Kegriai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Kegriai
Kegriai. MKE.jpg
Koplytsulpis Kegrių k., past. 1933
Informacija
Seniūnija: Viekšnių seniūnija
Koordinatės: 56° 12' 0 š.pl. 22° 31' 60 r.il.
Altitudė: 72 m
Plotas: 846,5 ha
Gyventojai: 64 (2001 m.)

KEGRIAI, kaimas Viekšnių seniūnijoje, 3 km į pietus nuo Viekšnių, prie Viekšnių-Tryškių kelio. Rytiniu pakraščiu teka Virvyčia. Yra Albino Balčiūno individuali įmonė „Almona", besiverčianti švelniakailių žvėrelių auginimu, Kegrių miškas.

Kegrių k. yra žvyro karjeras, kurio plotas 20 ha. Karjerą naudojo buvusi rajono statybos organizacija. Šiai bankrutavus, nerekultivuotą karjerą nupirko melioratoriai.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1902 m. kaime - 226, palivarke - 6, nausėdijoje - 14 gyv., 1923 m. - 43 ūkiai ir 250 gyventojai, 1959 m. - 206 gyv., 1996 m. - 25 ūkiai ir 67 gyv., 1998 m. - 28 ūkiai ir 62 gyv., 2001 m. - 25 ūkiai, 64 gyv. (35 vyrai ir 29 mot.).

  • 1870 m. (kt. duomenimis – 1868 m.) gimė dievadirbys Jonas Glodenis.
  • 1895-03-28 gimė tarpukario Lietuvos karininkas Jonas Kugrys;
  • 1901-04-27 gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Juozas Gerikas.
  • 1902-02-18 gimė karininkas ir pedagogas, 1948–1950 m. Viekšnių gimnazijos direktorius Kostas Dainius;
  • 1934-09-13 gimė žurnalistas, fotomenininkas Apolinaras Juodpusis.

Kegrių k. yra kilę gydytojas, antropologas Domininkas Bukantas (g. 1873-08-11), kunigas Kazimieras Bukantas ir vaistininkas Antanas Bukantas. Domininkas Bukantas, vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, pasiaukojamai gydęs Zarasų krašto žmones ir pats miręs nuo epidemijos. Jo brolis Kazimieras Bukantas aktyviai dalyvavo tautinio lietuvių atgimimo sąjūdyje, turėjo nemažos įtakos rašytojai Šatrijos Raganai, jos kūrinių dvasingumui. Bukontų visi trobesiai sudegė per 1914 m. karą. Iš šių vietų kilusi ir pokario Lietuvos kraštotyrininkė, tautosakos užrašinėtoja Amelija Urbienė.

Istorinės žinios

1863 m. birželio mėn. 13 d. dvarininko Jono Leckaus ir Tučių dvarininko Felikso Kontrimo suorganizuoti sukilėlių būriai kovėsi su caro kariuomene prie Kamanų pelkių. Leckus buvo sugautas ir pakartas, o Kontrimas su būriu pasitraukė į Kegrių mišką. Tačiau caro kariuomenė apsupo šį mišką ir paėmė daug sukilėlių; kiti spėjo pasitraukti. Kontrimas pateko į priešų rankas ir mirė Šiaulių kalėjime.

1951 10 02 iš Kegrių k. ištremtos Bukontų ir Liauksminų šeimos (iš viso 8 žmonės).

Prie Virvytės buvo Kegrių senkapis, vadinamas Kegrių kapeliais – vietinės reikšmės archeologijos paminklas.

Kegrių pušis

Kegrių pušis apie 1975 m.
Clip 39.jpg

Pamiškėje, prie Kungio sodybos, yra 15 m. aukščio, apie 80 cm. skersmens, padžiuvusi Stebuklingoji Kegrių miško pušis. Šią pušį pasodino Kungio tėvas (miręs 1975 m. sulaukęs 105 m. amžiaus). Priešais ant akmeninio postamento pastatytas ir pritvirtintas geležinis kryžius.

Apie šią pušį yra įvairių padavimų. Anot vieno, čia stovėjo bažnyčia, o ši pušis buvo didžiojo altoriaus atrama. Bažnyčią švedai sugriovė. XX a. viduryje ant pušies buvo 3 koplytėlės. Kitas padavimas - kažkokio Knarkazo abi kojos buvo žaizdotos (”kiauros”). Kiek jis besikreipė į daktarus, niekas nepadėjo. Pasižadėjo jis padirbti šv. Panos koplytėlę ir pakabinti ją ant pušies. Kai koplytėlę padarė, pakabino, pats 3 kartus aplink pušį apėjo, išgijo, „kojos ano buvo sveikos ligi pat ano smerčio” . Dar pasakojama, kad po pušimi savo kalvę buvo pasistatęs rusas Semianka. Sugalvojo jis pušį nugenėti - jo kalvės stogą medis gadinęs. Įsilipo Semianka į medį, pradėjo pjūklu pjauti ir visas sustingo. Negali net pajudėti. Persigando, bet tik kai pasižadėjo pušies nejudinti, stingulys atsileido, „taip iki pat mirties nekišo prie pušies pirštų”.

Prie pušies ir šalia stovinčio kryžiaus vaidenasi, klaidina. Kartą sekmadienį, dvyliktą valandą po kryžiumi sėdėjo moteriškė ir šukavo galvą spindinčiomis šukomis. Kitą žmogų čia buvo velnias pagavęs į glėbį. Kitas matė prie pušies bestovintį žmogų, kuris buvo prieš savaitę numiręs. Pušies kamienas, „kiek pasiekia augalotas žmogus, apkarstytas rūpintojėliais, kaspinais, gėlių vainikais, vieni jų sveikutėliai, vos vakar prisegti, kitų - tik dalys.

XX a. viduryje ant pušies buvo 3 koplytėlės.

Nupjauta atsiradus grėsmei nuvirsti ant namo, tačiau jo jau nebėra, o pušis, nors gulinti, bet dar yra (2018 m.).

Sunaikintas paveldas

  • Koplytėlė medyje. - Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, B. Buračo nuotr., publikuota: Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra. Sud. Kazys Šešelgis. - V. 1990. - II kn. - 352 p. - įl. 150. ISBN 5-415-00554-4.

Etimologija

Kegriai - asmenvardžio Kegrys daugiskaitinė forma.

Kiti straipsniai

Literatūra

  • Trečiadienio valandos kelionės: leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius Mažeikių rajono kaimus/ [sudarytoja Rūta Končiūtė]. - Vilnius, 2006. - 176 p. - P. 133 - 137. ISBN 9955-9934-0-5.

Šaltiniai

  • Bronislovas Kerys. Viekšnių kraštas. Bibliografija ir žinios krašto istorijai. DVD. Viekšniai, 2007.
  • Kegrių dvaro inventorius, 1856 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 525, ap. 2, b. 3859. - 34 lap.
  • Kegrių dvaro inventorius, 1851 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 525, ap. 2, b. 3860. - 46 lap.
  • Kegrių dvaro planas, 1856 m., M 1:84000 // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 525, ap. 2, b. 3861. - 1 lap.
  • Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. - K., 1925. - 738 p. - P. 151.
  • Kegriai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1968. - T. 2. - P. 115.
  • Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863 - 1864. - V., 1969. - P. 141.
  • Vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. - P. 215 - 216.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 2162.
  • Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V.,1993, p.137.
  • 1941 - 1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. - V., 1993. - Kn. 1. - P. 38 - 55.
  • Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - V., 1998. - 744 p.

Nuorodos