Ketūnai
|
Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia. |
| Ketūnai | |||
| |||
| Informacija | |||
| Seniūnija: | Sedos seniūnija | ||
|---|---|---|---|
| Koordinatės: | 56° 10' 60" š.pl.,22° 11' 60" r.il. | ||
| Altitudė: | 112 m. | ||
| Gyventojai: | 82 (2001 m.) | ||
KETŪNAI, kaimas Sedos ir Šerkšnėnų seniūnijose, 6 km į rytus ir į šiaurės rytus nuo Sedos, prie Sedos-Rubikų-Pievėnų ir Pašerkšnės-Plinkšių kelių. Vakariniu pakraščiu teka Šerkšnė. Pietuose ribojasi su Plinkšių ir Kalniškių, rytuose - su Dacių ir Rubikų, pietvakariuose - su Paežerės k. Kaime įžymi Derkinčių sodyba (nuo XVII a.).
Gyventojai
Gyventojų skaičius: 1902 m. Ketūnų malūne 4, dvare - 21, kaime - 337, viensėdyje - 33 gyv., 1923 m. - 80 ūkių, 552 gyv., 1973 m. - 30 kiemų, 2001 m. - 82 gyv. (39 vyr., 43 mot.). 1764 m. gyveno 5 žydai[1].
- XIX a. gyveno knygnešės Antanina Liatukienė (g. apie 1865 m.), Marija Juozapaitytė-Končiuvienė (g. apie 1850 m.), daraktorius Andrius Montvydas (g. apie 1825 m.).
- apie 1838 m. gimė knygnešė Ona Gailienė;
- apie 1851 m. gimė knygų laikytojas Antanas Buknys;
- 1874-06-25 gimė knygnešė Antanina Girdenytė;
- 1890-01-20 gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Vincas Girdenis;
- 1897 m. gimė Vyties Kryžiaus kavalierius Kazys Petrauskas.
- 1901-02-12 gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Ildefonsas Rapolas;
- 1901-12-10 gimė Lietuvos kariuomenės pulkininkas-leitenantas, lietuvių rezistentas, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis;
- 1902-06-02 gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Jonas Gandzelis;
- 1904-11-15 gimė dramos aktorius Valerijonas Derkintis;
- 1907-01-24 gimė kultūros veikėjas, garsios pavyzdingos sodybos įkūrėjas Domininkas Derkintis;
- 1930-08-28 gimė prozininkas, nusipelnęs kultūros veikėjas (1980 m.) Algirdas Pocius;
- 1940-06-12 gimė teatro ir kino aktorius Petras Steponavičius.
Istorinės žinios
Ketūnai minimi 1540 m. sutartyje, nustatant sieną tarp Žemaičių ir Kuršo (G. Šileikis, 1998:171). 1568 m. Skuodo valdų inventoriaus išraše aprašyta Ketūnų k. laukų, pievų, miškų ir ganyklų ribos su valakais[2]. Dar kaimas minimas Raseinių žemės teismo knygose: Plinkšių ežero pakrantėje (prie Plinkšių ežero) 1575, 1578, 1583, 1584, 1590, 1596, 1598, 1599, Grūstės vaitystės kaimas – 1595-96 m.(Sprogis,1888:133)[3]. Yra išlikęs 1600-06-03 Ketūnų ir Gaurelių dv. inventorius, surašytas juos pasidalijant broliams Adamkevičiams. 1860 m. čia jėzuitai įsteigė oratoriją, pastatydino medinę koplyčią [4], kuri priklausė Sedos filijai. Joje kartą per mėnesį būdavo laikomos pamaldos. Buvo Ketūnų dvaras. Iki II-ojo pasaulinio karo Ketūnuose gyveno gausi sentikių bendruomenė; yra išlikusios jų kapinės.
1938 m. Ketūnų pradžios mokyklos aikštelėje pastatytas paminklas Lietuvos Nepriklausomybės 20 metų sukaktuvėms paminėti. Paminklą 1938 m. gegužės 8 d. pašventino šaulys kunigas Anupras Stonys [5]. Pokario metais paminklas nugriautas. Spėjama, kad paminklo autorius D. Kuprijanovas. Granito paminklas buvo iš keturių dalių. Viršutinėje pavaizduoti Gedimino stulpai, peraugantys į kryžių, ant kurio pritvirtintas metalinis Nukryžiuotasis. Ant dviejų vidurinių dalių iškaltas tekstas: „1918-1938 paminėti branginkime savo tautos atkovotą laisvę ir aukokimės jai! Pastatė Ketūnų skyriaus šauliai ir prad. mokykla" [6].
Nuo 1954 m. iki 7 deš. veikė pašto agentūra.
Mokykla
Apie 1900 m. dvaro pastate įkurta mokykla. Mokama buvo rusų kalba. Dirbo mokytojas Liupkovskis. Vėliau mokykla buvo uždaryta. 1918 m. įsikūrė lietuviška pradinė mokykla (kt. duomenimis, 1914 m.), kurios mokytojas buvo Stasys Ličkūnas (mokykloje dirbo 6 metus), mokėsi apie 30 vaikų. Po jo dirbę mokytojai: Ipolitas Adamavičius (1927-08-01 atleistas)[7]. Vladislovas Daukantas (1927-09-01 paskirtas šios mokyklos vedėju; buvo baigęs Marijampolės mokytojų seminariją) [8]., Salemonas Šlekys (buvo baigęs Pilviškių mokytojų kursus), Stanislovas Želvys (buvo mokyklos vedėjas, mokytojas, įstojo į šaulių organizaciją), Juškienė, Mickienė, Momkauskaitė, Vytautas Rimkūnas, K. Niūnavienė, Viktoras Bubliauskas (išdirbo apie 12 metų). Padidėjus mokinių skaičiui iki 60, dirbo du mokytojai. 1950 m. rugsėjo 1 d. mokykla tapo septynmete, atidaryta penkta klasė, kurioje 22 mokiniai. Pirmieji mokyklos komjaunuoliai - Elytė Silkauskaitė, Aldona Norvaišaitė, Stefa Stanytė, Aldona Pociutė, Steponas gricius, Povilas Laureckas (klasės vadovė B. Ramanauskaitė). Mokinių skaičius augo, nebeužteko mokyklos patalpų, todėl pradėta nuomoti iš pil. Plikuso. Vėliau šias patalpas švietimo skyrius nupirko. Mokykla dirbo dviejuose pastatuose. 1953 m. Ketūnų septynmetę mokyklą baigė pirmoji septyntos klasės laida - 22 mokiniai. 1961 m. mokykla performuota į aštuonmetę. Po V. Bubliaukso mokyklai vadovavo: J. Gricius, K. Butkus, A. Laureckienė, O. Plikusienė. Mokinių buvo 120-166. Gerais pažymiais mokyklą baigę mokiniai: Jadvyga Daukantaitė, Jonas Gricius, Bronė Juškaitė, Kęstas Daukintis, Zita Daukantaitė, Irena Juškaitė, Violeta Žernytė ir kt. 1978 m. vasario mėn. aštuonmetė mokykla iš avarinių patalpų buvo perkelta į Plinkšes (žr. Plinkšių pagrindinė mokykla), o Ketūnuose uždaryta.
Ketūnų mokykloje mokėsi respublikos nusipelnęs artistas V. Derkintis, rašytojas Algirdas Pocius, dirbo žinomi mokytojai Stasys Želvys ir Antanas Ličkūnas. S. Želvys užveisė mokyklos sodą, sutvarkė jos aplinką. 1921-10-01 - 1922-09-01 mokyklos vedėja dirbo Teresė Ostrauskaitė, kuri nuo 1922-09-01 perkelta į Renvą[9]. Apie 1960-1965 m. mokykloje pradinukų klasės buvo didelės (po 40 vaikų).
Kapinės
|
|
Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia. |
Ketūnų kapeliai yra Ketūnų kaimo pietuose, prie kelio Mažeikiai-Plinkšės. Aptverti akmenine tvora, apaugę medžiais, netvarkomi. Dydis 50x40 m. Čia buvo perkelti iš Ketūnų centro. Kol Ketūnų koplyčioje vyko religines apeigos, čia buvo laidojami kaimo žmonės.
Kapinės yra įkalnėje. Užima 0,01 ha. Kapinių kampus žymi eglės, kurių viena nulaužta. Ant cementinio postamento yra 1957. V. 21 datuota koplytėlė. Dar 1989 m. buvusios skulptūros dingusios. Stovi 1964 m. pastatytas kryžius. Auga alyvos, o kapines juosia vos įžiūrimas pylimėlis.
Kaimo kapinės yra šiaurinėje dalyje. Tai menka kalvelė, apaugusi žole. Jokių paminklų nėra. Auga keli pavieniai medžiai.
Kaimo pirmosios kapinės - tai apvali aikštelė, užimanti 0,01 ha, apaugusi žole. Jokių pamiklų nėra.
Ketūnų-Rupėkių k.kapinaitės. Yra šiaurės vakarinėje Ketūnų dalyje, besiribojančioje su gretimu kaimu. Užima 0,05 ha kalvelės, apaugusios alksniais. Yra du nugriuvę kryžiai. (P.Šverebas, kn.: Seda, 1997, p.299).
Ketūnų dubeniuotasis akmuo
Ketūnų kaime, Derkinčių sodyboje, esantis dubeniuotasis akmuo gali būti paklydėlis. Jo išvaizda: 35 cm aukščio, 46 cm skersmens, smailiadugnis, su kūgio formos 17 cm skersmens viršuje ir 6,5 cm apačioje dubeniu. Dubuo yra ne kaltas, o išsuktas. Jis panašus į aukštaitiškuosius smailiadugnius akmenis.
Akmuo švęstam vandeniui (la 1993 01-8-332) - J.Derkinytės sodybos sode, 8 m į pietryčius nuo pagrindinio gyvenamojo namo fasado. Akmuo - 46 cm skersmens viršuje, 35 cm aukščio, jame iškaltas nupjauto kūgio formos dubuo yra 17 cm skersmens viršuje ir 6,5 cm skersmens dugne. Akmuo į sodybą pervežtas iš Ketūnų kapinių. Akmuo gulėjo prie apleistas 1650 m. jėzuitų statytos koplyčios (koplyčia nugriauta 1962 m.). (V.Vaitkevičius, 1998).
Mikrotoponiminiai vietovardžiai
Ketūnų kaimo vietovardžiai užrašyti apie 1973 m.
- Beniušio alksnynas
- Budrecko sodyba
- Derkinčio sodyba
- Eglelė
- Girdenio miškelis
- Indrekai
- Keršio sklepas
- Ketūnų kapeliai
- Ketūnų koplyčia -, kalvelė aptverta akmenine tvora, yra keletas kryžių, apaugę medžiais. Yra Ketūnų kaimo vakaruose, prie Ketūnų ast. m-los. Pastatyta apie 1800 m. Sukalta dirbtinėmis vinimis, daug medinių, išgrįsta didelėmis plytomis. Dabar nugriauta
- Magazinas
- Maro kapeliai
- Mažasis kalnelis
- Ožio krūmas
- Pivrikiškė
- Steponavičiaus kapeliai
- Malonės duobė - nurodoma prie Šerkšnės ir kelio Seda-Mažeikiai, apie 2 ha ploto, B.Lenkausko ūkyje. Padavimai: A. Čia buvo kalvinų bažnyčia, “prisidėjus prie žemės ausį, buvo galima girdėti varpais skambinant”. B. Čia buvo karčiama, kur žmonės gėrė ir “maloninosi” (todėl žemės savininkas buvo praminęs dauba, Malonės duobe). (V.Vaitkevičius, 1998).
Didysis akmuo nurodomas prie kelio Ketūnai-Pašerkšniai, Z.Kenio ūkyje, 5x3,5x0,8 m dydžio. Padavimai: Po akmeniu, "žemės gilumoje”, esąs dvaras, iš kurio požeminis urvas veda į Tirkšlius. B. Ant akmens naktį kažkas siuva batus. C. Naktimis čia vaikščioja mažas, baltai apsirengęs vaikas. D. Po akmeniu pakasti pinigai. (V.Vaitkevičius, 1998).
Daukanto šaltinis yra Daukantų ūkyje, prie Nendrės upelio (Šerkšnės deš. intakas). Šaltinį sudaro 5 mažos ir 2 didelės “akys”. “Žmonės vandenį semia akims gydyti”. Po to, kai šaltinis įteka į Stirtupį, jis imamas vadinti Nendre. (V.Vaitkevičius, 1998).
Akmuo su dviem pėdom buvo Ketūnų kaimo laukuose, turėjo dvi “pėdas”. Viena iš jų - mažo vaiko. Akmuo užkastas renkant iš laukų akmenis. (V.Vaitkevičius, 1998).
Etimologija
Ketūnų vardas kilęs nuo žodžio „kesti, kentėti". Pavadinimo kilmė aiškinama taip: kaimo baudžiauninkai daug kentėję, žiaurūs buvę šio dvaro ponai, ypač ponia. Labai sunkiai yra tekę dirbti baudžiauninkams. Jiems reikėjo nešti iš Šerkšnės vandenį daržams laistyti, gyvuliams ir virimui. Kartą baudžiauninkai, norėdami kiek palengvinti sau šią naštą, primetė negyvų šunų į upę. Tada ponia liepusi iškasti liūnus, o iš iškastųjų žemių supilti kalvą. Ant šios kalvos ir pastatė koplyčią. Teko viską baudžiauninkams padaryti rankomis; nešė akmenis iš laukų ir t.t. Už mažiausią nusikaltimą baudžiauninkus mušdavo. Tam tikslui klėties prieangyje buvo įtaisytos grindys, kur pririšdavo ir plakdavo baudžiauninkus. Ši klėtis vadinama "magazinu". Klėtyje buvo pilami grūdai, sėklų fondai. Iš šios klėties gaudavo valstiečiai is pono sėklos, o rudenį reikėdavo dvigubai gražinti. Dar už paskolinimą reikėdavę eiti dirbti į dvarą.
Pasakojama, kad Ketūnuose gyveno tokia panelė, kuri baisiai žiauriai dorojosi su savo pavaldiniais. Nebeišmanydama ką bepadaryti, vieną kartą apipylė baudžiauninkus kelis smala, apibarstė paukščių plunksnomis ir, pasikinkiusi roges, vežiojo į Sedą ir kitur. Taip ji kankino žmones. Veliau kaimas buvo pavadintas Kankiniu kaimu.
Seniau žmonės ketūniškius vadindavo „puntėdžiais" (žemaitiškai - puntiedees).[10].
Kiti straipsniai
Šaltiniai
- ↑ Lietuvos istorijos archyvas: B. SA-3725, l. 30. 1765-01-14 žydų registras.
- ↑ Feodalinių žemės valdų Lietuvoje inventorių aprašymas. - V., 1963. - P. 47.
- ↑ Kiaupienė J. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI-XVIII a. - V., 1988. - 188 p. - P. 48. ISBN 5-420-00197-7.
- ↑ Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1957. T. 11. - P. 420.
- ↑ Trimitas. - 1936. - Balandžio 9. - Nr. 37.
- ↑ Šverebas P. // Gimtinė. - 1996. - Gegužės 1. - Nr. 30.
- ↑ Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 7. - P. 703.
- ↑ Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 8. - P. 837.
- ↑ Šverebas P. Vienos nuotraukos pėdsakais // Būdas žemaičių. - 1999. - Vasario 2. - Nr. 9. - P. 5.
- ↑ Žemaitis. - 1925. - Geguž. 21. - Nr. 8. - P. 2.