Račių alkakalnis

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
Račių alkakalnio papėdėje atsiveriantis šaltinis - Pūrupio ištakos
Koplytėlės vidus

RAČIŲ ALKAKALNIS, dar kitaip vadinamas Alkos, Aukos kalnu, yra Šerkšnėnų seniūnijoje, Račių k., miške, 1,2 km į pietvakarius nuo tilto per Vaidoto upelį, esančio Ruzgų-Žemalės kelyje, 0,68 km į šiaurės vakarus nuo minėto upelio.

Tai apie 15 m skersmens ir 3 m aukščio kalvelė, kurios pietinėje aikštelės dalyje atsiveria šaltinis, vadinamas Gyvuoju šaltiniu, nutekantis pakalnėn į rytus ir duodantis pradžią Pūrupio upeliui (Šerkšnės kair. intakas). Plotas 0,08 ha.

Anksčiau ant kalvos stovėjo 3 koplytėlės, buvo tvora su vartais. Koplytėlėse buvo Švenčiausiosios Panelės Marijos paveikslas ir Šv. Jurgio skulptūra. Dabar išlikusi tik viena ant žemės pastatyta koplytėlė su įrašytais Dešimčia Dievo įsakymų. Prie takelio, vedančio prie alkakalnio, likęs tik betoninis stulpelis, o ženklo, liudijančio apie Račių alkakalnį, nebėra.

Apie šią vietą yra išlikusių padavimų (užrašė M. Alseikaitė-Gimbutienė, J.Šliavas, P.Šverebas, V.Vaitkevičius): 1. Senovėje, kada dar nebuvo bažnyčių, apylinkės gyventojai ant šio kalniuko degindavo jaučius, ožius, avinus. Čia buvo atliekamos apeigos. Kiti mano, kad ši vieta tapo šventa, stebuklinga po to, kai apsireiškė Marija - po to įvykio žmonės ant kalnelio supylė aukurą, degindavo avinėlius. 2. Ant kalnelio buvo pirtis. Kūčių vakare žmonės joje pėrėsi ir visi nugrimzdo po žeme. Sakoma, nugrimzdo pirtis su trim vyrais, - dėl šitų aukų kalnelis gavęs Aukų vardą. Toje pirties vietoje atsirado kalnelio šaltinis. Kitų manymu, pirtį prarijo velniai. Be to, sakoma, kad su kabliu dar galima iš šaltinio ištraukti tonugrimzdusio pastato rąstigalių. Bet šaltinis esąs toks gilus, kad ir sukišus 30 karčių, dugno nepasieksi. 3. Šalia kalnelio buvo deginamos raganos ir čerauninkės. 4. Kartą pro kalvelę jojo raitelis; nenorėdamas lenkti aplinkui, pasuko tiesiai ir vos su visu arkliu nenugrimzdo šaltinyje. Žmonės vos vos išgelbėjo.

Šaltinį žmonės laikė šventu, jo vandeniu plaudavosi skaudančias akis. Apsiplaudavo ir veidą, nuo to, tikėta, dingdavę galvos skausmai. Vandens žmonės nešdavosi buteliais namo. Duodavo prie šaltinio įžadus, palikdavo ten pinigų, padėdavo gėlių, ant statulų koplytėlėse rišdavo įžadų kaspinėlius. Prie koplytėlių žmonės rinkdavosi ir giedoti gegužinių pamaldų vakarais. Koplytėles tada puošdavo (per gegužines pamaldas - berželių šakomis, uždegdavo žvakes, o Kryžiaus dienomis priešais jas pakabindavo nupintą vainiką. Gegužinėms pamaldoms popiečių metu į kalnelį rinktis buvo kviečiama mušant į lentą, pakabintą prie didžiausio kalnelio beržo.

Račių alkakalnis ir šaltinis 1997-12-31 įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą kaip turintys istorinę, mitologinę ir sakralinę reikšmę.