Meinoriai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Meinoriai
Meinoriai. MKE.jpg
Kryžius ištuštėjusio Meinorių kaimo gyventojų atminčiai, past. 1994 m.
Informacija
Seniūnija: Tirkšlių seniūnija
Plotas: 433,8 ha
Gyventojai: 0 (2001 m.)
Rausčio rūsys
Meinorių k. kapinaitės. Kryžius su užrašu: Tragiškai žuvusiai 1914 m. Kubilynų tetai

MEINORIAI, ištuštėjęs kaimas Tirkšlių seniūnijoje. Šiaurėje teka Venta, vakaruose ir pietuose - Saldupis (Šventupis). Plotas 493 ha. Yra žvyro telkinys.

1994 m. liaudies meistras Ignas Rimkus ir Albertas Kubilynas padarė ir pastatė ąžuolinį kryžių. Jame išskaptuotas šiandien sunkiai beįskaitomas užrašas: „Užklydęs netyčia į buvusį kaimą nors širdies gėlą prie Kryžiaus paliksi Meinorių kaimo žmonių atminimui". Kryžių 1994-08-20 pašventino Viekšnių klebonas dekanas Vincentas Gauronskis.[1].

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1902 m. kaime - 126, dvare - 8 gyv., 1923 m. - 19 ūkių ir 152 gyv., 1972 m. - 28 kiemai, 84 gyv. 2001 m. gyventojų nebuvo.

Iš Meinorių k. kilusi tautodailininkė Adolfina Tarvydienė, mokytoja Janina Paulikaitė-Saltonienė, kalbininkas Aleksas Girdenis. 1927-02-29 gimė liaudies poetė Valerija Mineikienė.

Istorinės žinios

Meinorių kaimo pavadinimas (siolo Meynary) paminėtas 1661 m. Viekšnių seniūnijos inventoriuje; čia nurodyti 3 kiemai (dūmai). 1738-06-17 Viekšnių seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad kaime yra 7 kiemai, kurie moka 65 zlotų mokestį. 1775-07-24 inventoriuje jau paminėti 8 kiemai, kurių mokestis buvo toks - 371 činšas, 1 šeštokas ir 8 šieno vežimai.

Meinorių kaime, netoli Šventupio upelio, kadaise buvo Varžinsko dvaras, kuriam priklausė kone visos aplinkinės žemės. Po reformos tos žemės buvo smarkiai apkarpytos. Dvarui bepaliko apie 70 ha, o ant anksčiau turėtų ūkelių įsikūrė buvę samdiniai. Dar buvo ne ką mažesnis Baltučio dvaras (valdė E. Šulco žemę), stovėjęs visai netoli Ventos upės, beveik tiesiai prieš kitame jos krante esančią dabartinę Krakių pagrindinę mokyklą. Netoli nuo Baltučio gyveno Raustys, turėjęs apie 30 ha žemės. Jo sodyba buvo taip pat prie Ventos upės, tik kiek šiauriau. Jos vietoje dabar likęs puikiai išsilaikęs rūsys, ant kurio, bėgant metams, išsikerojo didžiulis beržas. Į jį, kaip byloja randai kamiene, ne kartą buvo nusitaikęs perkūnas.

Meinorių kaime gyveno šie ūkininkai: Kazimieras Kulvys, Juozas Kulvys, Antanas Baltutis (turėjo 60 ha žemės), Albertas Raustys, Antanas Žilinskas, Antanas Zubinas (buvo dešimtininkas - tvarkė kaimo reikalus), Simonas Jonuškis, Jonas Paulikas, Pranas Vainutis, Juozas Pranauskas, Stasys Anužis, Pranas Dovidauskas, Jonas Kubilynas, Vladas Anužis, Valis Gedvilas, Valis Spricuvas, Juozas Perminas, Mykolas Butkus, Petras Pakalniškis (kaimo kalvis, kaustė arklius, ratus), Antanas Perminas, Petras Varžinskas (vokietis; turėjo dvarelį), Guosas (vokiets). Pribuvėjomis kaime buvo Kašeliauskienė, Kubilienienė, jos gimdyves gydė žolelėmis. Laidotuvėse giedodavo C. Butkienė, Malūkas.

Po karo į Sibirą buvo išvežtį šie gyventojai: Žilinskai, Tarvydai, Zubinas, Paulikas, Baltutis, Rausčiai.

1924 m. veikė pradinės mokyklos skyrius, kuris priklausė Krakių pradinei mokyklai. Į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą įrašyta koplytėlė su ornamentuotu kryželiu ir skulptūromis (DV 1717).

Kapinės

Meinoriuose yra trejos kapinaitės: Pranausko, Jonuškio ir Kulvinsko žemėje. Pastarosiose pastatytas naujas kryžius giminei atminti. Vienos yra 3,6 km į šiaurę nuo Užlieknės, lygumoje apaugusioje pavieniais medžiais ir krūmais. Laidojimų žymių nėra. Už kapinių miškas. Plotas 0,20 ha, perimetras 192 m. Kitos kapinaitės yra yra 3,5 km į šiaurę nuo Užlieknės, lygumoje apaugusioje žole, su nuolydžiu link Ventos upės. Už kapinių pietinėje ir vakarinėje pusėse ariama, o šiaurinėje ir rytinėje - miškas ir krūmai. Jose laidojimo žymių taip pat nėra. Šių kapinaičių plotas 0,05 ha, perimetras 101 m. Taip pat minimi Meinorių senkapiai, vad. Milžinkapiais, kuriuose 1938 m. kasant žvyrą rasta surūdijusių geležinių kovos įrankių ir kitų daiktų [2].

Meinorių k. yra buvusi — Jonuškio koplyčia, Zubino kryžius.

Etimologija

Kaimo pavadinimas kilo nuo žmogaus pavardės - Meinoris.

Literatūra

  • Trečiadienio valandos kelionės: leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius Mažeikių rajono kaimus/ [sudarytoja Rūta Končiūtė]. - Vilnius, 2006. - 176 p. - P. 112 - 115. ISBN 9955-9934-0-5.

Šaltiniai

  1. Sofija Šviesaitė. Meinoriškių sąskrydis // Sntarvė. - 1994. - Rugpj. 27. - Nr. 98.
  2. XX amžius. - 1938. - Nr. 77.

  • Meinorių k. planas, 1882 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 5, b. 3550.
  • Meinorių k. planas, 1898 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 542, ap. 1, b. 445.
  • Lietuvos valst. istorijos archyvas: F.1295, ap. 1, b. 1696 - 1869 m. Meinorių k. planas.
  • Lietuvos valst. istorijos archyvas: F.SA-3765, l. 249, 252, 274; F. SA-3774, l. 630; F. SA-390, l.5.
  • Meinorių k. planas 1869 m. // Lietuvos istorijos archyvas: F. 1295, ap. 1, b. 1696. - 1 lap.
  • Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. - K., 1925. - 738 p. - P. 151.
  • Apdovanotos daugiavaikės motinos // Mažeikių tiesa. - 1945. - Spal. 1.
  • Vienybė (Savaitinis laikraštis). - 1912. - Nr. 13. - Kovo 27 (Bal. 9). - P. 202.
  • L. Nabažienė. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. Kraštotyrinis darbas. - Užlieknė, 2001.
  • Vida Keršienė. Trečiadienio valanda: Apie Meinorių kaimą // Būdas žemaičių. - 2005. - rugs. 14. - Nr. 35.