Pelėsakalis

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Pelėsakalis
P1570769-pelesakalis.mke.jpg
Pelėsakalis (Falco tinnunculus)
Sistematika
Karalystė Gyvūnai
Animalia
Tipas Chordiniai
Chordata
Potipis Stuburiniai
Vertebrata
Klasė Paukščiai
Aves
Būrys Sakaliniai paukščiai
Falconiformes
Šeima Sakaliniai
Falconidae
Gentis Sakalai
Falco
Rūšis Pelėsakalis
Falco tinnunculus
Linnaeus, 1758

PELĖSKALIS (Falco tinnunculus), sakalinių šeimos plėšrus paukštis.

Statusas

Rajono teritorijoje perinti, migruojanti rūšis.

Biologija

Parskrenda kovo pabaigoje – balandžio mėn. Lizdavietėse pasirodo tik gegužės pradžioje. Peri dažniausiai apleistuose varninių paukščių lizduose, inkiluose, pastatų nišose, drevėse. Padėtus 3 - 7 (dažniausiai 4 - 6) gelsvus beveik ištisai išmargintus rusvomis dėmėmis kiaušinius patelė peri vidutiniškai 29 paras. Birželio pabaigoje – liepos pradžioje išsiritę jaunikliai lizdus palieka sulaukę 30 – 35 dienų amžiaus.

Minta daugiausiai peliniais graužikais (ypač pelėnais), rečiau – ropliais, ant žemės perinčių smulkių paukščių jaunikliais, vabzdžiais.

Biotopai

Perėjimo metu gyvena pamiškėse, nedideliuose miškeliuose, pavienių medžių grupėse ar net miestuose. Taip pat [[įsikuria ir didesniuose miško masyvuose netoli atvirų aikščių, kirtaviečių, pelkių. Vengia dideliais miško masyvais apaugusių vietų. Paplitimas ir gausumas. Lietuvoje perinti populiacija stabili. Populiacijos dydis: 200 - 300 perinčių porų. Mažeikių rajone labai reta, lokaliai paplitusi rūšis. Viena pora kelis metus iš eilės peri toje pačioje vietoje. Kasmet rajone peri 1 – 3 poros.

Radimvietės

Peri nedideliame pušų gojelyje prie Varduvos tvenkinio, kasmet veisimosi laikotarpiu stebimas šiauriniame Žalgirio miško pakraštyje, Ventos upės slėnyje ties buvusiu Kuodžių vandens malūnu. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje pavieniui matomas daugelyje rajonų vietų.

Apsauga

Raudonoji knyga (3 kategorija), Lietuvos laukinės gyvūnijos įstatymas, Berno konvencija.