Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Mažeikių liuteronų bažnyčia, 2006 m.
Liuteronu baznycia.MKE.2006-10-27.jpg
Liuteronų bažnyčia

MAŽEIKIŲ EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIA yra Mažeikiuose, Laisvės g. 41.

Jau XIX a. Mažeikiuose ir apylinkėse gyveno nemažai latvių, išpažįstančių liuteroniškąjį tikėjimą. Iki kol buvo pastatyta mieste bažnyčia, vietiniai latviai sekmadieniais eidavo į Alkiškius ar Grivaišius, kur buvo latviškos parapijos ir pamaldos būdavo laikomos gimtąja latvių kalba. Vietiniai liuteronai bažnyčios reikalais pradėjo rūpintis dar XIX a. antroje pusėje, kuomet geležinkelio valdyba davė patalpas laikinai melstis. Rusų mokykla leido pamaldas laikyti taip pat savo patalpose. Nesant nuosavų patalpų, buvo pradėtos rinkti lėšos liuteronų bažnyčiai statyti.

Bažnyčios statyba

Evangelikų liuteronų bažnyčia Mažeikiuose pastatyta kunigaujant Teodorui Kupferiui (1904-1940 m.). Pirmosios pamaldos Mažeikiuose buvo laikomos 1893 metais privačiuose namuose, vėliau - cerkvinėje mokykloje. 1900 m. nuomojamose patalpose jau veikė laikina evangelikų liuteronų bažnyčia. Dar kunigo Adolfo Jeskės metais (1896-1903 m.) kartu su bažnyčios tarybos pirmininku buvo surengta kelionė po parapiją, kurios metu buvo renkami pinigai bažnyčiai statyti. Per kelionę buvo surinkta 270, o stoties viršininkas Jankevičius šiam tikslui surinko 100 rub. Iš pradžių nebuvo gautas leidimas perleisti parapijai 1 ha žemės. Maždaug po penkerių metų kunigui Kupferiui su vyskupo Freinfeldo pagalba pavyko gauti 0,5 ha žemės pamiškėje. Bažnyčios statybai buvo išrinkta komisija, kuri rūpinosi staybos reikalais. Tiek Mažeikių, tiek ir kaimyninėse parapijose buvo renkami pinigai. Visiems Vilniaus ir Kuršo (Kurland) konistorijos kunigams buvo išsiuntinėti prašymai dėl paramos - jie surinko 647 rub. Pagalbos kasa suteikė 1400 rub. paskolą. Statybai paremti buvo suorganizuotos dvi loterijos, kurių metu surinkta 513 rub. Iš viso bažnyčios statybai buvo išleista apie 7500 rub.

Evangelikų liuteronų bažnyčia Mažeikiuose pastatyta 1908-1910 m. 1911 m. gegužės 22 d. bažnyčia buvo pašventinta Kuršo generalinio superintendento A.Bernevičiaus (Bernevits), dalyvaujant kunigams V.Titelbachui (Tittelbach), K.Beldau, R.Lichtenšteinui ir Teodorui Kupferiui (Kupffer).

Po kelių metų grafas Palenas iš Kalnamuižos dovanojo bažnyčiai vargonus.

Mažeikių bažnyčia buvo Šiaulių filija. Parapijos kunigas be Mažeikių bažnyčios aptarnavo dar 4 bažnyčias, 2 koplyčiais ir vienus maldos namus. Laikyti pamaldoms buvo kviečiami kunigai iš Kuršo konsistorijos. Po pirmojo pasaulinio karo tik klebonas V.Titelbachas iš Griežės aplankydavo Mažeikius. Mažeikiuose pamaldos pirmojoje dienos pusėje budavo laikomos latvių, o antrojoje - vokiečių kalbomis.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos liuteroniškosios parapijos buvo Kuršo konsistorijos žinioje. Nepriklausosmos Lietuvos metais buvo reikalaujama bažnytiniu atžvilgiu atsiskirti nuo Latvijos. Todėl buvo sušauktas pirmasis sinodas, kuriame dalyvavo kunigai ir parapijų atstovai, dalyvavo ir mažeikių parapijos atstovai. Kunigas T.Kupferis, aptarnaujantis Šiaulių parapiją, o kartu ir Mažeikių bažnyčią, gyveno Šiauliuose ir į pamaldas Mažeikiuose nuolat tekdavo važinėti. Per metus mieste vykdavo 14 kartų. IV deš. pamaldos jau vykdavo kiekvieną sekmadienį.

Tarpukariu į evangelikų liuteronų bažnyčią Mažeikiuose ėjo latvių ir vokiečių tautybių gyventojai, tačiau lietuviai į ją visai neidavo. Vargonininku dirbo Krūminš, kuris važinėdavo iš Alkiškių. Veikė choras, kuriam vadovavo Lidija Alikaitė. Pirmasis bažnyčios komiteto pirmininkas buvo Lacis, po jo - Janis Stratas, kuris turėjo gana plačius įgaliojimus - turėjo teisę krikštyti, sutuokti ir palaidoti nesant kunigui. Taip pat atstovaudavo Mažeikių liuteronų parapiją Kauno kunigų susirinkimuose. J.Stratą per karą nušovė vokiečių kareivis. palaidotas Mažeikiu kapinėse. Aukas prie bažnyčios durų rinkdavo Tabakas ir Kapeikis.

Nuo 1940 metų

1940 m. kunigas T.Kupferis pasitraukė į Vokietiją. Jo vietą užėmė kunigas Gustavas Rauskinis (Rauskinš), bet vėliau ištremtas į Sibirą. Kol iš ten grįžo, jį pavadavo kiti kunigai. 1945-1949 m. pavadavo A.Freibergas, kuris važinėdavo iš Vainodės. Altorius buvo pietiniame gale, apdengtas bordinės spalvos aksomu su geltonais kutais. Sakykla – kairėje pusėje nuo altoriaus, į ją vedė laipteliai. Ant abiejų šoninių sienų buvo juodos spalvos lentelės, ant kurių kreida buvo užrašomi giesmių, kurias giedos pamaldų metu, numeriai. Šiauriniame gale buvo laiptai į antrą aukštą prie vargonų. Vargonai buvo dideli, gražūs, bet neišliko. Matyt, sudegė per karą.

1944 m. rugpjūčio 15 d., rusai taikydami į netoli bažnyčios stovėjusius vokiečių tankus, pataikė į bažnyčios medinį bokštą. Gaisras suniokojo bokštą, stogą, išdegino bažnyčios vidų. Po gaisro pamaldos būdavo laikomos Laisvės gatvėje buvusiuose baptistų maldos namuose. Išvijus vokiečius, 1944ųjų lapkričio 1ąją, tvarką įvedinėti ėmėsi nauja rusų valdžia. Bažnyčios komitetas ruošėsi remontuoti sugriautą bažnyčią, atsivežė medienos, lentų. Tačiau rusų kareiviai medžiagas išsivežė. Apgriuvusi bažnyčia taip ir liko stovėti. Pamaldos vykdavo kitų konfesijų patalpose, bet gana retai, keletą kartų per metus. Po karo nebeliko kunigų: kai kuriuos ištrėmė į Sibirą, o kiti patys pasitraukė į Vakarus.

Sugriautą pastatą sovietinė valdžia atremontavo ir įrengė gaisrinę. Baptistams vadovavo E. Kiubis. Tarp baptistų ir liuteronų santykiai buvo geri. 1949-aisiais buvusioje Mažeikių liuteronų bažnyčioje pradėta rengti gaisrinė. Padarytas perdengimas, įrengti kabinetai, garažai, užmūryti arkiniai langai. Tik bokšto likučiai, tylūs anų laikų liudininkai, ilgus metus bylojo apie čia buvusius Dievo namus.

Nuo 1950 m. kunigo Freibergo vietą užėmė Jonas Degis, kuris važinėjo iš Žiemelio, kunigavęs iki 1955 m. kuomet iš tremties grįžo kunigas G.Rauskinis. Pamaldos vykdavo baptistų maldos namelyje, kur veikė ir choras, vadovaujamas baptisto. Valdžiai nugriovus baptistų maldos namelį, liuteronai Irmos Janševskytės dėka įsikūrė provoslavų cerkvėje. Irma Janševskytė buvo pravoslavų bendruomenės pirmininkė. Pravoslavų bažnytėlėjė patalpos buvo nuomojamos. Tačiau į provoslavų cerkvę jau ėjo nebedaug liuteronų, nes dauguma latvių per karą grįžo į Latviją.

Po G.Rauskinio mirties (1979 m.) jo pareigas perėmė kunigas Edvinas Švageris, kuris parapijoje išdirbo 20 metų. Mažeikių evangelikų liuteronų parapija iš naujo buvo įregistruota 1994 metais. Tikintiesiems dalis bažnyčios pastato (gaisrininkų laisvalaikio salė) sugrąžinta 1995-ųjų balandį. Suremontavus salę, ją pritaikius pamaldoms, tų pačių metų liepos 22 dieną ji buvo pašventinta. Visas pastatas bažnyčiai grąžintas tik 1998 metais. Nuo antrojo pasaulinio karo pamaldos vykdavo kiekvieną antrą mėnesio sekmadienį. Po karo bažnyčios komiteto pirmininkais buvo Otto Jurševskis, Grietnieks, A.Šprunga.

Susigrąžinant nuosavybę, teko įveikti daug sunkumų. Dokumentuose nebuvo užfiksuota, kad bažnyčia tik iš dalies sugriauta. Tai reikėjo įrodyti nuotraukomis, liudytojų parodymais. Atgavus dalį bažnyčios, pritaikymo maldos namams darbų ėmėsi eiliniai parapijiečiai, aktyviai dirbo bažnyčios komitetas. Savo nuoširdžiu triūsu į bažnyčios istoriją įeis komiteto narė a.a. Alida Giedrienė, parapijiečiai: Gunaras Kapeikis, Visvaldas Šprunkas, Juozapas Lūšys, Aldona Zybartienė, seserys Elena Rožėnienė ir Alfilda Vaičienė bei kiti.

Aktyvūs vidaus remonto darbai prasidėjo grąžinus visą bažnyčios pastatą. Jis buvo labai apleistas: stogas kiauras, lauko sienų dažai nusilupinėję, langų rėmai apipuvę, o lėšų trūko. Sunkiausiu momentu pagalbos ranką ištiesė tikėjimo broliai iš Vokietijos. Išgražėjo ne tik bažnyčios pastatas, jos vidus ir išorė, bet ir aplinka. Bažnyčios teritoriją apjuosė nauja tvora, prie jos pasodintos tujos.

2001 09 mėn. bažnyčiai uždėta 3,5 tonas sverianti bokšto viršūnė, padaryta iš metalo konstrukcijų ir aptaisyta medžiu. Bendruomenės pirmininko pastangomis remontuojamai bažnyčiai siekiama išsaugoti buvusį neogotikinį stilių.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Mažeikių parapiją aptarnavo Šiaulių parapijos kunigas Romas Pukys. Jis į Mažeikius atvykdavo tik kartą per mėnesį, nes aptarnavo daug parapijų. Mažeikiškiai gerbė R. Pukį už jo nuoširdumą ir paprastumą.

Nuo 1998 metų parapijiečių pageidavimu Mažeikių liuteronų bažnyčioje pamaldos vyko jau du kartus per mėnesį: kiekvieno mėnesio pirmą ir trečią sekmadienį. Kunigui R. Pukiui talkino Kretingalės parapijos kunigas Saulius Varanavičius. Jis nuo 1999-ųjų Mažeikių parapiją aptarnauja iki šiol.

2004 m. parapijos tarybos pirmininku buvo išrinktas Mintautas Kiubis. Jam esant paspartėjo bažnyčios remonto ir aplinkotvarkos darbai. Dėl to aplinkai sutvarkyti buvo gauta 10 tūkstančių litų, dar tokią pat sumą bažnyčiai paaukojo Australijoje gyvenantis kraštietis Meinars Širmelis. Šie pinigai buvo panaudoti bažnyčiai apskardinti, tinkuoti ir dažyti. Visus darbus parapijiečiai atliko patys. Tiek pat pinigų skyrė AB „Mažeikių nafta“. „Mažeikių automobilių keliai“ pažadėjo išasfaltuoti 50 kv. m bažnyčios kiemo. Buvusi pedagogė Zenta Lucienė jaunimui veda sekmadieninės mokyklos užsiėmimus.

Pastoriai

  • Adolfas Jeskė (1896-1903 m.),
  • Julius Grosse (1903 m.),
  • Teodoras Kupferis (1904-1940 m.),
  • Gustavas Rauskinis (1940-1944 m.?, 1955-1979 m.),
  • A.Freibergas (1945-1949 m.),
  • Jonas Degis (1950-1955 m.),
  • Edvinas Švageris (1979-1998 m.),
  • Romas Pukys (1998-1999 m.),
  • Saulius Varanavičius (nuo 1999 m.).

Šaltiniai

  • Mažeikių liuteronų bažnyčios gimimo, santuokos ir mirties metrikai 1925-1940 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 1218, b. 304, 311-312, 513.
  • Akmenytė V. Pugų-Akmenų ir Levartų šeimų istorija. Latvių bendruomenė Mažeikiuose (kraštotyrinis darbas). - Mažeikiai, 1998. - P. 17 - 20.
  • Kviklys Br. Mūsų Lietuva. - V., 1992. - 2 leid. - T. IV. - P. 360.
  • Plastinina B. Tik prie bažnyčios ošiantys medžiai mena ją stačiusiųjų pasiryžimą ir triūsą. // Santarvė. - 2006-07-15, Nr.77.
  • Steponavičienė V. Liuteronų bažnyčios pirmininkui šventovės atstatymas – lyg padėka už gyvybę. // Santarvė.

Nuorodos