Mildos slėnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
(Naujas puslapis: '''MILDOS SLĖNIS''', prie Rimolių piliakalnio esanti vietovė. 1928 m. paskelbtam „Archeologinių Lietuvos paminklų sąraše" P. Tarasenka mini, kad ...) |
|||
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
[[Vaizdas:Mildos slenis.rodykle.MKE.2011-08-04.jpg|thumb|right|260px|Rodyklė į Mildos slėnį]] | |||
'''MILDOS SLĖNIS''', prie [[Rimolių piliakalnis|Rimolių piliakalnio]] esanti vietovė. | '''MILDOS SLĖNIS''', prie [[Rimolių piliakalnis|Rimolių piliakalnio]] esanti vietovė. | ||
11:04, 6 rugpjūčio 2011 versija
MILDOS SLĖNIS, prie Rimolių piliakalnio esanti vietovė.
1928 m. paskelbtam „Archeologinių Lietuvos paminklų sąraše" P. Tarasenka mini, kad „Padvarninkų kaime, ties Varduvos upe, yra Mildos slėnis, kuriame augę šventi ąžuolai". Remiantis šiuo užrašu, žinių apie minėtą slėnį suteikė gydytojas Gotšalkas. Tikėtina, kad tada vietiniai gyventojai apie Mildos slėnį ir netoliese esantį Rimolių piliakalnį žinojo įvairių legendų, kuriomis galėjo pasinaudoti Povilas Abelkis, 1952 m. emigracijoje parašęs romaną „Žemaičių krikštas" Sedulos upės (taip romane vadinama Varduva) vingyje įkurdinta Sedos žinyčia, kurioje kūrenasi amžinoji ugnis, o Milda yra šios žinyčios vaidilučių vyriausioji, besirūpinanti, kad merginos - būsimos nuotakos - tinkamai pasirengtų šeimyniniam gyvenimui. Romano siužetas ir Sedos apylinkių gyventojų užrašyti pasakojimai sutampa: Rimolių piliakalnis atsirado supylus Sedos žinyčios Krivių Krivaičio ir vaidilutės Imbarės kapus. Netoli Rimolių piliakalnio esančiame Mildos slėnyje yra ir Gyvasis šaltinis, kuris, pasak vietinių žmonių, gydantis visas ligas.
Šaltiniai
- Kvedaraite V. Deivės Mildos vardo istorija // Būdas žemaičių. - 2009. - Gegužės 26. - Nr. 41. - P. 6, 8.