Laižuvos herbas

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Peršokti į: navigaciją, paieška
Laižuvos herbas

LAIŽUVOS HERBAS, vienas iš Laižuvos miestelio heraldikos atributų.

Mėlyname skydo lauke auksinis kilti besiruošiantis strazdas su sparnais virš nugaros, su sidabriniu liežuviu, ant sidabrinės liepos šakelės su sidabriniais lapais ir sidabriniu liepžiedžiu. Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, dievišką išmintį, pastovumą ir sąžiningumą. Ji ir – dangaus spalva. Aukso arba geltona spalva reiškia kilnumą, dorumą ir protingumą.

Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2007 m. gruodžio 20 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 369). Laižuvos herbas Lietuvos prezidento dekretu patvirtintas 2008 m. vasario 7 d. Nr. 1K‑1252.

Istorija

Laižuva istorinio herbo niekada neturėjo. Heraldikos komisijoje kartu su seniūnijos ir bendruomenės atstovais buvo svarstomas siūlymas herbe pavaizduoti simbolį susijusį su geležinkeliu ir gandrą, nes jų gausu Laižuvos apylinkėse. Komisijos nariai nepritarė šiam siūlymui, miestelis įsikūrė gerokai anksčiau, negu buvo nutiestas geležinkelis, o gandrų yra visoje Lietuvoje. Po diskusijų buvo nuspręsta herbe pavaizduoti strazdą giesmininką ir liepos šakelę, nes A. Vienažindys mėgo pailsėti po šiuo medžiu, kuris dabar vadinamas „Vienažindžio liepa". Reta vietovė gali didžiuotis tokiais žymiais kunigais - literatais, paskyrusiais savo gyvenimą sielovados ganytojiškam darbui. Strazdas giesmininkas paplitęs visoje šalyje, garsėja melodinga, aiškia, lėta iš trumpų trelių ir švilpčiojimų sudaryta giesme. Jis – vienas dainingiausių mūsų krašto giesmininkų. Strazdas yra mėgstamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse pvz. Čekijoje, Slovakijoje, o JAV Kolumbijos ir Vermonto valstijose jis yra paskelbtas nacionaliniu paukščio simboliu.

Simbolių kalboje nuo senovės paukščiai laikyti tarpininkais tarp Dangaus ir Žemės. Buvo paplitusi nuomonė, jog siela, po mirties, atsiskyrusi nuo fizinio kūno, įgyja paukščio pavidalą. Liepa germanų bei slavų kultūrose laikoma šventu medžiu, nes saugoja nuo žaibo, o palytėta sutraukia į save visas ligas. Ji ir bendruomenės simbolis - dažnai sodinama apie kaimus, jų aikštes, šaltinius, kapines. Liepžiedžiu laikomas visas žiedkotis su panašiu į sparnelį priešlapiu yra mėgstamas darbštuolių bičių. Heraldikoje liepos lapai dažnai vaizduojami stilizuoti širdies formos ir yra tapę įvairių objektų ornamentikos motyvais.