Antanas Kaikaris: Skirtumas tarp puslapio versijų
(Naujas puslapis: ANTANAS KAIKARIS (g. 1878-01-04 Bandorio k., Žagarės vls., Joniškio aps. – 1950-12-21), provizorius, visuomenininkas. 1894 m. baigė Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją, 1899 ...) |
|||
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
ANTANAS KAIKARIS (g. 1878-01-04 Bandorio k., Žagarės vls., Joniškio aps. – 1950-12-21), provizorius, visuomenininkas. | '''ANTANAS KAIKARIS''' (g. 1878-01-04 Bandorio k., Žagarės vls., Joniškio aps. – 1950-12-21), provizorius, visuomenininkas. | ||
1894 m. baigė Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją, 1899 m. - Kazanės universitetą, vaistininkas – provizoriaus padėjėjas. Atlikęs gamybinę praktiką, 1905 m. grįžo į Žagarę ir įsijungė vykusiame tautiniame revoliuciniame judėjime. Nuslopinus šį judėjimą slapstėsi. 1906 m. nusipirko Kavarsko m. vaistinę. Per pirmajį pasaulinį karą 1915 m. vaistinė sudegė, o jis buvo priverstas su šeima emigruoti į Rusiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą – Žagarę ir su provizoriumi A Rakščiu nuomininko teisėmis atkūrė į Angliją emigravusio grafo G.Nariškino apleistą vaistinę, nuo 1926 m., kaip tarnautojas. 1931 m. vaistininkas [[Laižuva|Laižuvoje]], kuri įkurta 1887 m. 1937-10-01 vaistinė ir namas, kuriame gyveno, sudegė. Dalį vaistų ir inventoriaus išgelbėjo. 1938 m. lapkričio mėn. A.Kaikaris persikėlė į naujai pastatytą namą su vaistine, įrengtą pagal to meto reikalavimus. 1940 m. nacionalizavus vaistinę paliktas vedėju. 1944-10-30 vokiečių kariuomenė atsitraukdama visą miestelį ir vaistinę sudegino (pirmą kartą miestelis buvo sudegęs 1884 m), iki pamatų susprogdinta labai graži pseudo gotikinė bažnyčią, pastatyta 1891 m. kunigo, rašytojo A.Vienažinskio. | 1894 m. baigė Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją, 1899 m. - Kazanės universitetą, vaistininkas – provizoriaus padėjėjas. Atlikęs gamybinę praktiką, 1905 m. grįžo į Žagarę ir įsijungė vykusiame tautiniame revoliuciniame judėjime. Nuslopinus šį judėjimą slapstėsi. 1906 m. nusipirko Kavarsko m. vaistinę. Per pirmajį pasaulinį karą 1915 m. vaistinė sudegė, o jis buvo priverstas su šeima emigruoti į Rusiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą – Žagarę ir su provizoriumi A Rakščiu nuomininko teisėmis atkūrė į Angliją emigravusio grafo G.Nariškino apleistą vaistinę, nuo 1926 m., kaip tarnautojas. 1931 m. vaistininkas [[Laižuva|Laižuvoje]], kuri įkurta 1887 m. 1937-10-01 vaistinė ir namas, kuriame gyveno, sudegė. Dalį vaistų ir inventoriaus išgelbėjo. 1938 m. lapkričio mėn. A.Kaikaris persikėlė į naujai pastatytą namą su vaistine, įrengtą pagal to meto reikalavimus. 1940 m. nacionalizavus vaistinę paliktas vedėju. 1944-10-30 vokiečių kariuomenė atsitraukdama visą miestelį ir vaistinę sudegino (pirmą kartą miestelis buvo sudegęs 1884 m), iki pamatų susprogdinta labai graži pseudo gotikinė bažnyčią, pastatyta 1891 m. kunigo, rašytojo A.Vienažinskio. | ||
01:17, 25 gruodžio 2013 versija
ANTANAS KAIKARIS (g. 1878-01-04 Bandorio k., Žagarės vls., Joniškio aps. – 1950-12-21), provizorius, visuomenininkas.
1894 m. baigė Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją, 1899 m. - Kazanės universitetą, vaistininkas – provizoriaus padėjėjas. Atlikęs gamybinę praktiką, 1905 m. grįžo į Žagarę ir įsijungė vykusiame tautiniame revoliuciniame judėjime. Nuslopinus šį judėjimą slapstėsi. 1906 m. nusipirko Kavarsko m. vaistinę. Per pirmajį pasaulinį karą 1915 m. vaistinė sudegė, o jis buvo priverstas su šeima emigruoti į Rusiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą – Žagarę ir su provizoriumi A Rakščiu nuomininko teisėmis atkūrė į Angliją emigravusio grafo G.Nariškino apleistą vaistinę, nuo 1926 m., kaip tarnautojas. 1931 m. vaistininkas Laižuvoje, kuri įkurta 1887 m. 1937-10-01 vaistinė ir namas, kuriame gyveno, sudegė. Dalį vaistų ir inventoriaus išgelbėjo. 1938 m. lapkričio mėn. A.Kaikaris persikėlė į naujai pastatytą namą su vaistine, įrengtą pagal to meto reikalavimus. 1940 m. nacionalizavus vaistinę paliktas vedėju. 1944-10-30 vokiečių kariuomenė atsitraukdama visą miestelį ir vaistinę sudegino (pirmą kartą miestelis buvo sudegęs 1884 m), iki pamatų susprogdinta labai graži pseudo gotikinė bažnyčią, pastatyta 1891 m. kunigo, rašytojo A.Vienažinskio.
A.Kaikaris, padedant Laižuvos vietinei valdžiai ir gyventojams, 1946 m. atstatė vaistinę ir paliktas vedėju. 1948 m. apdovanotas medaliu. Vietos gyventojų buvo gerbiamas ir populiarus, žmonės juo pasitikėdavo, išklausęs pasakojimus apie ligonių ligos simptomus - mokėjo nustatyti diagnozę ir parinkti gydymui tinkamus vaistus. Suteikdavo pirminę medicininę pagalbą susižeidusiems. Taip pat jis gydė ir gyvulius.
A.Kaikaris buvo plataus akiračio, sekė spauda, ne tik medicinos srityje, bet domėjosi žemės ūkio ir technikos pasiekimais, šiais klausimais mėgo pasišnekėti su vietos gyventojais ir ūkininkais. Tarpukaryje miestelyje nebuvo elektros, todėl A.Kaikaris nusipirko vėjo sukamą dinamą, iškėlė ant namo stogo ir gauta elektros energija elektrifikavo savo namą ir vaistinę. Buvo lietuviškosios spaudos bendradarbis - prieš pirmą Pasaulinį karą rašė „Vilniaus žiniose", „Lietuvos Ūkininke", „Farmaceutų Reikaluose" ir kt.
Izabele ir Antanas Kaikariai užaugino 3 sūnus chemikus – Vytautą, Alfonsą, ir Petrą.