Peržiūrėti šaltinį Aleksandras Zapkus

[[Vaizdas:Aleksandras Zapkus.MKE.jpg|thumb|right|230px|Aleksandras Zapkus]]
'''ZAPKUS ALEKSANDRAS-PILIAKALNIS''' (g. 1916-05-17 Petrapilyje (dabart. Sankt Peterburgas, Rusija) - m. 1946-03-24 Kaišiadorių raj.), mokytojas, Didžiosios Kovos apygardos (DKA) partizanų štabo viršininkas, vyr. leitenantas.

1920 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kėdainiuose. 1922 m. įstojo į Kėdainių pradžios mokyklą, bet po metų išvyko į Mažeikius. 1923 m. rugsėjo 1 d. pradėjo mokytis Mažeikių prad. m-klos Nr. 2 pirmoje klasėje. 1927 m. baigė Mažeikių pradžios mokyklą, toliau mokslą tęsė [[Merkelio Račkausko gimnazija|Mažeikių valst. gimnazijos]] I-oje klasėje. Baigęs gimnazijos keturias klases, 1932 m. rudenį pradėjo mokytis Plungės mokytojų seminarijoje, kurioje baigęs du kursus toliau buvo perkeltas į Šiaulių mokytojų seminariją. Čia gyvenimo sąlygos žymiai pablogėjo, nes 1934 m. mirė tėvas. Todėl iš namų gaudavo mažai paramos, turėjo pats užsidirbti mokslui ir pragyvenimui. 1936-06-20 baigė keturis kursus, bet dėl pablogėjusios sveikatos nelaikė baigiamųjų egzaminų. Kadangi mokytojų seminarijos nebaigė, 1936 m. kreipėsi į valstybinę egzaminų komisiją, prašydamas leisti laikyti baigiamuosius egzaminus pradžios mokyklos mokytojo praktikanto cenzui gauti. 1939 m. valstybinė egzaminų komisija nepatenkino A.Zapkaus prašymo išduoti jam aukštojo mokslo atestatą ir atleisti nuo praktikos pamokų. Nuo 1936-11-01 dirbo laisvai samdomu mokytoju. 1936 m. gyveno Mažeikiuose, Mažojoje g. 10, 1937 m. - Žvyreliuose, 1938 m. -  Dabikinėje ir  [[Miškėnai|Miškėnuose]], 1939 m. - vėl Mažeikiuose, Vaičkaus g.10. 

Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. iki 1941 m. balandžio mėn. buvo [[Krakių pagrindinė mokykla|Krakių pradinės mokyklos]] mokytojas, 1940-09-30 - 1941-10-20 [[Krakių jaunųjų ūkininkų ratelis|Krakių jaunųjų ūkininkų]] ratelio vadovas. Gyveno Viekšniuose. Buvo tautininkų partijos narys, šaulys, Viekšnių valsčiaus nacionalinio pasipriešinimo organizacijos štabo narys, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas. Dirbo Viekšnių mokykloje mokytoju. Buvo įsijungęs į Viekšnių valsčiuje veikusią nacionalinio pasipriešinimo organizaciją (įk. 1940 m., kuri buvo susekta Mažeikių NKGB). Vėliau slapstėsi. 
   
1944 m. vasarą padėjo žmonai Florentinai ir sūnui Kęstučiui pasitraukti į vakarus, bet pats grįžo į Viekšnius. 1944 m. vasarą įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinės kuopą, buvo paskirtas jos vadu. Jis su savo kuopa 1944 liepos 29 d. kovojo kartu su Vermachto pulkininko Hellmutho Mäderiu ties Viekšniais, Zaventės bei Daubiškių apylinkėse. Rusų puolimas buvo sėkmingai sustabdytas, o A. Zapkus pažymėtas kartu su 1-ojo bataliono dviem kuopomis, papildytomis savanoriais. Lietuviai laikėsi iki rugpjūčio 11 dienos. Rugsėjo 20 d. pulko įsakyme, Nr. 50 (55), A. Zapkus, iki tol ėjęs 4 kuopos vado pareigas, paskirtas 8 kuopos vadu. 

Buvo manoma, kad A. Zapkus žuvo kartu su tuo šimtu kitų savanorių 1944 m. spalio 7–8 d. Sedos ar Barstyčių kautynėse. Bet jis 1944 m. rudenį pasitraukė į Vokietiją ieškoti šeimos. Susitikęs ir išsiaiškinęs, kad žmona Florentina Zapkienė, kaip JAV pilietė, yra anglų kontroliuojamoje zonoje, grižo į Lietuvą. Netrukus jis pateko į sovietų kareivių nelaisvę, bet 1944 m. gruodžio pabaigoje su keturiais draugais iš belaisvių ešelono prie Kaišiadorių ar Vievio pabėgo. Musninkų valsčiųje įstojo į partizanų būrį, pasirinko Piliakalnio slapyvardį ir paskirtas štabo darbuotoju. Po 1945 kovo 27 d. partizanų susidūrimo su stribais Čiobiškyje, kur buvo užpultas apygardos štabas ir žuvo štabo viršininkas Jonas Markulis-Vaiduoklis, A. Zapkus-Piliakalnis paskirtas į šias pareigas. 

1945 m. gruodį partizanų grupė, vadovaujama Piliakalnio, išvyko į susitikimą su Ukmergės kovotojais. Daugiau nei 3 mėnesius jie gyveno Ukmergės apskrityje, kur bandė sustiprinti ryšius tarp rinktinių. 1946 m. kovo 24 d., grįžtant į Žąslių ir Kaišiadorių apylinkes, prie Šilonių miško, laukuose prie Dubių vienkiemio (dabar Kaišiadorių rj.), kelią pastojo Kaišiadorių garnizono kareiviai. Mūšio metu A. Zapkus-Piliakalnis žuvo kartu su kovos draugais – štabo ryšininke Aldona Paulavičiūte-Indyra, Juliumi Junaičiu-Vanagu ir Antanu Kavaliausku-Paparčiu. 11 vyrų buvo sužeista. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Kaišiadorių aikštėje, apie jų palaidojimo vietą žinoma nedaug. 

2009 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu Nr. 1K-1829 po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Sūnus - [[Zapkus Kęstutis|Kęstutis Zapkus]], dailininkas, profesorius.

== Bibliografija ==
* Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai : [pokario pasipriešinimo kovų dalyvis] / Stanislovas Abromavičius. – Kaunas: S. Abromavičius, 2012. – 165 p. : iliustr. – ISBN 978-609-408-215-3.

== Šaltiniai ==
<small>
* Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai // Tremtinys. - 2007. - Rugsėjo 14. - Nr. 34. - P. 6-7.
* Lietuvos valstybinis archyvas: F.391, ap.1, b.5837, l.1-55 (Aleksandro Zapkaus asmens byla).
* Lietuvos Ypatingasis archyvas:  F.K-1, ap.3, b.1285.
* Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios kovos apygardos partizanai.- V., 2008.
</small>

== Nuorodos ==
* [http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3184&kas=spaudai&st_id=12546 Kęstučio Zapkaus jubiliejui artėjant]

[[Kategorija: Kariai]]