Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
(Kunigai)
(Kunigai)
69 eilutė: 69 eilutė:
 
* Juozapas Tautkus (1924-1934 m.), vikaras, kapelionas.
 
* Juozapas Tautkus (1924-1934 m.), vikaras, kapelionas.
 
* Vaclovas Martinkus (1934-1940 m.), vikaras
 
* Vaclovas Martinkus (1934-1940 m.), vikaras
* Antanas Strazdas (1927-1929 m.), kunigas klebonas, naujos bažnyčios Mažeikiuose statytojas. Mirė 1938 m, palaidotas Labūnavoje.
+
* Antanas Strazdas (1927-03 mėn. - 1929 m.), kunigas klebonas, naujos bažnyčios Mažeikiuose statytojas. Mirė 1938 m, palaidotas Labūnavoje.
 
* [[Tamašauskas Julijonas|Julijonas Tamašauskas]] (1947-1949 m.), vikaras.
 
* [[Tamašauskas Julijonas|Julijonas Tamašauskas]] (1947-1949 m.), vikaras.
 
* Zigmantas Šimkus (1949-1951 m.), paskutinis bažnyčios kunigas. iškeltas į Ylakius.
 
* Zigmantas Šimkus (1949-1951 m.), paskutinis bažnyčios kunigas. iškeltas į Ylakius.

21:03, 21 balandžio 2012 versija

 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, 2005 m. lapkričio mėn.
2006 m. gegužės mėn.
Pamaldos
Mažeikių pirmoji katalikų bažnyčia
Daukanto gatvės pietinė dalis ir bažnyčios apie 1925 m.
Kryžius prie bažnyčios

MAŽEIKIŲ ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO BAŽNYČIA

Istorija

Apie katalikų bažnyčią Mažeikiuose pradėta galvoti dar XIX a. pabaigoje. 1900 m. spaudoje pasirodė žinutė, kurioje apie Mažeikius rašoma: „Per ilgą laiką visgi susitarėm ir pranešėm Jo Milystai Žemaičių vyskupui, kuris patarė aprinkti vietą, pasidirbdinti plianą ir... gauti fundatorių. O kur tokį rasti? Geri žmonės patarė mums pulti po kojų Jo Milystos kunigaikščio Oginskio iš Rietavo, kurs, sako, yra Dievą ir tėvynę mylįs. Koks-gi mums buvo džiaugsmas, kad neatsisakė. Ant jo pareikalavimo surašėme prigulėsiančių į tą bažnyčią į 4000 asabų, kurios apsiėmė kunigui mokėti 300 rublių algos ir duoti pašaro keletai gyvulių". Toje korespondencijoje teigiama, kad J. Molis paaukojęs būsimai bažnyčiai dešimtinę žemės, o mažeikiškiai laukiantys šventovės projekto. Ar buvo parengtas Mažeikių bažnyčios projektas, ar jos statybai Bogdanas Oginskis prašė caro leidimo, jokių archyvinių žinių neaptikta. Jeigu B.Oginskis ir prašė valdžios leidimo statyti Mažeikiuose bažnyčią, jo tikriausiai negavo.

Galima manyti, kad pasitarus su vyskupu, bandyta eiti kitu keliu: pasistatyti neva privačias patalpas, o vėliau prašyti valdžios leidimo ten įrengti koplyčią ir joje laikyti pamaldas. 1902 m., atrodo, kaip privati kepykla Mažeikiuose buvo pastatytas namas su sale.

1901 m. įkurtas bažnyčios statymo komitetas, kuriam priklausė septyni mažeikiškiai - K. Krasauskas, Drakevičius, Stanislovas Šeirys, Jonas Bernotas, Antanas Kesminas, Jonas Radeckis ir Liudvikas Smilgys[1][2].Jau per pirmąjį susirinkimą tarp komiteto narių kilo nesutarimai - darbų pradžiai reikėjo pinigų, o pasiturintys Krasauskas ir Drakevičius atsisakė paskolinti 100 rublių ir iš komiteto pasitraukė. Tuos pinigus reikėjo sumokėti kaip rankpinigius L. Smilgiui už medieną ir už statybos sklypo nuomą. Kadangi vietos valdžia leidimo statyti bažnyčią nedavė, aktyvistai nusprendė pastatyti paprastą namą.

Pradžioje mažeikiškiai norėjo, kad kartą ar du per mėnesį pas juos atlikti bažnytines apeigas atvyktų kunigas. Prasidėjo kelerius metus trukęs susirašinėjimas dėl valdžios leidimo ir su vyskupu, kad jis paskirtų į Mažeikius kunigą. Mažeikiškiai pageidavo, kad būtų paskirtas Notėnų klebonas M. Šaikūnas, bet vyskupas jo nepatvirtino. Vyskupas dirbti Mažeikiuose skyrė vikarą Bijeikį iš Šiaulių, bet jo nepatvirtino valdžia.

1903 m. rudenį, kai dar buvo draudžama lietuviška spauda, mažeikiškiai nusiuntė vyskupui tokį prašymą: „Gavom žinoti, kad szvesiausis viskupas rupinas apej mumis, ir musu prazymus norė iszpilditi ir iszkalusiti, nes kaip jutom žadiejo parediti, kad szventoms dienoms atvažiotu į Mažejkius kunigas. Labaj diekavojam ir už tą milestą nes ir tas del musu giara ir brangiu dajktu; bet kad atvažiavimas kuniga į Mažejkius tik ant nedeldenio neiszpilda ir negal iszpilditi nei mažoses puses musu rejkalu, užtat turem sau uždidžiausi rejkalą atnaujinti sava praszimus, paaijszkindami apej kasdieninius neapsejtinus dvasiszkus rejkalus. Visupirmu del musu rejkalingas kunigas daugiausej nelaimingose atsitikimuose, t.y. pri serganciu ir pri apkryksztijimo gimusiu. Tokie atsitikimaj tarp musu žmoniu, usidarbaujencziu pri gelžinkeleo ir po fabrikas nutik labaj tankiej ir nežinomo dieno nej adino, ir pri abeju rejkalu, palaukima – niera. O antra, mias pradiejome rupinties apej maldos namus, ir apej užlajkima kuniga ir tam daliki nors maža žingsneli pažengem, bet tolaus ir pri visudidžiausi nora negalesem ejti, nes neturem dvasiszka vadova, o be to mias asam silpni ir menki. Nors trumpaj apsakem apej rejkalus dvasiszkus nužiaminti meldžeme tos dydžios mylestos, kad szvesiausis viskupas dotu mums vieton kuniga, o igaven kuniga mias galesim tikietis kad istejgsim ir Bažnycze”. Šį prašymą pasirašė dešimt asmenų: Jonas Janonis, Juozapas Gabalis, Bronislovas Valinskas, Antanas Kirminas ir kiti.

Gauti valdžios leidimą įrengti koplyčiai privačiame name buvo paprasčiau. Jeigu tikėsime žinute spaudoje, Viekšnių klebonas nenorėjo, kad parapija sumažėtų. Todėl 1904 m. „prašė gubernatoriaus neleisti atidengti Mažeikiuose naujai pastatytą bažnyčią – šopą”.

1904 m. spalį vidaus reikalų ministras leido Muravjovo kaime, privačiame name, įrengti katalikų koplyčią. Toliau buvo paprasčiau. Į Mažeikius 1905-04-25 paskiriamas kunigas Pranciškus Meškauskas. Šiame formaliai privačiame name pradedamos laikyti pamaldos. 1905 m. balandžio 29 d. koplyčia buvo pašventinta ir dedikuota Pranciškaus Asyžiečio garbei, o 1906 m. perstatyta - iš šonų prijungtos dar dvi patalpos, prailginta, pristatytas bobinčius su bokšteliu. Faktiškai buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri 1906 m. spalio 8 d.(21) iškilmingai pašventinta. Tais pačiais metais buvo pastyta 10 sieksnių ilgio ir 5 sieksnių pločio klebonija, o 1907 m. – špitolė. Joje du kambariai buvo skirti mokyklai, kurią įkūrė „Saulės" draugija.

1905 m. į varpinę įkeliami du varpai - 30 ir 19 pūdų, o vienas - tik pūdą sveriantis - įkeltas į bažnyčios bokštelį. Per I pasaulinį karą vokiečiai varpus išsivežė ir jų likimas nežinomas. Mažeikiškė Saikauskienė (gal Sarakauskienė?) 1905 m. Krokuvoje nupirko ir bažnyčiai padovanojo Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą. Šoniniuose altoriuose stovėjo Šv. Jėzaus širdies ir Dievo Motinos Sopulingosios statulos, todėl buvo švenčiami Aušros vartų arba Globos atlaidai, o nuo 1920 m. su Sopulingosios atlaidais buvo jungiamos Šv. Sakramento rekolekcijos. Mažeikių parapijos didieji atlaidai buvo paskelbti Pranciškaus Asyžiečio - pagal bažnyčios titulą. Atskiru popiežiaus raštu leista sekmadieniais po rugpjūčio 2 dienos švęsti Parcinkulio atlaidus. Spėjama, kad pirmosios bažnyčios iniciatoriaus Stanislovo Šeiriaus garbei įvesti Šv. Stanislovo atlaidai (šventojo paveikslėlis buvo pakabintas didžiojo altoriaus viršutinėje dalyje).

1905 m. gegužės 1 d. padarytas pirmas įrašas parapijos metrikų knygoje - pakrikštytas Jonas Bernotas. Tais pačiais metais mirę parapijiečiai pradėti laidoti naujose kapinėse ant Ventos kranto (žr. Mažeikių kapinės), kurioms ūkininkė Visminienė padovanojo žemės. Prieš tai mirusieji buvo laidojami antroje kelio pusėje buvusiuose mažuose, vadinamuosiuose Skurvydo kapeliuose (dabar čia miesto stadionas ir tvenkiniai)[3].

1907 m. Mažeikių filijai suteiktos parapijos teisės ir surašyti 3244 tikintieji katalikai. Prie geležinkelio stoties gyvenantys lenkiškai kalbantys žmonės surinko 300 parašų ir išsireikalavo, kad sekmadieniais bažnyčioje evangelija būtų skaitoma lenkiškai.

Atrodo, daugiausia triūso ir lėšų Mažeikių bažnyčios statybai skyrė Stasys Šeirys, kuris vadinamas bažnyčios statytoju. 1910 m. pradžioje šios bažnyčios gyvenviečių atstovų susirinkime nutarta rinkti nuo kiekvieno asmens kataliko po 12 kapeikų atsilyginti bažnyčios statytojui S. Šeiriui. Stanislovas Šeirys 800 rublių, kuriuos buvo investavęs į statybą, atsisakė ir paaukojo bažnyčiai.

Apie 1906 m. pastatyta klebonija su ūkiniais pastatais ir prieglauda. Pastarasis namas suplanuotas mokyklai, įrengti kambariai dviem mokytojams. 1908 m. spalio 10 d. Mažeikių bažnyčia buvo apiplėšta – pagrobti keturi liturginiai reikmenys, iš jų dvi taurės.

Pirmasis kunigas P. Meškauskas buvo aktyvus visuomenininkas. Jo rūpesčiu 1907 m. įsteigtas švietimo „Saulės” draugijos skyrius su biblioteka ir lietuviška pradžios mokykla. 1912 m. rugsėjo mėnesį kun. P. Meškausko pastangomis įsteigtas Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuris veikė iki 1914 m. ir turėjo 70 narių. Valdybos pirmininku išrinktas kun. P. Meškauskas, o pavaduotoju Juozas Lapašinskas. Skyriaus valdyba planavo atidaryti arbatinę.

Palikęs ryškų pėdsaką pastoracinėje ir kultūrinėje veikloje kun. P. Meškauskas 1912 m. pabaigoje iš Mažeikių išvyko. Jį pakeitė kun. Pranas Vasiliauskas, kuris irgi buvo aktyvus visuomenininkas.

1918 m. vyskupas Pranciškus Karevičius aplankė Mažeikius ir čia aukojo iškilmingas šv. mišias bei suteikė sutvirtinimo sakramentą 1699 katalikams. Sekmadieniais ir švenčių dienomis medinė bažnyčia nesutalpindavo visų maldininkų. 1922 m. į Mažeikius antrą kartą atvykęs vyskupas Pranciškus Karevičius palinkėjo, kad mieste būtų pastatyta didesnė nauja bažnyčia. Birutės gatvėje jai buvo paskirtas skypas, tačiau parapijiečiai dėl šio reikalo nesutarė: vieni norėjo, kad nauji maldos namai būtų pastatyti senosios bažnyčios vietoje, o kiti pageidavo ją statyti kitoje geležinkelio pusėje. Kunigas Domininkas Žukauskas nesuskubo organizuoti statybos darbų, nesugebėjo suvienyti parapijiečių, todėl aistros dar labiau įsiplieskė. Naujos bažnyčios statybai ypač priešinosi prekybininkai, kurių parduotuvės buvo Bažnyčios gatvėje ir agitavo prie jų prisijungti vietinius gyventojus (plačiau žr. Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia).

1937 m. bažnyčia buvo suremontuota - apkalta lentomis ir nudažyta. Kunigas S. Budvytis po naujosios bažnyčios pašventinimo nutraukė pamaldas senojoje, kurioje nei sekmadieniais, nei laidotuvių metu jokie patarnavimai nebuvo atliekami. Toks kunigo sprendimas sukėlė žmonių pyktį ir senosios bei naujosios parapijos parapijiečių nesutarimus. 1939 m. klebonas Vladislovas Baltiejus atnaujino pamaldas. Per II pasaulinį karą kaip ir naujoji bažnyčia taip ir ši nukentėjo - kampą kliudė sviedinys, išbyrėjo langai, buvo apdraskytas špitolės pastato galas.

Paminklas, žymintis pirmosios bažnyčios vietą: „Čia 1905-1984 m. stovėjo pirmoji Mažeikių bažnyčia, pašvęsta Viešpaties ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio garbei

Nuo 1951 m. senojoje bažnyčioje pamaldos nebebuvo laikomos. 1959 m. birželio mėn. po vyskupo P. Maželio apsilankymo Mažeikiuose, bažnyčia vėl trumpam atvėrė duris. Tačiau sovietų valdžiai nepatiko dviejų bažnyčių funkcionavimas. Todėl 1960 m. gruodžio 7 d. Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Volkovas pasikvietė kleboną S. Gorodeckį ir senosios bažnyčios komiteto narius S. Gaižauskį, L. Sidabrą ir O. Stančikienę. Juos supažindino su Kultų įgaliotinio raštu, kuriame nurodoma Vykdomajam komitetui perimti senosios bažnyčios patalpas. Bažnyčiai buvo duotas savaitės terminas išsikraustyti. Didysis altorius buvo atiduotas Leckavos bažnyčiai, o du šoniniai altorėliai ir Švč. Jėzaus širdies statula - Rubikų bažnyčiai. „Aušros vartų Dievo motinos" paveikslas ir Sopulingosios Dievo motinos statula buvo perkelti į naująją bažnyčią. Pats pastatas, nuėmus kryžių, buvo perduotas Rajkopsąjungos žiniai ir paverstas sandėliu. Keletą metų tame pastate buvo baldų parduotuvė. Pastatas pamažu nyko ir 1984 metais nugriautas. Dabar senosios bažnyčios vietą ženklina pastatyta ir 1992-06-06 pašventinta atminimo koplyčia[4]. Šios koplyčios statymą finansavo Romas Marcinkevičius [5].

Dabartinė bažnyčia

1992 m. gruodžio mėn. susibūrė iniciatyvinė grupė, kurios tikslas buvo pastatyti mieste antrąją katalikų bažnyčią ir atkurti parapiją naujoje miesto dalyje. Šiai grupei priklausė architektas Remigijus Kazlauskas, poetė Sofija Šviesaitė, parapijiečiai Jokimas Raila ir Vytautas Gargasas, kunigas Tadas Poška (grupės pirmininkas). 1993-01-16 ši grupė Mažeikių rajono savivaldybei pateikė prašymą skirti Mažeikių naujamiestyje sklypą antrosios katalikų bažnyčios statybai. Po prašymu buvo trisdešimt du lapai tikinčiųjų parašų. 1993-01-26 buvo sudaryta tarpžinybinė komisija naujų maldos namų vietai parinkti. Bažnyčios statybai buvo pasiūlyti keturi sklypai. Buvo pasirinktas dabartinis bažnyčios sklypas, dėl kurio kilo nemažai ginčų, nes buvo tvirtinama, kad šis sklypas visiškai netinka naujosios bažnyčios sttaybai. 1995-04-04 Mažeikių muziejuje įvyko naujosios bažnyčios projektų konkursas. Iš trijų pateiktų projektų geriausiu pripažintas architektų R. Kazlausko ir H. Štaudės projektas: trikampio formos pastatas su 25 m aukščio bokštu. 1994 m. birželio mėn. būsimosios bažnyčios vietoje pašventintas kryžius. 1996-05-12 naujosios bažnyčios statybos teritorijoje, virš iškilusių būsimojo centrinio altoriaus pamatų, buvo laikomos pirmosios Šv. Mišios, kurias laikė Telšių Vyskupas Antanas Vaičius. Tą pačią dieną buvo pašventintas ir šios bažnyčios kertinis akmuo.[6].

Varpai

2005-09-08 Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Jonas Boruta palaimino keturis iš Vokietijos Ense-Bremeno parapijos atvežtus varpus, kurie vėliau buvo iškelti naujosios Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios 25 m aukščio bokšte. Pirmą kartą Mažeikiuose šie varpai nuskambėjo 2005 m. spalio 9-ąją – naujosios bažnyčios konsekracijos dieną. Šių varpų skyrimu Mažeikių miesto naujajai bažnyčiai rūpinosi Telšių vyskupijos garbės kanauninkas Vokietijoje Gerhardas Langė. Visi keturi varpai išlieti 1947 metais, o prieš atvežant į Lietuvą jie buvo restauruoti. Didžiausio varpo svoris apie tris tonas, mažiausiojo – apie toną. Iš pradžių jie kabojo Ense-bremeno parapijos bažnyčioje ir pakeisti bronziniais. Ant mažiauosiojo varpo užrašytas pavadinimas „St. Josef vocor“ („Šv. Juozapas kviečia“) bei šūkis „Tuere vici familias“ („Stiprink šeimų vienybę“). Kito, kiek didesnio varpo pavadinimas – „Maria Vocor“ („Marija kviečia“) ir užrašas „Interpeelle pro page St. M.“, kviečianti užtarti jo parapiją. Ant trečiojo varpo užrašyta „Dive Lamberte voco. Populo Bremensi succurre“ („Šv. Lamberto užtarimu prašome palaikyti Bremeno miesto žmones“). Pats didžiausias varpas – „Salvator vocor“ („Išganytojas šauklys“), su užrašu „Voco vos ad sacra“ („Šaukiu jus į šventumą“). Visi varpai yra elektromechaniniai ir skambina pagal nustatytą programą.

Bažnyčios bokšte varpų pakabinimo konstrukcijas sumontavio AB „Mažeikių nafta“ specialistai. Varpų kėlimo ir montavimo darbams vadovavo iš Vokietijos atvykęs varpų specialistas Hoigenas.

Choras

Bažnyčios choras suburtas 2005 m. Iš pradžių chorui vadovavo Edita ir Rolandas Dauniai, nuo 2008 m. - jam vadovauja muzikos mokytoja Virginija Letukienė. 2010 m. chore buvo 25 žmonės, iš jų 11 gieda nuo pat choro įkūrimo. Prie choro įsteigtas ir muzikos mokytojų ansambliukas - jis gieda sudėtingesnes giesmes, per kai kurias šventes po pamaldų pakoncertuoja [7].

Kunigai

  • Pranciškus Meškauskas (nuo 1905-04-25 iki 1912-12-12)
  • Pranciškus Turauskas (1912-1913 m.), buvo geras oratorius, iškeltas į Uteną.
  • Pranas Vasiliauskas (1913-1916 m.)
  • Jonas Strikas (1916-1919 m.), klebonas. Buvo geras diplomatas, siekė kompromiso su valdžia.
  • Dominykas Žukauskas (1919-1923 m.)
  • Juozapas Dobužinskis (1923 m.), klebonas
  • Juozapas Tautkus (1924-1934 m.), vikaras, kapelionas.
  • Vaclovas Martinkus (1934-1940 m.), vikaras
  • Antanas Strazdas (1927-03 mėn. - 1929 m.), kunigas klebonas, naujos bažnyčios Mažeikiuose statytojas. Mirė 1938 m, palaidotas Labūnavoje.
  • Julijonas Tamašauskas (1947-1949 m.), vikaras.
  • Zigmantas Šimkus (1949-1951 m.), paskutinis bažnyčios kunigas. iškeltas į Ylakius.

Zakrastijonai

  • Vincentas Vilimas, nuo 1929 m.

Varpininkai

  • Domininkas Pačerinskis

Vargonininkai

Archyvas

  • 1905-1913 m. gimimo, santuokos metrikų knygos. - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, F. 1594, ap. 1.

Šaltiniai

  1. Marija Eidimtienė. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002. - Geguž. 24. - Nr. 58. - P. 8.
  2. Marija Eidimtienė. Spaudos atgavimas paskatino bažnyčios staybą // Būdas žemaičių. - 2004. - Kovo 24. - Nr. 34. - P. 4.
  3. Marija Eidimtienė. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002. - Birž. 21. - Nr. 70.
  4. Marija Eidimtienė. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002. - Rugpj. 23. - Nr. 96. - P. 9.
  5. Vytautas Malūkas. Garbingiausias Auksodės bendruomenės įvertininas - „Auksinis obuolys" // Santarvė. - 2011. - Gegužės 19. - Nr.4.
  6. Živilė Ruikienė. Statoma bažnyčia // Žemaičių žemė. - 1997. - Nr. 3. - P. 30.
  7. Vytautas Malūkas. Bažnyčios choro vadovė: giedodami šv. Mišiose, choristai meldžiasi dvigubai // Santarvė. - 2010. - Birželio 3.