Boleslovas Kaunackis

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Med.dr. B. Kauno-Kaunackio laidojimo rūsys-kapas Bugenių k.

KAUNACKIS - KAUNAS BOLESLOVAS, Boleslovas Kaunas-Kaunackas, (g. 1864-01-03 Kivylių k., Kretingos apskr. - 1936-05-05 Bugenių k.), dvarininkas, gydytojas, laisvamanis, Rusijos ir Japonijos karo dalyvis.

Tartu univesitete su kitais dviem broliais studijavo mediciną. Apgynęs disertaciją ir gavęs medicinos daktaro laispnį sugrįžo pas tėvus. Už lietuviškos spaudos platinimą 1894 m. buvo ištremtas į Sibirą. Po 16 metų tremties sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Mažeikių apskrityje. 1914 m. buvo pašauktas į karą. I pasaul. karo pabaigoje Besarabijoje suorganizavo didelę lietuvių ligoninę. 1918 m. sugrįžo į Lietuvą į savo ūkį Bugenių k. 1919 m. Mažeikių kalėjime gydė ligonius. 1918-1919 m. jo dvaro patalpose, vaikų tėvams paprašius, buvo atidaryta Bugenių pradžios mokykla. Daktaro dvare mokykla išsilaikė trejus mokslo metus.

B. Kaunackis nuosavybės teise valdė 1568,73 ha žemės. Šiame plote buvo 52,77 ha sodybos žemės, 964,64 ha - ariamos, 121,69 ha - pievų, 224,92 ha - ganyklų, 61,06 ha - miško, 43,75 ha - nenaudojamos žemės, į kurią įėjo keliais, kapinės, vandens telkiniai, žvyrynas, molynas. Po 1922 m. žemės reformos ir jam teko apsiriboti 100 ha žemės valda, o po 1929 m. - 153,59 ha. Tada sodyba beužėmė 4 ha, nenaudojamos žemės - 1,97 ha. Pats jos nedirbo, nes buvo gydytojas. Žemės darbais rūpinosi samdomas ūkvedys su gausia šeimyna. Apylinkėse labiau buvo žinomas kaip gydytojas, ypač moterų ligų. Vykdavo pas ligonius ir gydė savo namuose, kuriuose turėjo ir vaistinę. Už paslaugą iš turtingesių imdavo didesnį atlygį, o iš vargingesnių mažesnį. Vargšus gydė veltui, bet pakviesdavo juos patalkininkauti.

B. Kaunackis apibūdinamas kaip nedidelio ūgio, neišvaizdus, su kuprele. Po sužeidimų Rusijos ir Japonijos kare liko kreivas, negalėdavo laisvai sėdėti ant kėdės.

Prieš mirtį su ūkvedžiu apėjo visas savo valdas ir vienoje vietoje padėjo akmenį, kurioje liepė pastatyti jo amžinojo poilsio būstą. Kapinėse nenorėjo laidotis, nes buvo laisvamanis. Visiems dovanojo visas skolas - sudegino skolų lapelius, vekselius, kad pagal juos niekas po jo mirties nesumanytų vargšų prievartauti. Savotiškos buvo ir laidotuvės: labai iškilmingos, suėjo labai daug žmonių, kiekvienas turėjo pasirašyti specialioje knygoje, eisenoje žmonės ėjo su degančiais fakeliais.

Bugenių kaimo laukuose išlikusi kapavietė yra su Gedimino stulpų formos laidojimo rūsiu. Stulpų apačioje, centre - stačiakampis akmeninis dangtis, uždengiantis įėjimą į rūsį. Ant dangčio oarašyta: „Med. dr. B.Kaunas-Kaunackis 1864.I/3 - 1936.V/5". Aukščiau šio įrašo, ant sudėtų akmenų, dar iškalta: „1930 Vytauto D. Met.". Gedimino stulpų aukštis 4 m., plotis 3 m. Rūsio aukštis 2 m, ilgis 4 m. Kapavietės plotas (20x30 metrų) pakraščiuose apsodontas ąžuolais. Tarp jų išaugęs vienas kitas savaiminis medis. Vakarinę medžių augimvietės dalį kerta lauko kelias. Boleslovo Kauno-Kaunackio kapavietė ir jo dvaro ūkinis pastatas - arklidės (sudegiontos apie 2006 m.) buvo paskelbti Bugenių kultūros vertybėmis. Antrojo pasaulinio karo metais rusų kareiviai bandė atidaryti daktaro mauzoliejų, tam panaudodami net tanką. Ar kapas tada buvo išniekintas, nebežinoma. Žmonės jį užtaisė, užmūrijo taip, kaip buvo. Jo poilsio vieta yra domėjęsi archeologai, kiti specialistai.

Atsiminimai

Tai buvo labai geras žmogus. Jis visus suprasdavo, iš visų pusių darbininkus į darbą priimdavo. Algą ir tą vienodai mokėjo - vaikiams po 25 Lt., moteriškėms - 20 Lt. Visus ir maitino gerai: kasdien duodavo pavalgyti mėsos su duona. Darban neleisdavo išeiti su tuščiu skrandžiu. Gaspadinė bus išverda pusrytį košę su taukais ar lašiniais, kad jėgų būt visai dienai. Visi sužinoję apie jį, tik ir norėdavo ten patekti. Pats jis buvo geras daktaras. Per pirmąjį pasaulinį karą buvo sužeistas ir negalėjęs gerai sėdėti, o tik ant šono gulėti ir vaikščioti kreivas. Tačiau atjautė ir padėdavo visiems, koks tik bebūtų žmogelis, ar nabagas, ar vargšė moteriškė, nė vieno neišskirdavo. Bėgdavo visur, pasikinkęs arklelius. Jei žmogelis neturėdavo kuo atsilyginti, daktaras sakydavęs:

-Jei pagysi, ateisi pasidarbuot vieną, antrą dieną ir užteks.

Kartą, vokiečių okupacijos metu, vokiečiai vaikščioję po laukus ir aptikę Kaunackio kaimyną. Jį nuvedę pas daktarą ir klausę ar tai jo pažįstamas. Daktaras pasakęs, kad ne jis esąs iš kaiminystės. To žmogaus laukė liūdnas likimas: jį nuvedę prie Šerkšnės upelio ir sušaudę. Bet vėliau daktaras labai gailėjosi šio poelgio, kiek galėdamas visiems padėjo. Taip norėjo išpirkti savo kaltę. Per daktaro laidotuves buvo visi Lietuvos ubagai suėję. Kokias tris dienas pjovė kiaules, jautukus ir valgyt davė visiems žmoneliams, o kiek jų vis ėjo ir ėjo į budynę. Taip ilgai visi dar atminė daktaro B.Kaunacko laidotuves.

2007 m. B. Kaunackio garbei Bugeniuose pavadinta viena iš dešimties pačių ir ilgiausių ir puslankiu einančių gatvių.

Šaltiniai

  • Laima Raugalienė. Dvarininką, gydytoją B. Kaunackį prisimenant // Būdas žemaičių. - 2004. - birž. 9. - nr. 23. - P. 8.
  • Šverebas P. Dvarininkas, gydytojas B. Kaunackis // Sanatrvė. - 1994. - Spalio 27.
  • Prisiminimus pasakojo Liucija Kapeikienė gim. 1917-11-24. Užrašė Agnė, Viktorija, Vaiva, Viktorija, Dovydas.
  • Garbingieji mažeikiškiai. Kaunai - Kaunackai // Vakarai. - 1937. - Birželio 12. - Nr. 133. - Nr. 5.
  • Vyšniauskas J. Dvaras prie Aleksandrijos. Kaunackiai - garbinga Simono Daukanto giminės šaka. - Klaipėda, 2009. - 224 p. - P. 76-79. ISBN 978-609-404-052-8.

Kiti straipsniai