Peržiūrėti šaltinį Mildos slėnis

[[Vaizdas:Mildos slenis.rodykle.MKE.2011-08-04.jpg|thumb|right|260px|Rodyklė į Mildos slėnį]]
[[Vaizdas:Mildos slenis.MKE.2011-08-04.jpg|thumb|right|260px|Mildos slėnis žvelgiant nuo kalvos]]
'''MILDOS SLĖNIS''', prie [[Rimolių piliakalnis|Rimolių piliakalnio]] esanti vietovė.

1928 m. paskelbtame „Archeologinių Lietuvos paminklų sąraše" P. Tarasenka mini, kad „[[Padvarninkai|Padvarninkų]] kaime, ties [[Varduva|Varduvos]] upe, yra Mildos slėnis, kuriame augę šventi ąžuolai". Remiantis šiuo užrašu, žinių apie minėtą slėnį suteikė gydytojas Gotšalkas. Tikėtina, kad tada vietiniai gyventojai apie Mildos slėnį ir netoliese esantį Rimolių piliakalnį žinojo įvairių legendų, kuriomis galėjo pasinaudoti [[Abelkis Povilas|Povilas Abelkis]], 1952 m. emigracijoje parašęs romaną „Žemaičių krikštas" Sedulos upės (taip romane vadinama Varduva) vingyje įkurdinta Sedos žinyčia, kurioje kūrenasi amžinoji ugnis, o Milda yra šios žinyčios vaidilučių vyriausioji, besirūpinanti, kad merginos - būsimos nuotakos - tinkamai pasirengtų šeimyniniam gyvenimui. Romano siužetas ir Sedos apylinkių gyventojų užrašyti pasakojimai sutampa: Rimolių piliakalnis atsirado supylus Sedos žinyčios Krivių Krivaičio ir vaidilutės Imbarės kapus. Netoli Rimolių piliakalnio esančiame Mildos slėnyje yra ir Gyvasis šaltinis, kuris, pasak vietinių žmonių, gydantis visas ligas.

== Šaltiniai ==
<small>
* Vytautas Malūkas. Kliūtis šventei rengti ... skulptūra? // Santarvė.- 2016. - Geg. 24. - Nr. 58. - P.1, 3.
* Kvedaraite V. Deivės Mildos vardo istorija // Būdas žemaičių. - 2009. - Gegužės 26. - Nr. 41. - P. 6, 8.
</small>

[[Kategorija: Gamtiniai objektai]]