Dapšių piliakalnis

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
 Crystal SuSEconf.png  Straipsnis šiuo metu rašomas.
Dapšių pilies rekonstrukcija, XII-XIV a.
Dapšių piliakalnis nuo Varduvos tvenkinio pusės
Dapšių piliakalnis iš pietų pusės
Koplytstulpis šiaurinėje piliakalnio papėdėje

DAPŠIŲ PILIAKALNIS IR GYVENVIETĖ (A768 KP), dar vadinamas Alkos kalnu, yra Dapšių kaime, Dubulio ir Gūžės upių santakoje su Varduva. Upių santaką dabar užliejęs Varduvos tvenkinys.

Piliakalnį iš trijų pusių juosia upelių slėniai, smarkiai nuplovę jo šlaitus. 100 m ilgio ir 15 m aukščio kyšulio šiaurės rytų dalyje yra 45 x 10 m dydžio aikštelė, kurios pietvakarių pakraštys sutvirtintas apie 1,8 m aukščio ir ties pagrindu 14 m pločio pylimu bei apie 1 m gylio ir 2 m pločio (viršuje) grioviu. Už jų buvo įrengtas 40 x 20 m dydžio priešpilis, iš pietvakarių pusės saugomas 1 m aukščio pylimo ir 1 m gylio bei 3 m pločio griovio. Piliakalnis ir priešpilis apardytas XIX a.-XX a. pradžioje čia įrengtų kapinaičių.

Piliakalnio šiaurinio šlaito terasoje, maždaug 8 m. žemiau buvo kapinaitės, kurios 25x20 m pločio. Jos įrengtos XIX-XX a. Čia yra vienas akmeninis koplytstulpis, pastatytas 1905 m. Jono Girdvainio, pažymint dviejų sūnų dvynukų, nespėtų dar pakrikštyti, palaidojimo vietą. Piliakalnio viršuje iškasta slėptuvė gelbėjo gyvybę maištininkams. 1908 m. Boleslovas Kontrimas su savo mažamečiu sūnumi Česlovu Kontrimu įmontavo iš Liepojos atsivežtą metalinį, akmeniniame pagrinde įtvirtintą, kryžių Varduvoje nuskendusiai Domicelei Taratuto prisiminti „Domicele (D) Taratuto, 1908 m." . 2014 m. koplytstulpis atstatytas skulptoriaus Pauliaus Daujoto ir Virginijaus Mikuckio iniciatyva ir Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono pašventintas. 2015 m.pristatytas Mažeikių muziejaus direktoriaus Vaidoto Balzerio sukurtas filmas „Dapšių kaimo kapinaičių koplytėlės atstatymas" [1]. Čia buvęs ir 1840 m. pastatytas koplytstulpis [2],[3].

Ant piliakalnio rinkdavosi dapšiškai giedoti gegužinių giesmių, rengdavo šokius.

Tyrimai

1843 m. Dapšių k. žemėlapyje nurodoma Dapšių alkakalnis kaip žemės valda rėžių pavidalu priklausė daugeliui savininkų. Sustambinus vinesėdžius ir panaikinus rėžius ši vieta atiteko ūkininkui Lukavičiui, vėliau Jančauskui.

Pasakojama, kad prie Dapšių alkakalnio lankydavosi iš Liepos atvykę tyrinėtojai ir išsivežė kai kuriuos radinius. Dapšių alkakalnį 1926 m. Rygoje leidžiamame žurnale „Latvijas saule" Nr. 47/48 aprašė latvių inžinierius Eduardas Paegle. Jo duomeninis kalnas buvo 30 m ilgio ir 15 aukščio, perimetras 130 m. Apie Dapšių alkakalnį rašė ir Stasys Ličkūnas 1934 m. „Gimtajame krašte", Nr. 3-4. Šiuo kalnu domėjosi ir archeologas P. Tarasenka, kuris jį įtraukė į piliakalnių sąrašą.

1948 m. ir 1966 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos institutas (vad. A. Tautavičius). Užtvenkus Varduvą, užliejamoje zonoje atsidūrusio piliakalnio archeologinius tyrimus 1974 m. atliko Lietuvos istorijos instituto archeologai, vadovas Vytautas Daugudis.

Ištyrus 431 m² plotą ir atlikus piliakalnio ištisinį ir priešpilio išilginį pjūvį, rasta I tūkstantmečio p.m.e. II pusės stulpinės konstrukcijos pastato dalis su 4 m pločio gyvenamąja patalpa ir atviru židiniu, lipdytų brūkšniuotu paviršiumi puodų šukių ir gyvulių kaulų, vėlyvesnių laikotarpių - lipdytos brūkšniuotu, lygiu ir grublėtu paviršiumi keramikos, molinių svarelių, žalvarinių papuošalų, geležinis kirvis. Pylimuose aptikta medinių įtvirtinimų liekanų, akmeninių grindinių.

Pylimo viršūnėje pastebėta smulkių degėsių - buvusių medinių įtvirtinimų pėdsakai. Pylimas supiltas iš tamsiai pilkos spalvos žemės, maišytos su moliu. Apie 0,4 m žemiau pylimo viršūnės jo išorinėje pusėje paliktas 0,7 m pločio, ir 5x10x7 - 15x10x20 cm dydžio akmenų grindinėlis. Galimas dalykas, kad šie akmenys naudoti ant pylimo stovėjusios medinės gynybinės sienos išorinės pusės sutvirtinimui. Panašus, iki 0,8 m pločio akmenų grindinys juosė ir pylimo vidinę papėdę, apie 0,7 m žemiau jo viršūnės. Greičiausiai šis grindinys yra vidinės pylimo pusės sutvirtinimo liekana. Pastebėta, kad I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje pylimas tvirtintas bei taisytas apie 10 kartų. Piliakalnis naudotas iki XIII a.

Piliakalnio pietinėje ir pietvakarių papėdėje yra I tūkstantmečio vidurio - XIII a. 2 ha ploto gyvenvietė. Joje ištirta 147 m² plotas, rasta medinės gynybinės užtvaros liekanų, lipdytos ir žiestos keramikos, geležinių peilių, akmeninių galąstuvų, molio tinko, gyvulių kaulų. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Šaltiniai

  1. Neringa Švelnienė. Konferencija Mažeikių muziejuje - apie istorijos ir kultūros išsaugojimą // Santarvė. - 2015. - Lapkr. 5. - Nr. 125. - P. 1-2.
  2. D. Dveigys. Įvairūs atsitikimai. Dapšiai // Viltis. - 1914. - Nr. 157. - Liep. 17 (30). - P. 3.
  3. Č. Kontrimas. Juodeikių apylinkė. Dapšiai // Kraštotyros darbas. - Mažeikiai. - P. 6.

  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - V. 1975. - T. 2.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. - V. 1998. - T. 2.
  • Daugudis V. Dapšių (Mažeikių raj.) piliakalnis // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975 metais. - V., 1978. - P. 10-20.
  • Šverebas P. Dapšių piliakalnis // Santarvė. - 1993. - Sausio 13. - Nr. 4. - P. 2.

Nuorodos