Viekšnių valsčius

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
Viekšnių valsčiaus administracijos pastatas
Viekšnių valsčiaus taryba 1924-1928 m.

VIEKŠNIŲ VALSČIUS.

XIX a. pab. - XX a. pr. valsčiaus raštininkai: Počas, Petrovas, Kornila, Nedelskinas, Juozapas Vialis, Vladimiras Kochas. Jis, kaip ir kiti raštininkai, apie 1900 metus gyveno bute prie valsčiaus. Uriadninkai buvo Fiodoras Bogdanovas, Mitrofanas Volosatovas, Jegoras Negodiajevas (Kražių skerdynių dalyvis), Jakovas Šurupovas, Šiškovas, paskutinis uriadninkas, išbuvės apie 10 metų, buvo Jurgis Rakuzinas (g. 1872 m. Žagarėje, miręs 1919 m. sausio mėn. Mažeikiuose). Apie 1880 m. Viekšniuose gyveno taikos teisėjas Grigorij Vasiljevič Sineokov-Andrejevskij. 1903 m. Viekšniuose gyveno žemiečių viršininkai (zemskije načalniki) — buvę karininkai, nusigyvenę dvarininkai ir kiti: Jonavičius, Pelikanas, Kazakinas, Samochvalovas [1].

1905-09-26 Viekšniuose per valsčiaus rinktinių sueigą valstiečiai pareikalavo perrinkti visus valsčiaus bei seniūnijų pareigūnus. 1905-11-25 Viekšnių valsčiuje pašalinta carinė valsčiaus valdyba, išrinkta nauja[2]. 1918 m. rudenį, apie spalio mėn. vokiečių valdžiai pradėjus silpnėti, valsčiaus gyventojai ėmė rūpintis vietos reikalų tvarkymu. Todėl Viekšnių miestelio gyventojas karininkas Gudzinskis 1918 m. spalio į klebonijos kiemą sukvietė miestelio gyventojus. Čia buvo išrinktas iš penkių narių Viekšnių valsčiaus Komitetas, į kurį įėjo: Vytoldas Kondrotavičius (gyveno Meškelių dvare, Marcijonas Žilinskis (iš Meinorių k., Augustas Žvirblis (Viekšniai), Kazys Šarkys (Maigų k.), ir Leonas Čepauskis (Dargių k.). Komiteto pirmininku išrinktas V. Kondrotavičius, policija rūpinosi M. Žilinskis, sekretoriumi - K. Šarkys, likusieji - komiteto nariai.

Komitetas ėmė tvarkyti valsčiaus reikalus. Perėmė iš vokiečių valdžios žmonių - valsčiaus gyventojų žemės sąrašus, ginklus, grūdus, medžiagą ir inventorių. Perimti grūdai buvo išdalinti beturčiams. Buvo suorganizuota Viekšnių miestelyje milicija iš 5 žmonių. Milicijos viršininkas buvo Mykolas Dimitčikas, eiliniai Antanas ir Juozas Gadūnai, Antanas Beržanskis ir Jonas Smilgys. Tačiau valsčiaus administracijos reikalms trūko lėšų, todėl ūkininkų žemė buvo apdėta mokesčiais.

1919 m. sausio mėn. į Viekšnius atvyko bolševikai, kurie sudarė savo komitetą valsčiui tvarkyti. Pirmasis valsčiaus gyventojų sudarytas komitetas turėjo pasitraukti. Valsčių ėmė tvarkyti bolševikų sudarytasis komitetas, kuris išbuvo iki 1919 m. vasario mėn. pabaigos. Netrukus bolševikų vietą užėmė Kolčako armija. Kolčakininkai valsčiaus reikalus pavedė tvarkyti pirmajam žmonių išrinktam valsčiaus komitetui. 1919 m. pavasarį susitvėrusi lietuvių kariuomenė pašalino kolčakininkus. Komitetas veikė toliau, iki buvo išrinkti kaimų atstovai, po 2 nuo kiekvieno šimto žmonių.

Pirmuoju valsčiaus viršaičiu buvo Antanas Noreikis, po jo buvo: Stasys Jasutis, Juozas Kontvainis, Juozas Knabikas, Juozas Volskis, Eugenijus Gylys. 1929 m. Viekšnių valsčiaus viršaičiu patvirtintas Ulskis (buvęs kasininkas), Viekšnių seniūnu išrinktas Povilas Daniušis [3]. 1936-10-03 Vidaus reikalų ministras Viekšnių valsčiaus viršaičiu paskyrė Izidorių Mažeiką, gyv. Krakių km., 1941-10-17 - 1943-07-15 buvo Juozas Mačys, 1943-1944 m. Pranas Tenys.

Viekšnių valsčiuje dirbo šie raštvedžiai - sekretoriai: Dmitrijus Petrovičius (XIX. pab.), Jonas Kugrys, Ada Beržanskytė, Maleraitė, Viktoras Kryžanauskas, Jonas Voiciekauskas, Jonas Aukštikalnis (dirbo laikinai), Vosylius Sikorskis, Jonas Čepaitis, Pranas Šimkus. Nuo 1936 m. rugsėjo mėn. 10 d. valsčiaus savivaldybės sekretoriumi dirbo Jonas Levitas [4].

1923 m. Viekšnių valsčiuje buvo 21 dvaras ir 11 palivarkų (palivarkai: Adomavo 10, Godeliškės 12, Gudų (Čebrelių) 65, Gudų 17, Marijampolės 30, Narkiškių 8, Pabarškų 10, Palnosų 16, Tučių 12, Zacišų 22, Žalionės 14 gyventojų[5]. 1937 m. Viekšnių valsčiuje buvo 11 pradžios mokyklų su 26 komplektais. Dauguma jų įsteigtos pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, tik atskiri jų komplektai atidaryti vėliau. Tik Viekšnių pradžios mokyklos du komplektai ir Tučių pradžios mokyklos vienas komplektas buvo nuosavuose namuose, o likusiems patalpos nuomojamos. Už patalpų vienam mokyklos kompelktui su butu mokytojui gyventi vidutiniškai buvo mokama 300 Lt nuoma per metus. Vieno mokyklos komplekto išlaikymas metams kainavo apie 636 Lt. [6]. 1933 m. valsčiuje pradėjo veikti skerdykla.[7].

1888 m. Viekšnių valsčiaus valdytoju dirbo A.N. Kotliarovskis [8]. 1914-02-22 mirė Viekšnių miesto valdybos viršaitis Juozas Sakalauskas [9].

1933 m. Gedimino ordino 3 laipsnio medaliais apdovanoti valsčiaus savivaldybės sekretorius Pranas Šimkus ir sekretoriaus padėjėja Olga Alikaitė [10]. 1935-03-03 Viekšnių valsčiaus savivaldybė beturčiams surengė vakaronę, kurią parėmė miestelėnai ir apylinkės ūkininkai, sudėję aukų laimės šuliniui ir bufetui. Buvo gauta apie 500 Lt. pelno. [11].

Kiti straipsniai

Šaltiniai

  1. Biržiška Mykolas. Viekšnių miestelis ir jo gyventojai // Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 72—102.
  2. Tyla A. 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime. — Vilnius, 1968. — P. 94, 223, 244, 227.
  3. Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 22. — Nr. 51 (227). — P. 6.
  4. M. Iz. [Izidorius Mažeika]. Apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. - 1937. - Nr. 29 - 30 (283 - 284). - Liep. 16. - VI metai. - P. 3
  5. Kerys Bronius. Šis tas apie buvusį Viekšnių valsčių // Vienybė. — 1997. — Liep. 5.
  6. Br. Tėvelis. Viekšnių mokyklos // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. - 1937. - Nr. 29 - 30 (283 - 284). - Liep. 16. - VI metai. - P. 5
  7. Savivaldybė. - Kaunas, 1927. - Nr. 8. - P. 22.
  8. Muturas A. Apie ką kalba cerkvės varpai. - Kaunas, 2006. - 208 p. P. 13. ISBN 9955-440-40-6.
  9. Valsčiaus reikalai. Viekšniai // Viltis. - 1914. - Kov. 6(19). - Nr. 53. - P. 2.
  10. Savivaldybė. - Kaunas, 1933. - Nr. 2. - P. 39.
  11. Savivaldybė. - Kaunas, 1935. - Nr. 3. - P. 23.