Griežės dvaras

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Vienas iš likusio dvaro ūkinių pastatų
Griežės dvaro ūkinis pastatas

GRIEŽĖS DVARAS, išlikę griuvėsiai Griežės k.

XVI a. pab. Griežės (Griežolaukio) miestelis Dovydo Burbos ir jo žmonos buvo išnuomotas Vilhelminai Taubienei; nuomininkei perduota ir 12 šeimų miestelio duoklininkų. Gyventojai - lietuviai ir latviai. XVII a. Griežę valdė Magnus, reformatas ir reformacijos globėjas. Jo laikais į Griežę atvyko ir čia apsistojo nemaža reformatų. Reformatais tapo ne tik Magnuso, bet ir aplinkinių kaimų baudžiauninkai. Griežės dvare įsteigtoje mokykloje dirbo keturi mokytojai.

1632 m. (kitais duomeninmis 1622) šalia dvaro Jonas Bilevičius pastatė didoką plytų ir akmenų bažnyčią; po ja pasakojama buvo įrengti rūsiai. Įkurta reformatų parapija, kurioje dirbo pradžioje vienas, paskui du kunigai. 1690 m. Griežės dvaro inventoriuje minima, kad dvarui be sunykusio Griežės miestelio dar priklauso Lažininkų kaimas (10 sodybų) ir Ritinės užežis (11 kiemų). Dvaro mūriniame pastate veikė alaus darykla. 1775 m. dvaras priklausė Noldams. Tada dvarui iš viso priklausė 19 dūmų[1].

XIX a. pab. - XX a. pr. Griežės dvarą valdė baronas Kaiserlingas, kuris buvo žiaurus kumečiams bei dvaro darbininkasm. 1906 m. spalio mėn. streikavo Griežės dvaro darbininkai. Griežės kaime, prie ūkininko Šadausko sodybos, sukilėliai nušovė Kaiserlingą, iš dvaro paėmė tris porinius vežimus ir išvaikė rusų administraciją iš Pikelių ir Židikų miestelių[2].

Vėliau dvarą valdė Kaizerlingo žentas von der Recke, kuris per 1-ą pasaulinį karą buvo išbėgęs į Rusiją, bet po karo sugrįžo. Numatydamas Lietuvos vyriausybės ruošiamos žemės ūkio reformos pasekmes, kad bus nusavinama dvarų žemė, paliekant tik 80 ha, jis nutarė dvarą parduoti. Už 320 ha žemės ir dvaro pastatų kompleksą užsiprašyta 14 tūkst. dolerių. Atsirado pirkėjas, tiksliau gausi Pabedinskų šeima - motina ir 8 jos vaikai, Panevėžio apskrityje valdę keletą nedidelių dvarelių. Su von der Recke suderėta Griežės dvarą įsigyti už 10 tūkst. dolerių, tik be baldų ir inventoriaus. Sutarta trečdalį sumos sumokėti prieš įsikraustant, o du trečdalius išsimokėtinai per du metus. Griežės dvarą Pabedinskų šeima perėmė valdyti 1922 m. pavasarį. Kad nepaliestų žemės reforma dvaras įsigytas kelių Pabedinskų šeimos narių vardu: Onai atiteko 70 ha, Jonui, Antanui, Kaziui, Elzei ir Albinui po 50 ha, iš viso 320 ha. Tačiau iš tikrųjų dvarą valdė, jame gyveno motina, Ona, Teodoras ir Elzė.

Teodoras Pabedinskas (1888-1941) Griežės dvaro pirkimo iniciatorius. Nors ir nebuvo baigęs jokių mokslų buvo geras agronomas. Po brolio Jono, buvo Griežės valdytojas. 1941 m. sovietų suimtas mirė Vilniaus kalėjime.

Ona Pabedinskaitė (1887-1974) Suaugusi baigė „Saulės“ kursus, mokytojavo pradinėje mokykloje, nepriklausomybės pradžioje dėstė lietuvių kalbą Panevėžio gimnazijoje. Dėl sveikatos atsisakė pedagoginės veiklos ir ūkininkavo Griežėje. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją, 1942 m. grįžo, 1944 m. pasitraukė į vakarus. Mirė Kanadoje.

Jonas Pabedinskas įsigijus Griežės dvarą buvo pirmasis valdytojas, bet vėliau apsikeitė su Teodoru ir valdė kitą šeimai priklaususį Skamaičių dvarelį Panevėžio apskrityje. Elzė gyveno ir dirbo Griežėje. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją, 1942 m. grįžo ir iki mirties gyveno Lietuvoje. Dvare buvo sūrinė, buvo laikoma per 100 karvių [3].

Priešais Griežės dvaro rūmus stovėjo Marijos paminklas (pastatymo metai nežinomi). Paminklas - skulptūra ant betoninio postamento. Po II pasaulinio karo skulptūra buvo nugriauta ir sunaikinta, o postamentas traktoriumi pastumtas į šoną ir paliktas [4].

Griežės dvare buvo 24 pastatai, parkas puikavosi svetimžemių medžių ir krūmų rūšimis. Dar auga ir veda vaisius didžiulis graikinis riešutmedis [5].

Šaltiniai

  1. Misius K. Griežė // Žemaičių žemė. - 1997. - Nr. 3(16). - P. 35.
  2. Kviklys B. Mūsų Lietuva. - 2-oji (fotogr.) laida. - V., 1992. - 816 p. - P. 410.
  3. Pabedinskas K. Nuo Plungės iki Maroko atsiminimai. - Chicago, 1988. - 2-oji (fotogr.) laida. - K., 1994
  4. Šverebas P. Kn.: Nukentėję paminklai. - V., 1994. - P. 111.
  5. Šverebas P. Mažeikių rajono parkai - mūsų paveldo dalis // Santarvė. - 2005. - Bal. 21. - Nr. 44. - P. 3.