Petraičiai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Petraičiai
Petraiciai1.MKE.2005-08-13.JPG
Petraičių kaimo kapinaitės. Kryžius, past. 1999 m.
Informacija
Seniūnija: Židikų seniūnija
Gyventojai: 82 (2003 m.)

PETRAIČIAI, kaimas Židikų seniūnijoje, 4,6 km į šiaurės vakarus, tarp Židikų-Vainuodės ir Židikų-Skuodo kelių. Šiaurėje, pietuose ir vakaruose ribojasi su Skuodo raj., rytuose - su Senmiestės, pietryčiuose - su Liūliškių k., centrinėje dalyje yra Židių-Vižančių vieškelis. Petraičių kaimą nuo Skliaustės (Skuodo raj.) skiria Lūšės upelis. Kaime yra Gabižio ištakos, Berštvos miškas.

Gyventojai

Gyventojų siaičius: 1902 m. - 261 gyv., 1923 m. - 57 ūkiai, 315 gyv., 2001 m. - 72 gyv. (39 vyr., 33 mot.), 2003 m. - 32 ūkiai, 82 gyv. 1764 m. gyveno 6 žydai[1].

Iš Petraičių k. kilusi liaudies dainininkė Julija Gramalienė, kurios sodyboje išlikusi koplytėlė, Antanas Bričkus - agronomas, Seimo narys, paskutinis prieškario metų palangos burmistras, 1944 m. su dviem vaikais pasitraukęs į Vakarus. Po karo A. Bričkus apsigyveno JAV, Bostone[2]. 1929-02-26 Petraičių k. gimė kalbininkas, habilituotas mokslų daktaras Vincas Urbutis.

Istorinės žinios

Petraičių k. kapinaitės (0,02 ha)

Petraičių kaimas paminėtas 1614 m. J. K. Chodkevičiaus fundacijos Kražių jėzuitų kolegijai nuoraše [3].

Petraičių kaime yra dvejos kapinės, vadinamos markapiais. Vienos kapinės yra 0,2 km į šiaurės vakarus nuo kaimo centro. Jos įrengtos nuokalnėje į pietus. Aplinkui ariama žemė. Istorijos ir kultūros paminklų bei laidojimo žymių nėra. Plotas 0,02 ha, perimetras 63 m. Yra vienas kryžius.

Kitos kapinės yra 0,1 km į šiaurę nuo centro. Tai maža kalvelė, aplinkui ariama žemės. Plotas 0,08 ha, permetras 118 m. Yra du mediniai kryžiai, iš jų vienas pastatytas 1999 m. ir aptvertas tvorele. Apaugusios beržais, šermukšniais ir kt.

1999 m. Kultūros paveldo centras (vad. E. Ivanauskas) kaime žvalgė senkapio teritoriją. Rasta smulkių žmonių kaulų, sagtelė ir medalikėlis iš suardytų XVIII-XX a. kapų [4].

Sunaikintas paveldas

  • Koplytėlė. - Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, neg. Nr. 7038 (J. Timuko nuotr., 1938 m.), publikuota: Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra. Sud. Kazys Šešelgis. - V. 1990. - II kn. - 352 p. - įl. 59. ISBN 5-415-00554-4.

Mikrotoponiminiai vietovardžiai

  • Berštvos, Berktvos - miškas. Daugiausia auga beržai.
  • Gaulyšius - upelis. Žemė, kur upelis tekėjo, buvo vadinama Lugnu. Čia buvo Lugno pelkė, o seniau ežeras. Tame ežere augo lugnai (baltosios lelijos). Per Gaulyšiaus upelį buvusi brasta. Dabar kanalas.
  • Katriškių pelkės. Apaugusios įvairiomis žolėmis ir krūmokšniais. Tose pelkėse labai daug varlių. Kuomet tik eisi pro tas pelkes, visuomet girdėsi, kai anos kurkia tą pačią melodiją: „Katr, katr, katr...” Dėl to žmonės ir pavadino tas pelkes Katriškėmis[5].
  • Paurynas - miškas. Auga daug lazdynų ir krūmokšnių.
  • Pempynai - pelkės. Taip vadinamos todėl, kad tose pelkėse augo visokie įvairūs žolynai, krūmokšniai. Ten perėdavo galybė pempių.
  • Pimpinės akmuo buvo į šiaurę nuo kelio Mažeikiai-Skuodas, į pietus nuo J. Gramalienės sodybos. Atrodė didelis, plokščias kaip stalas. Melioratorių sunaikintas pokario metais. Padavimai: prie akmens naktimis klaidindavo, pasiklydę žmonės iki pat ryto eidavo vietoje, ratu aplink akmenį. Buvo ir sakoma, kad čia „rēk naktį et atsargē, tėn klaidėn” [6].
  • Strykio eglynas. Jame yra akmuo, panašus į karstą. Po tuo akmeniu esąs palaidotas velnias. Ir kas eina pro tą eglyną, tą visą laiką gąsdina. Žmonės pasakoja, kad po tą mišką vaikščioja velnio dvasia ir visus gąsdina. Kartą žmogus aręs dirvą netoli miško, pamatė iš miško ateinančių velnių gaują. Jis, baisiai persigandęs, paliko savo arklius, žagrę ir pabėgo. Parbėgo namo ir visa tai papasakojo namiškiams. Ir jie labai išsigando išgirdę tokį pasakojimą. Visi žmonės bijoję pro tą mišką praeiti [7].
  • Upokšnelis, Ajerynas - nedidelis, sraunus upelis. Dabar kanalas.

Etimologija

Pasakojama, jog tame kaime gyveno Petraitis. Jis valdė dideles žemes ir turėjo du sūnus. Po jo mirties tas žemes perėmė valdyti sūnūs. Ir taip ilgą laiką jie čia gyveno ir valdė dideles žemes. Todėl ir pavadino tą kaimą Petraičiais [8].

Literatūra

  • Trečiadienio valandos kelionės: leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius Mažeikių rajono kaimus/ [sudarytoja Rūta Končiūtė]. - Vilnius, 2006. - 176 p. - P. 170 - 174. ISBN 9955-9934-0-5.
  • Lukošiūtė Sandra. Petraičiai: kaimas, kuriame gyvena jo senoji dvasia // Santarvė. - 1997. - Rugpjūčio 28. - Nr. 9. - P. 3-4.

Šaltiniai

  1. Lietuvos istorijos archyvas: B. SA-3725, l. 29. 1765-01-14 žydų registras.
  2. Marija Eidimtienė. Pasienio žemė - Viliotė ir Petraičiai // Būdas žemaičių. Trečiadienio valanda. - 2003 m. - Rugs. 10.
  3. Kiaupienė J. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI-XVIII a. - V., 1988. - 188 p. - P. 48. ISBN 5-420-00197-7.
  4. Archeologinių paminklų tyrinėjimas Lietuvoje 1999 metais // Lietuvos istorijos metraštis 1999 m. - Vilnius, 2000. - P. 407.
  5. Papasakojo Leonas Kekys, g. 1901 m., gyv. Petraičių k. Užrašė Lina Žutautaitė.
  6. Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija (Mažeikių rajonas). - V., 1998. P. 155 - 186.
  7. Papasakojo Petrė Jocienė, g. 1906 m., gyv. Skuodo raj., Ylakių apyl, Petraičių k.
  8. Papasakojo Leonas Kekys, gim. Petraičių kaime. Užrašė Lina Žutautaitė.

  • Petraičių k. planas, 1882 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 5, b. 2810.
  • Petraičių k. valstiečiams paskirtos žemės geodezinis aprašymas, 1882 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 526, ap. 6, b. 6428. - 25 lap.
  • Petraičių k. planas 1870 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 1295, ap. 1, b. 1708. - 1 lap.