Plinkšių dvaras

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Crystal SuSEconf.png  Straipsnis šiuo metu rašomas.
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Plinkšių dvaro rūmai
Plinksiu dvaras2.MKE.2008-0528.jpg
Plinksiu dvaras2.MKE.2007-07-21.jpg
Laiptai

PLINKŠIŲ DVARAS

Yra Plinkšių k., Plinkšių ežero rytiniame krante. Plotas 38,53 ha.

Dvaro sodybos sudėtinės dalys: užstatymas (7 dvaro laikotarpio statiniai), želdynai (parkas), vandens telkiniai, kelių ir takų tinklas, K. Pliaterio kapas. Dvaro sodybos vystymuisi ryškūs šie formavimosi etapai: I-asis - XVIII a. - išlikusios žinios, kad XVIII a. pr. Plinkšiai jau vadinami palivarku. II-asis - XVIII a. pr.- inventoriaus aprašuose minimi: nauja troba, naujas svirnas, naujai perstatyta arklidė, perstatytas tvartas, geras kluonas, sena, bet gera "odryna". 1720 m. minimas sienojų išpjovimai: trobos, kluono, svirno, tvarto statybai, taip pat minimi kokliai,galimas dalykas,kad prabangesnio gyv. namo įrengimui. 1721 m. minima kepyklos statyba. 1751 m. dokumentuose minimas Plinkšių dvaras. III-čiasis - XIX a. pab. Plinkšiai perėjo Pliaterių žinion. Išlikę dvaro sodyboje statiniai statyti ar perstatyti po 1870 m. Dvaro sodybos ūkiniai pastatai statyti senojo palivarko teritorijoje, rūmai su oficinomis - naujoje vietoje. Išliko dvaro sodybos reprezentacinė dalis su parku, ūkinės dalies fragmentai. Architektūra. Išskirtina: Rūmai. Istorizmo stiliaus, neoklasicizmo ir neorenesanso stilių sintezė - vienas vertingiausių šio stiliaus pastatų Lietuvoje. Oficinos, pieninė - istorizmo laikotarpis, "plytų stilius". Želdynai: Mišraus tipo parkas, pavieniai medžiai, eilės, alėjos. Papildomai žiūrėti parko aprašą G367K8. Vandenys: Natūralūs: Plinkšių ež. ir bevardis upelis. Dirbtiniai: 5 - ių tvenkinių sistema š. ir š.r. dalyje.

Visai sugriuvęs malūnas (užkonservuoti pamatai, teritorijos plane pažymėta Nr. 14), 1995 m. degė arklidės. Gyventojų teigimu, 1902 m. plane už arklidės dar buvęs maniežas, dar du pastatai - gal kalvė ir dirbtuvės. Arčiau Žaliųjų vartų alėjos stovėjęs statinys galėjęs būti povams skirtas statinys arba altana. Rekonstruotas skalbyklos pastatas (teritorijos plane Nr. 9). Neišliko prie prūdo dar tarybiniais metais stovėjęs dviejų aukštų svirnas. Sudegintas didžiulis kluonas, neišliko didelis raguočių tvartas, taip pat trys kumetynai (dabar toje vietoje nauji statiniai), mūrinis "palivarkas" prie prūdo, fazanų auginimo ferma už ežero. Buv. oranžerijos likę pamatai (teritorijos plane Nr. 19). Pasikeitę pastatų paskirtys. Iki šiol nebaigta rūmų restauracija, neįgyvendinti

Vietovė kaip kaimas žinoma nuo XVI a. 1592 m. dokumentuose Janas Gruževskis perėmė iš Stanislavos Šemetovos valdas, kur minimas Plinkšių ežeras. 1717 m. Plinkšiai įėjo į Kuršėnų valdas, priklausiusias Jokūbui Gruževskiui. XVIII a. Plinkšiai jau buvo vadinami palivarku. Išlikę dokumentai, pasirašyti Dulskio. S. Abramauskas mini, kad už tam tikrą sumą paveldėjimo teise Ona Pateckaitė-Gruževskienė Plinkšius buvo perleidus Dulskiui, kuri įsteigęs palivarką, bet čia negyvenęs. 1757, 1777 m. dokumentuose Plinkšiai buvo vadinami palivarku, tik vieninteliame - 1751 m. dokumente pavadintas dvaru. XIX a. pr. Plinkšiai perėjo Pliaterių žinion. 1822 m. pirmą kartą minimas Juzefas Pliateris, kuriam buvo iškelta byla už pavaldinio sumušimą. 1841 m. minėtas Francas Pliateris (matyt sūnus Juzefo). Francas Pliateris turėjo daug vaikų: Vladislovas, Konstantinas, Aleksandras, Adomas, Vilhelmas, Ona ir Olga. Francui mirus valdos buvo išdalintos vaikams, bet juridiškai sudarė vieną didelę valdą, kurios centras - Šateikių dvaras. Plinkšių dvaro paveldėtojas ir statytojas - Konstantinas Pliateris, sūnus Franco, gimęs 1847 m. Šateikiuose. Grafas vedė turėdamas 23 metus.[1][2][3][4].

2003 m. gegužės 13 d. Plinkšių dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą (G367K). Tai: rūmai (G367K1), past. 1880-1886 m.; didžioji oficina (G367K2), past. XIX a. pab.; mažoji oficina (G367K3), past. XIX a. pab.; ledainė (G367K4), past. XIX a. pab.; arklidės liekanos (G367K5), past. XIX a. pab.; ūkinis pastatas (G367K6), past. XIX a. pab.; pieninė (G367K7), past. XIX a. pab.; parkas (G367K8), įkurtas XIX a. pab.; K. Pliaterio kapas su antkapiu (G367K9), palaidotas sodybos fundatorius K. Pliateris (1847-1899). Antkapio autorius - A. Volz, past. 1899.[5].

2003 m. Plinkšių dvarą iš AB „Mažeikių nafta" įsigijo UAB „Šiaulių Baltija", o vėliau šį turtą perdavė UAB „Linos namai" (savininkė Lina Dunauskaitė). Naujiems dvaro savininkams 99 metams buvo išnuomota 21 ha teritorija, o tualetas, mašinų stovėjimo aikštelė bei valčių prieplauka Savivaldybės Tarybos sprendimu palikta visuomenės poreikiams. Kad žmonės kaip ir anksčiau galėtų naudotis minėtais objektais, Telšių apskrities žemės tvarkymo departamentas, sudarant sklypo planą, nustatė aiškias ribas, įrašė servitutus. Dėl šių trijų objektų tarp dvaro savininkų, kurie pretendavo šiuos objektus valdyti ir Plinkšių bendruomenės vyko teisiniai procesai. 2009 m. Aukščiausiasis teismas šiuos objektus paliko visuomenės interesams[6].

Rūmai

Plinkšių dvaro istorizmo su renesanso, baroko ir klasicizmo formomis rūmai yra sodybos vakarinėje dalyje. Šiaurės rytinė fasado dalis atgręžta į ovalo formos parterį, už kurio tęsiasi parkas, o pietvakarinė - į Plinkšių ežerą. Iš pietvakarių, pietryčių ir šiaurės vakarų rūmus supa parko želdiniai ir pavieniai dvaro sodybai priklausę pastatai. Šalia rūmų pagrindinio - šiaurės rytinio fasado praeina pietų - šiaurės kryptimi nusidriekusi alėja. Architektės Gražinos Kirdeikienės duomenimis, rūmų ilgis - 52,24 m (55,0 m su pusapskrite šiaurės vakarine terasa), plotis - 15,64 m (26,0 m su portiku ir pietvakarine terasa), aukštis - 17,5 m. Pamatai - juostiniai, akmenų mūro. Perdangos - medinės sijinės - tarp aukštų, mūrinės skliautinės - virš rūsio. Stogas - keturšlaitis, gegninės konstrukcijos, dengtas skarda. Sienos - plytų mūro, tinkuotos.

Rūmai stačiakampio plano, su "balkoniniu" portiku iš š.r., pusapskrite terasa iš p.r. ir terasa su balkonu iš p.v. pusės. Sudėtinės planinės struktūros, kompaktiško tūrio, dviaukštis pastatas su dominuojančia centrine dalimi ir erdviu pusrūsiu, perdengtu cilindriniais, segmentiniais ir kryžminiais skliautais, po visu pastatu. Stogas neaukštas, keturšlaitis. Į vidų patenkama pro pastato centre š.r. ir p.v. fasaduose esančias duris, kurios veda į erdvias vestibiulio ir "rudosios" salės patalpas, užimančias centrinę I-mo a. rūmų dalį. Į pusrūsį galima patekti pro š.v. fasade įrengtas duris. I-me a. į abi puses nuo centrinės dalies, patalpos išdėstytos abipus išilginės sienos, o II-me a. ir rūsyje - išilgai pastato įrengto centrinio koridoriaus. I-mo ir II-o aukštų patalpos sujungtos į anfiladą. Į II-ą a. vedė š.v. pastato dalyje esantys laiptai bei neišlikę ažūrinio metalo laiptai, buvę patalpoje į kairę nuo vestibiulio. Laiptai esantys dešinėje vestibiulio pusėje - įrengti vėliau.

Fasadai tūriniai centriniai. Ilgųjų fasadų centrinės dalys pabrėžtos išsikišusiais rizalitais ir balkonais-prieangiais, kuriuos remia klasicistinės kolonos. Rizalitus vainikuoja "dantukais" įrėminti frontonai. Fasadų kompozicijoje vyrauja horizontalios linijos: aukštą cokolį ritmiškai skaido horizontalios įpjovos, o fasadų plokštumas dalina reljefinės traukos, karnizai, augaliniais motyvais dekoruotos juostos. Lakoniškas klasicizmo formas įvairina renesanso elementai, o p.v. terasos ir laiptų architektūroje galima įžvelgti ir baroko apraiškų. Langus puošia trijų tipų renesansiniai sandrikai ir angokraščių apvadai. Pastatą vainikuoja neaukštas, bet puošnus karnizas.

Rūmų interjerai eklektiški - vyrauja gruboko vokiškojo renesanso, baroko, rokoko ir ampyro formos. Pirmojo aukšto patalpos žymiai turtingesnio dekoro, nei antrojo aukšto, kurio interjeras atrodo neišbaigtas. I-mo a. vestibiulio (pat. Nr. 1) medinės, ryškiai ištapytais kesonais lubos, puošni krosnis, laiptų baliustrada - artimos renesanso tradicijoms, o profiliais įrėmintos sienų plokštumos - ampyrui. Turtinga dekoru - Rudoji salė (I-o a. pat. Nr. 8), išsiskirianti įspūdingu renesansiniu lubų plafonu, kuriame dominuoja rokailių elementai. Rokailių motyvais, dekoratyvinėmis kaukėmis, kapiteliais bei ornamentuotomis konsolėmis dekoruoti Rudosios salės paneliai saugomi Telšių kraštotyros muziejuje. Patalpos interjerą papildo turtingos, rudos spalvos glaz. koklių krosnys.

Pastato architektas nežinomas. Statyboms vadovavo vokietis iš Liepojos - Rosenbank, dekoravo Klaipėdos meistrai. Pastatyti kaip reprezentaciniai rūmai 1880-1886 m. Savininkas Konstantinas Pliateris. 1934-1940 m. čia buvo M. Valančiaus vardo žemės ūkio mokykla, 1941-1945 m. ir dalinai vėliau - žemės ūkio technikumas, 1975-1977 m. - Plinkšių tarybinis ūkis-technikumas, 1977-1981 m. - kultūros namai.

1966-1967 m. rūmai iš dalies restauruoti. 1985 m. pradėta konstrukcijų, pastato išorės ir interjerų restauracija. Įpusėję darbai - nutraukti. Vilniaus apskrities archyve saugoma tyrimų ir projektinė dokumentacija: 1. Plinkšių dvaro centrinių rūmų eksterjero ir interjero polichrominiai tyrimai, spalvinės kopijos, tyrimų ataskaitos, atstatymo projektai. (Autoriai: I. Stanūnienė, A. Bielinytė, S. Latonas, S. Skrebė, I. Bėčiėnė, S. Chaustovas) V., 1982-1991m. [7][8].

Didžioji oficina

Plinksiu dvaras.MKE.2007-07-21.jpg

Tai Sodininko namas ir oranžerija, 1934 m. - žemės ūkio mokyklos mokytojų gyv. namas. 1975-1997 m. - gyv. namas. Past. XIX a. pab. Didžioji oficina yra sodybos vakarinėje dalyje, tarp rūmų ir Mažosios oficinos, pagrindiniu - pietrytiniu fasadu orientuota į rūmus, pietvakariniu - į Plinkšių ež. Stovi ant tolygiai v. į p.v. kryptimi žemėjančio Plinkšių ež. kranto. Iš p.v. ir š.v. supa parko želdiniai. Išlikusios pastato dalies ilgis - 17,76 m. Bendras viso buvusio pastato ilgis - 47,75 m. Išlikusios pastato dalies plotis - 14,2 m. Sudegusios dalies plotis - 12,03 m. Aukščiausios dalies aukštis - 12,0 m, p.v. dalies aukštis - 7,5 m.

Ištęsto stačiakampio plano, sudėtinės planinės ir centrinės tūrinės struktūros su asimetriškai įkomponuotu dviaukščiu mezoninu, dominuojančiu virš vienaaukščių, skirtingo ilgio šoninių, sparnų. (Š.r. sparnas - sudegęs). Į vidų patenkama pro p.v. pastato dalies pietrytiniame fasade esančias duris. Nedideliame prieangyje yra mediniai laiptai į II aukštą ir durys į I aukšto patalpas, kurios išdėstytos abiejose pastato pusėse ir tarpusavyje jungiamos daugumoje anfiladiškai. Po p.v. oficinos dalimi yra rūsys skliautiniais perdenginiais. Sudegusioje pastato dalyje buvo oranžerija.

Fasadai tūriniai decentralizuoti su akcentuotu dviaukščiu mezoninu, nesudėtingos "plytų stiliaus" architektūros. Fasadų puošyba sutelkta dviaukštėje pastato dalyje. Lygias, raudonų plytų mūro plokštumas puošia plati, rombais išdėstytų plytų reljefinė juosta, įkomponuota po II-o aukšto langais. Frontonus įrėmina dantyti rombai ir "lašiukai", o centrą pabrėžia trys apjungti, siauri langiukai. Langus išryškina kruopščiai išmūrytos segmentinės sąramos ir išsikišusios palanginės juostos. Šoninio sparno fasadai paprasti, beveik be dekoro. Tik pastogę juosia reljefinė trauka, o langų angos apipavidalintos analogiškai dviaukštei pastato daliai.

Pamatai - juostiniai, stambių, patašytų akmenų mūro. Pamatai - medinės sijinės- tarp aukštų, mūrinės skliautinės - virš rūsio. Stogas - dvišlaitis, gegninės konstrukcijos, dengtas šiferiu. Išorės sienos - raudonų plytų mūro, netinkuotos. Vidaus sienos - plytų mūro, tinkuotos.

Mažoji oficina

Ledainė

Arklidės

Ūkinis pastatas

Pieninė

Paveldo objektai

Šaltiniai

  1. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. - P. 349.
  2. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. - V., 1993. - P. 224.
  3. Lietuvos architektūros istorija. - T. III.
  4. Tarybų Lietuvos enciklopedija.
  5. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. Į-138.
  6. Birutė Rudokienė. Plinkšiškių interesą teismas apgynė // Santarvė. - 2011. - Sausio 6. - Nr. 2. - P. 1-2.
  7. Lietuvos architektūros istorija. - Vilnius, 2000. - T. III.
  8. J. Tatoris. Buv. Plinkšių dvaras, Mažeikių raj. Parkas ir pastatai. Istorinė-architektūrinė apybraiža. - V., 1983 m.

Nuorodos