Henrikas Lizdenis: Skirtumas tarp puslapio versijų
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
'''LIZDENIS HENRIKAS''' (g. 1927 m. [[Seda|Sedoje]]), istorikas, pedagogas. | '''LIZDENIS HENRIKAS''' (g. 1927 m. [[Seda|Sedoje]] - m. 2002), istorikas, muziejininkas, pedagogas. | ||
Gimė tarnautojų šeimoje: tėvas buvo buhalteris, motina – mokytoja. Pradinę mokyklą ir gimnaziją lankė [[Mažeikių gimnazija|Mažeikiuose]], o nuo 1946 m. dirbo pedagoginį darbą [[Buknaičių pagrindinė mokykla|Buknaičių pradinėje mokykloje]], [[Žemalės pagrindinė mokykla|Žemalės progimnazijoje]] ir Karpėnų septynmetėje mokykloje. 1950 m. įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, kuriame kartu dirbo pedagogikos kabineto vyresniuoju laborantu bei dėstė istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. 1951 m. baigė mokytojų institutą ir buvo paskirtas Varėnos rajono liaudies švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1953 m. perėjo dirbti į Varėnos miesto vidurinę ir miesto darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Dirbdamas inspektoriumi, o vėliau – mokytoju, kartu dėstė politinę ir ekonominę geografiją vakarinėje partinėje mokykloje prie Lietuvos komunistų partijos Varėnos rajono komiteto. 1953 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus istorijos fakultetą, kurį 1956 m. baigė ir gavo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikacinį diplomą. | Gimė tarnautojų šeimoje: tėvas buvo buhalteris, motina – mokytoja. Pradinę mokyklą ir gimnaziją lankė [[Mažeikių gimnazija|Mažeikiuose]], o nuo 1946 m. dirbo pedagoginį darbą [[Buknaičių pagrindinė mokykla|Buknaičių pradinėje mokykloje]], [[Žemalės pagrindinė mokykla|Žemalės progimnazijoje]] ir Karpėnų septynmetėje mokykloje. 1950 m. įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, kuriame kartu dirbo pedagogikos kabineto vyresniuoju laborantu bei dėstė istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. 1951 m. baigė mokytojų institutą ir buvo paskirtas Varėnos rajono liaudies švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1953 m. perėjo dirbti į Varėnos miesto vidurinę ir miesto darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Dirbdamas inspektoriumi, o vėliau – mokytoju, kartu dėstė politinę ir ekonominę geografiją vakarinėje partinėje mokykloje prie Lietuvos komunistų partijos Varėnos rajono komiteto. 1953 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus istorijos fakultetą, kurį 1956 m. baigė ir gavo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikacinį diplomą. | ||
| 9 eilutė: | 9 eilutė: | ||
H. Lizdenis taip pat neatsiejamas nuo organizacinės muziejaus veiklos. Tai ir parodinė veikla, nes jis organizavo ne vieną parodą. 1973 m. muziejus gavo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje – čia buvo laikomi fondai, o ekspozicija dar liko senosiose patalpose kultūros namuose Dariaus ir Girėno g. 10. Taip pat dabartinių muziejaus patalpų gavimas iš dalies irgi yra H. Lizdenio nuopelnas. Nors darbai visiškai užbaigti buvo jau vėliau – pasikeitus dar dviem muziejaus direktoriams. Jau 1958 m. H. Lizdenis pasisakė apie būtinybę statyti naują muziejaus pastatą. | H. Lizdenis taip pat neatsiejamas nuo organizacinės muziejaus veiklos. Tai ir parodinė veikla, nes jis organizavo ne vieną parodą. 1973 m. muziejus gavo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje – čia buvo laikomi fondai, o ekspozicija dar liko senosiose patalpose kultūros namuose Dariaus ir Girėno g. 10. Taip pat dabartinių muziejaus patalpų gavimas iš dalies irgi yra H. Lizdenio nuopelnas. Nors darbai visiškai užbaigti buvo jau vėliau – pasikeitus dar dviem muziejaus direktoriams. Jau 1958 m. H. Lizdenis pasisakė apie būtinybę statyti naują muziejaus pastatą. | ||
Išskirtinės asmeninės savybės, kaip iškalbos menas, gabumas, darbštumas, užsispyrimas, drąsa, leido H. Lizdeniui pasiekti tai, ką retas tesugeba, leido jam būti gerbiamu autoritetu. Gal ne veltui H. Lizdenis ne kartą tapo literatūros kūrinių herojumi. Poetas Anzelmas Matutis parašė eilėraštį apie jį. | Išskirtinės asmeninės savybės, kaip iškalbos menas, gabumas, darbštumas, užsispyrimas, drąsa, leido H. Lizdeniui pasiekti tai, ką retas tesugeba, leido jam būti gerbiamu autoritetu. Gal ne veltui H. Lizdenis ne kartą tapo literatūros kūrinių herojumi. Poetas Anzelmas Matutis parašė eilėraštį apie jį. Greičiausiai H. Lizdenį savo literatūriniu personažu pasirinko ir rašytojas Jurgis Kunčinas savo knygoje „Vainikas dzūkų sostinei“. Muziejuje dirbo iki 1976 m. Vėliau H. Lizdenis dirbo jau kitose srityse. Jis tvarkydavo elektros įrangą buvusiame Medvilnės kombinate ir remontuodavo televizorius. | ||
[[Kategorija: Biografijos]] | |||
01:45, 2 sausio 2012 versija
LIZDENIS HENRIKAS (g. 1927 m. Sedoje - m. 2002), istorikas, muziejininkas, pedagogas.
Gimė tarnautojų šeimoje: tėvas buvo buhalteris, motina – mokytoja. Pradinę mokyklą ir gimnaziją lankė Mažeikiuose, o nuo 1946 m. dirbo pedagoginį darbą Buknaičių pradinėje mokykloje, Žemalės progimnazijoje ir Karpėnų septynmetėje mokykloje. 1950 m. įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, kuriame kartu dirbo pedagogikos kabineto vyresniuoju laborantu bei dėstė istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. 1951 m. baigė mokytojų institutą ir buvo paskirtas Varėnos rajono liaudies švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1953 m. perėjo dirbti į Varėnos miesto vidurinę ir miesto darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Dirbdamas inspektoriumi, o vėliau – mokytoju, kartu dėstė politinę ir ekonominę geografiją vakarinėje partinėje mokykloje prie Lietuvos komunistų partijos Varėnos rajono komiteto. 1953 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus istorijos fakultetą, kurį 1956 m. baigė ir gavo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikacinį diplomą.
Varėnoje H. Lizdenis „užsikrėtė“ istorija ir pradėjo rinkti senienas. 1953 m. jis įkuria Varėnos rajono muziejų. 1957 m. kultūros ministerijos pakviestas H. Lizdelis savo asmeninį muziejų sujungė su Alytaus kraštotyros muziejumi bei tapo jo direktoriumi. Kartu dirbo ir Alytaus 3-oje vidurinėje mokykloje, kurioje dėstė istoriją. H. Lizdelis buvo vienas iš organizacinio komiteto narių, steigusių Lietuvos kraštotyros draugiją 1961 m., vadovavo šios draugijos Alytaus skyriui. Jo iniciatyva Alytaus mokyklose, įmonėse ir įstaigose buvo steigiami kraštotyrininkų būreliai.
Domėjosi ir archeologija, vykdė daugybę kasinėjimų. 1958 m. kasinėta Balkasodyje ir Galintėnuose. 1959 m. archeologiniai darbai vykdyti Nemunaičio kaime, Luksnėnuose, taip pat tirti pilkapiai prie Alytaus sanatorijos. Jo parengta publikacija „Rudnios geležies liejykla“ buvo atspausdinta LTSR MA istorijos instituto leidinio „Iš lietuvių kultūros istorijos“ II tome. Dirbti ir paminklotvarkos darbai. Jo iniciatyva sutvarkyta Vinco Krėvės-Mickevičiaus sodyba Subartonyse, Simono Konarskio dvaro pastatas, paremtas Merkinės muziejus.
H. Lizdenis taip pat neatsiejamas nuo organizacinės muziejaus veiklos. Tai ir parodinė veikla, nes jis organizavo ne vieną parodą. 1973 m. muziejus gavo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje – čia buvo laikomi fondai, o ekspozicija dar liko senosiose patalpose kultūros namuose Dariaus ir Girėno g. 10. Taip pat dabartinių muziejaus patalpų gavimas iš dalies irgi yra H. Lizdenio nuopelnas. Nors darbai visiškai užbaigti buvo jau vėliau – pasikeitus dar dviem muziejaus direktoriams. Jau 1958 m. H. Lizdenis pasisakė apie būtinybę statyti naują muziejaus pastatą.
Išskirtinės asmeninės savybės, kaip iškalbos menas, gabumas, darbštumas, užsispyrimas, drąsa, leido H. Lizdeniui pasiekti tai, ką retas tesugeba, leido jam būti gerbiamu autoritetu. Gal ne veltui H. Lizdenis ne kartą tapo literatūros kūrinių herojumi. Poetas Anzelmas Matutis parašė eilėraštį apie jį. Greičiausiai H. Lizdenį savo literatūriniu personažu pasirinko ir rašytojas Jurgis Kunčinas savo knygoje „Vainikas dzūkų sostinei“. Muziejuje dirbo iki 1976 m. Vėliau H. Lizdenis dirbo jau kitose srityse. Jis tvarkydavo elektros įrangą buvusiame Medvilnės kombinate ir remontuodavo televizorius.