Dautarai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Dautarai
Dautarai.MKE.2006-05-17.jpg
Dautarų dvaro rūmai, 2006 m.
Informacija
Seniūnija: Židikų seniūnija
Plotas: 624,2 ha
Gyventojai: 37 (2005 m.)

DAUTARAI, kaimas Židikų seniūnijoje, prie Židikų-Pikelių vieškelio, apie 1,5 km į pietus nuo Lūšės. Ištiesinus šį vieškelį, kaimas atsidūrė nuošalėje, išlikusi kelio alkūnė abiem galais jungiasi su vieškeliu. Vakaruose ribojasis su Dautarų mišku, pietuose - su Senmiestės k., šiaurėje yra geležinkelis.

Turinys

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1902 m. kazarmoje 8, kaime - 165 gyv., 1923 m. dvare - 4 ūkiai, 137 gyv., kaime - 24 ūkiai, 138 gyv., 1973 m. - 30 kiemų, 2001 m. - 38 gyv. (25 vyr., 13 mot.), 2005 m. - 16 sodybų, 37 gyv.

Istorinės žinios

Plyta su užrašu „Dawtory" iš Dautarų plytinės, rasta renovuojant Renavo dvarą 2011 m.
Dautarai
Dautarų dvaro alėja
Dautarų k. kapinaitės

Dautarų dvaras pastatytas XIX a. ir buvo vadinamas Viktoriške. XX a. pr. jį nupirko rusų reformatorius Piotras Stolypinas kaip kraitį savo dukrai Marijai, kuri ištekėjo už vokiečių kilmės karininko pulkininko von Bocko. Atsisakęs diplomato karjeros jis į Dautarus atvyko 1910 metais ir išgyveno čia iki 1933 m. 1911 m. dukrą ir jos vyrą aplankė pats P. Stolypinas. Jis į Lūšės geležinkelio stotį atvyko specialiu prabangiu vagonu, kuris būdavo prikabinamas prie traukinių sąstatų. Dvarui priklausė didelė plytinė. Tuometinis Dautarų dvaras turėjo didžiulius miškų ir dirbamų žemių plotus, durpyną, plytinę. Pagaminama produkcija būdavo išvežama į Europos šalis netoli dvaro nutiestu geležinkeliu. Dvaro ansamblį sudarė 14 pastatų. Be išlikusių pagrindinių dvaro rūmų pastato, svirno, kumetyno, čia dar buvo ledainė, plytinė, durpinė, kalvė, arklidės, tvartai, kiti ūkiui reikalingi statiniai. Dabar dar išlikęs 8,5 ha parkas [1].

Per I pasaulinį karą dvaro pastatuose vokiečiai buvo įruošę maisto ir pašarų sandėlius, paskyrę savo valdytoją, o vietos gyventojus apdėję didžiuliais mokesčiais[2]. Bocko žmona buvusi labai gera, užjausdavusi vargšus, lankydavusi ir šelpdavusi sergančius, o pats baronas buvęs išlaidus, nelabai prižiūrėjęs dvarą[3].

1931 m. lapkričio 2 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Kentaučių kaimo gyventojai latviai laiške švietimo ministrui rašė: „Pasirėmę Lietuvosir Latvijos mokyklų Konvencijai vykdyti instrukcija, turime garbės prašyti įsteigti mūsų vaikams <...> Dautarų dvare latvių pradžios mokyklą [4]. Tačiau mokykla taip ir nebuvo įsteigta, nes Mažeikių apskr. pradžios mokyklų inspektorius, patikrinęs vaikų sąrašą, nustatė, jog dalis vaikų yra vyresni nei 14 metų, o dalis lankė kitas mokyklas. Be to, rasta sąraše minimų jaunesnių kaip 7 metų amžaisu vaikų, kurie neprivalėjo lankyti mokyklą. Inspektoriui nurodžius šiuos trūkumus, latviai savo pageidavimą atšaukė. [5].

1933 m. dvaro savininkė Marija viską pardavė ir su šeima išvyko į užsienį. Naujuoju dvaro savininku tapo architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių bei jų sesers, Lietuvos radijo diktorės Undinės Nasvytytės tėvas. Dvaras buvo nupirktas su visa ekonomine struktūra. Pastatai buvo apleisti. Nasvytis iš pagrindų viską iki 1939 m. suremontavo. Įrengė vieną kambarį, kuriame iš Pikelių atvažiuodavo klebonas ir laikydavo mišias. Nasvyčiai dvarui prižiūrėti samdė žmones, o patys čia atostogaudavo vasarą. Dvaras garsėjo turtinga biblioteka, kuri buvo parvežta iš Kėdainių rajone buvusio, Stolypinams priklausiusio Kalnaberžės dvaro. Nasvytis įrengė modernią durpių kasimo įmonę, nes dvaro laukuose buvo surasti dideli durpių plotai.[6].

Po II pasaul. karo dvaras nusavintas; pirmame aukšte buvo laikomi gyvuliai, čia veikė pradinė mokykla (mokytojos Jagminienė ir Eugenija Žemgulienė), apgyvendinti žmonės. Dvaro pastate vykdavo kaimo vakaronės, šokiai, vėliau gyveno neturtingos šeimos. Paskutinė dvaro rūmų gyventoja buvo Stefanija Sirutytė (gyveno II aukšte iki 2004 m.). Iki šių dienų išliko rūmai, svirnas ir kumetynas. Karo metu nugriauti šie pastatai: kiaulidė, karvidė ir ledainė.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1999 m. Nasvyčių vaikai: Undinė, Algimantas ir Vytautas atgavo teises į dvarą. Undinė Nasvytytė 2002 m. pardavė dvarą geriems pažįstamiems, architektams restauratoriams Gražinai ir Antanui Juknevičiams. 2005 m. pradėti dvaro restauravimo darbai. Pakeistos grindys, langai, uždengtas naujas stogas, atnaujinamos sienos, atstatomas lubų tinkas su lipdyba – frizais ir rozetėmis bei vykdoma daugybė kitų darbų. Pirmas aukštas yra reprezentacinis, čia buvo salės, svečių priėmimo kambariai, antras aukštas skirtas gyvenamosioms ir svečių patalpoms, pusrūsyje buvo virtuvė, kumečių valgomasis bei pagalbiniai kambariai - podėlis. Krosnys buvo baltos glazūros. Viena jau atkurta. Jos viršuje - šeimininkės tėvų Skokauskų giminės herbas. Dvare dirbanti dailininkė restauratorė Indrė Vaičiūnaitė-Vosylė rado seniausią dekorą. Viename kambaryje ant sienos išlikęs išdažytas mažas altoriukas. Dvaro pastate planuojama įkurti nedidelę ekspoziciją, svirne - amatų centrą ir atgaivinti dvare buvusius amatus. Dvarą numatoma pritaikyti dvarų kultūros turizmui ir verslui. Šią paskirtį, anot G. Juknevičienės, lėmė nedidelis atstumas iki Mažeikių, tokios paskirties objektų nebuvimas šiame krašte. Palaipsniui tvarkoma ir dvaro teritorija. Iš Ukmergės iškviesta brigada išretino augaliją, todėl atsidengė apie dvarą esančios erdvės, buvę takai, keliai, griovių vietos.Vietovė apie dvarą labai vandeninga, tad sugalvota tvenkinių, griovių sistema, kuri vandenį surenka. Iškasus tvenkinius iš likusios žemės suformuotos kalvelės, neleidžiančios kauptis vandeniui. Parke buvo išlikusios savaiminės eglės, kelio senos drebulės, tarpukariu Nasvyčių sodinti kaštonai ir trys liepos. Parkas užsodintas naujais medeliais, nemažai priosodinta ąžuolų. Iškastieji tvenkiniai įžuvinti.

Dautarų dvaras garsėjo savo plytine: pagrindinis pastatas pastatytas iš čia degtų raudonų kokybiškų plytų, iš Dautarų plytinės plytų pastatytas ir vienas Renavo dvaro ūkinių pastatų. Planuojama čia atidaryti keramikos cechą, kuriame būtų propaguojama dvarų keramiką: koklių gamyba, dekoratyvinė, suvenyrinė keramika. Atstatymo laukia kumetynas, kuriame bus apgyvendinami amatininkai [7].

2010 m. spalio 4 d. išlupus spynos tvirtinimo velkę, buvo įsibrauta į Dautarų dvaro pagalbinį pastatą ir iš jo pagrobta statybinių medžiagų, santechnikos prekių, aukšto slėgio plovimo aparatas ir medžio apdirbimo staklės.

Dautarų dvaras 2003-05-13 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą (G369 K). Tai: rūmai (G369K1), svirnas (G369K2) ir kumetynas (G369K3); visi past. XIX a. pab. - XX a. pr. [8]. Dvaro sodybos teritorijos plotas - 8,50 ha.

2013 m. birželio mėn. Dautarų dvare atidarytas muzikos festivalis. Pirmieji čia koncertavo M. Čiurlionio kvartetas, renginį vedė muzikologė Zita Kelmickaitė. Birželio 30 d. žiūrovams daibavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė Judita Leitaitė, griežė valstybinis Vilniaus kvartetas.

Prie rytinės sienos su Kentaučių k. yra Dautarų (Kentaučių) senkapiai, vad. Pakopa (anksčiau buvo archeologijos paminklas - AV 646). Plotas 0,04 ha, perimetras 81 m. Kapinių paviršius lygus, aplinkui ariama žemė, pakraščiu auga jauni medeliai. Yra vienas medinis kryžius ir vieno medinio kryžiauis liekanos.

Dautarų dvaro parkas stipriai nukentėjo per 1993 m. audrą.

Mikrotoponiminiai vietovardžiai

Dautarų kaimo vietovardžiai užrašyti 1973 m.:

  • Dautarų pelkės - pelkėtas miškas Dautarų kaime, 1 km į pietvakarius nuo Lūšės geležinkelio stoties. Plotas apie 250 ha.
  • Juotkos kapeliai
  • Kumetynas - Dautarų dvaro pastatas, kuriame gyveno žmonės
  • Liepininkai - vienkiemis Dautarų k., 1 km į pietus nuo Lūšės geležinkelio stoties. Seniau čia buvęs kumetynas.
  • Sturiai - vienkiemis, apie 0,5 km į pietvakarius nuo Lūšės gelezinkelio stoties. Seniau čia buvęs kumetynas, bet sudegęs.
  • Velnio plėšimas - mišku apaugusi aikštelė Dautarų k., 3,5 km į pietvakarius nuo Lūšės geležinkelio stoties. Plotas apie 6 ha.
  • Velnio plūgas - akmenys Dautarų k., 3,5 km į pietvakarius nuo Lūšės geležinkelio stoties.

Šaltiniai

  1. Vytautas Malūkas. Atgimęs Dautarų dvaras gali likti dovana žemaičiams. Priedas: Plius ketvirtadienis // Santarvė. - Birželio 17. - Nr. 67.
  2. B. Kviklys. Mūsų Lietuva. - 2-oji (fotogr.) laida. - V., 1992. - T. 4. - P. 405.
  3. Papasakojo Emilija Žilinskaitė – Kesminienė, g. 1923 m. Ritinės dvare. Užrašė Vanda Petrauskienė, 1998 m.
  4. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Kentaučių km. gyventojų – latvių prašymas, 1931-11-02, LVCA, f. 391, ap. 3, b. 2464 l. 120.
  5. Benediktas Šetkus. Latvių mokykla Lietuvoje 1918-1940 m. // Lituanistica. - 2001. - Nr. 1 (45). - P. 56.
  6. Miestelis naujakurių kaime // Lietuvos aidas. - 1940. - Vasar. 21. - Nr. 84. - P. 3.
  7. Vytautas Malūkas. Gražina Juknevičienė: „Veiklos dvare bus kelioms kartoms" // Santarvės priedas Žemaičių lobiai. - 2013. - Birž. 20. - Nr. 5. - P. 1, 4.
  8. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. Į-138.

Nuorodos