Lūšės šaulių būrys

Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.

LŪŠĖS ŠAULIŲ BŪRYS 1923 m. Lūšėje stovėjo geležinkelio stotis ir dvi sodybos. 1933m. apylinkių ūkininkai, netoli stoties pastatė mūrinius pastatus, kuriuose įsikūrė pieninė. Šalia stoties ir pieninės tada prasidėjo kitos statybos. Čia kūrėsi geležinkelio tarnautojai ir darbininkai, amatininkai. Besikuriantiems žmonėms reikėjo ir pramogų, sporto. Tuo metu patriotiškai išauklėtam jaunimui rūpėjo ir krašto gynimo reikalai. Lūšiškiai būrėsi į tada populiarias visuomenines organizacijas: šaulių, jaunalietuvių, pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir pan. Tada Lūšėje visas gyvenimas virė geležinkelio stotyje arba aplink ją. Todėl 1931 metais gruodžio 1d.1 čia buvo susibūrę apie dvidešimt šaulių. Tai daugiausia geležinkelio tarnautojai, darbininkai ir apylinkių ūkininkai. Apie Lūšės šaulius 1931m. žurnalas „Trimitas“ rašė: „Neseniai vieną Lūšės šaulių būrio narį A. Baltaduonį einant jam iš Pikelių miestelio, kelyje jį užpuolė du mušeikos ir smarkiai sumušė.... Mušeikos suimti Lūšės šaulių, vadovaujant būrio vadui P. Petrauskui ir atiduoti policijai.“2 Trisdešimt pirmųjų metų kovo mėnesį įvyko būrio narių susirinkimas, kuriame buvo nutarta: kas antras sekmadienis rinktis ir mokytis rikiuotės elementų, įsteigti būrio bibliotekėlę, skaityklą. Pasikviesti iš rinktinės štabo, ir suvaidinti spektaklį „Laisvės griuvėsiuos“. Vakaro gautą pelną paskirti rinktinės ginklų įsigijimo fondui2. Rugpjūčio 23 d. grupelė būrio šaulių dalyvavo respublikos prezidento sutikimo iškilmėse, Mažeikiuose.

1935 m. lapkričio 7d. geležinkelio stoties patalpose buvo įsteigtas Lūšės būrio klubas ir paskelbti jo nuostatai. Klubo valdybos nariais tapo: Antanas Jusius, Kazys Gunta, Bonifacas Paradnikas, Adolfas Ivoška, Stasys Strikauskas. Klubo tikslas – jungti šaulius į vieną šeimyną, remti tarp šaulių draugiškus santykius, tinkamai ir turiningai leisti laisvalaikį, rengti paskaitas, koncertus, šeimyninius vakarus, vaidinimus.3 Klubas pavadintas „Romovė“. Klubo viena iš sudedamųjų dalių buvo biblioteka – skaitykla, kurioje klubo nariai galėjo skaityti laikraščius, žurnalus. Klubas nebuvo uždara įstaiga. Jo veikloje galėjo dalyvauti ir kiti, klubo narių rekomenduoti asmenys. Klubo įstatus patvirtino Židikų valsčiaus viršaitis.4

1936 m. vasario 26d. lūšiškiai suruošė ir parodė 4 veiksmų komediją „Nepasisekęs debiutas“. Beveik prieš stotį, kitoje g eležinkelio pusėje, šauliams buvo paskirtas žemės sklypas. Jame talkos būdu šauliai įrengė sporto aikštelę. Lūšės futbolininkai dalyvavo net Žemaičių šaulių apygardos turnyre. Gegužės 17 d. šauliai surengė „kariuomenės ir visuomenės “ šventę. Vakare vyko šokiai. Surinktas pelnas paskirtas ginklų fondui. .

Šaulys Pr. Čižas išgelbėjo prie geležinkelio stoties esančiame prūde, skęstančius du jaunuolius.

Būrio šauliai pradėjo planuoti, kaupti lėšas savo namų statybai. Sudarytas namų statybos komitetas: J. Zubys, A. Inta, J. Jusius, A. Krakauskas, M. Pečiulis. Namų statybai ūkininkai – šauliai atvežė žvyro, akmenų.

Sudaryta meno sekcijos valdyba: Petrulevičiūtė, Zubienė, E. Petrulevičienė.

Valdyba paskyrė žurnalo : „Trimitas“ platintojus: J. Zubį, Ig. Sadauską, A. Intą. Paskirstė iš organizuotų vakarų gautą pelną: 500 lt. – būsimų namų statybai, 100 lt . pašalpą paskyrė šauliui Pocevičiui, 54,35 lt. -būrio reikalams.

1937m. Mažeikių muitinės viršininkas Ščesnavičius lūšiškiams šauliams padovanojo penkis vokiškus šautuvus. Alfonsas Erlickas šauliškoje veikloje dalyvauja nuo 1934 metų. Gaudamas kuklią, 100 lt. eigulio algą , už 212 lt. nupirko ir padovanojo būriui vėliavą. Lūšės pieno perdirbimo bendrovės valdyba už 200 lt. nupirko šautuvą ir įteikė Mažeikių XIII׀ šaulių rinktinės valdybai.

1937 m. gegužės 23d. Pikeliuose vyko kariuomenės ir visuomenės šventė. Jos renginiuose – parade ir sportinėse varžybose dalyvavo ir lūšiškiai šauliai.6 Tik prasidėjus 1939 m. būrio šauliai nutarė organizuoti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos kursus. Pradėjo organizuoti daugiau loterijų ir kaupti pinigus savų namų statybai. Neseniai susibūręs moterų šaulių būrys vasario 21 d. užgavėnių proga paruošė nedidelį spektaklį „Tėvelis pakliuvo“ Ikimokyklinio amžiaus mergaitės atliko „plastikos dalykėlį“ „Miškų svajonė“ ir keletą „gyvų paveikslų“.

Lūšės pieno perdirbimo bendrovės „Žemaitija“ visuotinis narių susirinkimas nutarė iš bendrovės 1938 m. pelno vietos šaulių būriui skirti ginklų įsigijimui 125 Lt. Be to dar buvo nutarta pieno statytojų vienos dienos pelną skirti šaulių reikalams.

Augustas Mylė Lūšės šaulius prisimena taip: „Lūšėje buvo šauliai Leonardas Petrulevičius. Jau tam Leonardui buvo virš penkiasdešimties, o man tada buvo apie dvidešimt. Jis atrodo yra palaidotas Židikų kapinėse. Kazys Gunta buvo šaulys. Jis gyveno Kanadoje, Toronte. M. Pečiulis – Jokšas Edvardas. Jis kažkaip ten buvo augintinis, todėl ir dvi jo pavardės, jis buvo ir sukilėlis. Jo ūkis buvo kažkur į Palūšės kaimo pusę. Buvo toks Gramaliauskas šaulys – sukilėlis. Jis jau buvo po kariuomenės vyrukas. Apie pora šimtų metrų nuo stoties buvo jo tėvų ūkis. Mes su juo Lenkijoje buvome viename batalijone. Jis ir liko Lenkijoje, griuvėsiuose, po bombordavimo. Ten liko Gunta, Kelmickas, Gulbinas, Pilviniai, Šeputa. Jie visi buvo nuo Židikų, Lūšės, Pikelių. Tiesa, Gulbinas, Šeputa buvo grįžę į Lietuvą. Parduotuvės sandėlio vedėju buvo toks šaulys Juozas Šarapnickas. Jis taip pat pasitraukė į vakarus. Jis buvo kilimo, kažkur nuo Ylakių. Jų buvo trys ar keturi broliai. Buvo išėję į mišką, ten ir žuvo... Pažinojau šaulį Kazimierą Intą. Čia Židikų , Ylakių apylinkėse tu Intų buvo daug: Antanas Kesminas vadovavo Lūšės šaulių dūdų orkestrui, žmonių orkestre, gal kokie aštuoni buvo. Paskui tą orkestrą perėmė ir vadovavo jo sūnus Albertas Kesminas. Šaulė buvo Marytė Petrulevičienė, Liulytė – jos brolis grojo tame orkestre. Girininkas Jusius, Ivaškevičius. Ivoškaitė, Valtienė – virė sukilėliams maistą. Dirmeika buvo partizanas. Jis buvo ištremtas į Sibirą. Maistą atrodo sukilėliams ruošdavo ir Polė Pleinytė“.

1941m. birželio 22 diena.... dar tebevykstant jaunimo pasilinksminimui Ritynės dvare, pasklido kalba, kad jau prasidėjo karas. Birželio 23 d. ryte leitenantas H. Adamkavičius pradėjo burti šaulius. Vyrai pradėjo saugoti Lūšės geležinkelio stotį, sandėlius, pieninę, geležinkelio pervažą. Stotį ėmėsi saugoti su dviem vyrais pasienio policininkas Dubickas. Kooperatyvo pastatą saugojo Augustinas Mylė. Į talką pakviečiami Pikelių partizanai šauliai. Virš stoties pastato iškeliama lietuviška trispalvė. Birželio 24 d. ryte į stotį atvažiuoja keleivinis traukinys. Iš vagono išlipę tarybiniai karininkai nukabina trispalvę, areštuoja ir į vagoną įsisodina stoties viršininką Blažaitį ir šaulį Dubicką. Daugiau nieko nelaukę nuvažiuoja Vainodės (Latvija) link. Po geros valandos į Lūšės stotį paskambino Vainodės geležinkeliečiai ir pranešė, kad jie traukinio į savo stotį neįsileido. Traukinys atgal grįžo į Lūšę. Partizanai – šauliai nutaria išvaduoti savo draugus ir neleisti traukiniui grįžti į Mažeikius. Tuoj pat ėmėsi ir išardė geležinkelio bėgius ir pasislėpė pagelžkelės grioviuose ir krūmuose. Traukinys privažiavęs tą vietą, kur buvo išardyti bėgiai pradėjo virsti ant šono. Iš vagonų pradėjo šaudyti. Tuo pačiu atsakė partizanai- šauliai. Užvirė mūšis, kuris po gero pusvalandžio baigėsi partizanų šaulių pergale. Tarybiniai kareiviai pasidavė į nelaisvę. Buvo nušauta 16 kareivių, 8 sužeisti, 84 paimti gyvi. Žuvo šaulys Dubickas, o Blažaitis buvo lengvai sužeistas.

Kautynėse dalyvavo 7 Lūšės šauliai – partizanai. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių šaulių pasipriešinimo okupantams epizodų, Mažeikių krašte. Tą pačią dieną prie šio septynių vyrų būrelio , pavakare prisijungė dar aštuoni. Kitą dieną 14. Birželio 26 d. Įvyko aršus mūšis su besitraukiančiaisiais iš Vainodės (Latvija) raudonarmiečiais. Tada žuvo ūkininkas Butkus. Augo šaulių – sukilėlių gretos. Būryje atsirado ir moterų, kurios gamino valgį, perrišdavo sužeistąjį.

Na, o šiandien Lūšėje nebėra šaulių. Ką ten šaulių, nebėra ir žmonių, kurie prisimintų ir galėtų papasakoti apie jų veiklą. Baigiantis karui dalis jų išbėgo į vakarus, dalį išvežė į Sibirą, o dalį, kaip Steponą Želvį (g.1910) okupantai nužudė vietoje bekankindami.

Lūšiškis Augustinas Bagdonavičius (g. 1914) ats. pusk., šaulys birželio sukilimo dalyvis. Tėvynės apsaugos rinktinės karys. Dalyvavo mūšiuose prie Papilės ir Sedos. 1945 m. pavasarį kovojo ir žuvo Rytprūsiuose prie Heiligenbeil. Tenai ir palaidotas.9

1. B. Kviklys. Mano Lietuva. T. 4, pusl. 405 2. Žurnalas „ Trimitas“. 1931- 04- 02. nr.14 3. LCVA. F. 394, Ap.1, B. 515, R.20 4. Vyriausybės žinios. 1935- 11- 29, II dalis, nr. 403 5. Žurnalas „ Trimitas“. 1936- 11- 26, nr. 48 6. Žurnalas „ Jaunoji karta“. Jaunųjų šaulių veikla. 1937, nr. 23 7. A. Mylės prisiminimai 8. A. Mylė. Užrašai 1940- 46. V. 1995 9. Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė ( Lietuvos šaulių sąjungos centro valdyba) V-.1993