoja klebonui ir, drauge su dūdų orkestru, iškilmingai palydi jį į kleboniją.

Į teatralizuotą velyknakčio budėjimą įsitraukia visa parapija. Arčiausiai bažnyčios esančioje pagrindinės renginio organizatorės Sofijos Butkienės troboje kareiviai įsirengia savo „štabą“ ir, kol ateina metas keistis pamainoms, čia leidžia laiką prie kortų kaladės ar prasimano kitokių užsiėmimų. Parapijiečiai jaučia pareigą pasirūpinti, kad kareiviams netrūktų maisto, kad jie galėtų atsigerti arbatos, kavos. Vietiniai ir aplinkinių (Gaurylių, Balėnų, Tučių ir kitų) kaimų vaikinai stengiasi bent kartą pabūti „kareiviu“, mat taip tarsi įrodo, kad yra stiprūs ir drąsūs, nes kryžiaus sargyba bažnyčioje išties reikalauja nemažos ištvermės.