Jonas Alfonsas Liackis

Jonas Alfonsas Liackis

LIACKIS JONAS ALFONSAS

Teodoro ir Izabelės Liackių sūnus Jonas Alfonsas yra labiausiai Aukštadvariui nusipelnęs Liackių giminės atstovas. Savo jaunystės metus jis praleido Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo Zigmanto Vazos dvare. Čia mokėsi gerų manierų, karo meno. Kartu su karaliumi J.A.Liackis kovėsi prie Smolensko su rusais, prie Chotino – su osmanais, o Livonijoje ir Prūsijoje – su švedais. Šiose kovose nekartą rizikavo savo gyvybe, be to turėjo nemažai išlaidų. Už gerą tarnybą J.A.Liackis buvo apdovanotas naujomis valdomis: jis tapo Dinaburgo seniūnu. Vėliau jis tapo Vilniaus pakamore, t.y. užėmė antras po maršalkos (besirūpinančio karaliaus saugumu) pareigas. Eidamas šias pareigas J.A.Liackis prižiūrėjo žemės dalijimasi tarp įpėdinių apskrityje, sprendė žemės bylas, posėdžiavo komisarų teisme. Apie 1627 m. jis tapo Minsko kaštelionu, o netrukus ir Žemaitijos seniūnu. Tačiau J.A.Liackis neužmiršo ir savo tėvonijos – Aukštadvario. 1629 m., jo lėšomis čia buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia ir įsteigtas Dominikonų vienuolynas, leidžiant rinktis 12 žmonių konventui. Dominikonų vienuolynas buvo pastatytas sklype, kur jau stovėjo mūrinė šeimos koplyčia su Liackių palaikais. Vienuoliai buvo įpareigoti laikyti bažnyčioje kasdienines mišias, o koplyčioje – aukoti giedotines mišias kiekvieną penktadienį.

Aukštadvario bažnyčios ir vienuolyno galutinio pastatymo J.A.Liackis nesulaukė, nes visas kompleksas buvo baigtas 1667 m., o pats jis mirė 1646 m. lapkričio 3 d.

Prie vienuolyno ir bažnyčios įsteigimo Aukštadvaryje nemažai prisidėjo ir J.A.Liackio žmona Joanna Tolvašaitė, vienturtė Žemaitijos kašteliono Adomo Tolvaišos dukra. Manoma, kad Joanna buvo protestantizmo šalininkė, o Jonas Alfonsas atkalbėjo ją nuo šio “paklydimo” grąžinęs ją į katalikų tikėjimą.

Su Joanna Tolvaišaite J.A.Liackis turėjo dukrą Izabelę, tikriausiai, pakrikštyta šiuo vardu senelės garbei, ir tris sūnus: Teodorą, Samuelį ir Petrą Kazimierą.

Po mirties Jonas Alfonsas Liackis buvo palaidotas Aukštadvaryje giminės mauzoliejuje, šalia savo tėvų. Dvaras ir miestelis atiteko sūnui Petrui Kazimierui. 1655 m., vykstant naujam karui su Švedija, Petras Kazimieras Žemaitijos bajorų vardu vyko pas Estijos gubernatorių Benediktą Šiutę į Mintaują (dabar Jelgava) su įvairiais skundais. Šiutė jį vadino Žemaičių žemės teisėjų atstovu. P.K.Liackis kurį laiką užėmė Trakų pakamorės postą, ėjo Rodūnės seniūno pareigas. Šaltiniai mini, kad šis Liackių giminės atstovas mirė 1666 m. jaunas būdamas, bet nenurodo kokio amžiaus. Taip pat minima, kad P.K.Liackis buvo užstatęs Aukštadvarį kažkokiam Važinskiui. Petrui Kazimierui Liackiui priskiriama knygos “Gratulatio honoris Christoph. Chodkiewicz”, išleistos Vilniuje 1642 m., autorystė. Petras Kazimieras buvo vedęs žmoną iš Zavišu giminės. Turėjo sūnų Joną.

Kitas J.A.Liackio sūnus Teodoras, kaip ir brolis Petras Kazimieras, ėjo Rodūnės seniūno pareigas, be to užėmė aukštą kiemo maršalkos postą. Jau minėto karo su švedais metu 1655 m. liepos 36 d., Lenkijos-Lietuvos valdovas Jonas Kazimieras savo kiemo maršalką Teodorą Liackį paskyrė visų samdytųjų ir pavietų karinių pajėgų regimentoriumi. T.Liackis yra posėdžiavęs ir Seime, turėjęs stalininko rangą. Jo žmona buvo Katerina Komorovska, Samuelio Grudzinskio našlė. T.Liackis į lenkų kalbą yra išvertęs Hermano Hugono knygą “Pamaldūs troškimai”, 1673 m. išleistą Krokuvoje.

Manoma, kad XVII a. antroje pusėje Aukštadvaris atiteko Liackių kreditoriams. Taip pat galima spėti, kad Liackių dvaras stovėjo Aukštadvario piliakalnyje. Deja, iki mūsų dienų išliko tik negausūs archeologiniai radiniai: neglazūruotų koklių fragmentai, namų pamatų ir krosnies liekanos, sandėlių grindiniai. Sunyko ir Liackių šeimos koplyčia: XVIII a. pradžioje, siautėjant švedams, įgriuvo grindys su fundatorių antkapiais, apie 1860 m., pačią koplyčią nugriovė jau rusų valdžios įsakymu. Nežinia kaip tada buvo pasielgta su fundatorių karstais – ar jie kažkur perkelti, ar tiesiog užpilti žemėmis. Sovietmečiu vedant lauko inžinerinius tinklus, buvo nugriautas rūsio skliautas, sienų mūras, galutinai sunaikinti ir išgrobstyti Liackių šeimos palaikai. Manoma, kad į savartyną kartu su šiukšlėmis ir mūro liekanomis, buvo išvežti ir karstų bei kaulų likučiai.

1997 m. vasarą, atkasant rūsio mūro likučius, surasta metalinė, pasidabruota buvusi ant karsto lentelė su epifafija lotynų kalba. Tai – vienintelė išlikusi Aukštadvaryje gyvenusios, kadais didžios Liackių giminės liudininkė.