Antanas Vienažindys

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
22:39, 30 lapkričio 2013 versija, sukurta Rytis (Aptarimas | įnašas) (Rytis pervadino puslapį iš Vienažindys Antanas į Antanas Vienažindys, vietoje buvusio nukreipimo: fail)

(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paieška
Poeto Antano Vienažindžio skulptūra Mažeikių parke (aut. G. Jokūbonis, 1987 m.)
A. Vienažindžio kapas Laižuvos kapinėse

VIENAŽINDYS JUSTINAS ANTANAS, Vienožinskis, Vienužis (g. 1841-11-14 Anapolio vls., Dusetų vals., Zarasų aps. - m. 1892-08-17 (29) Laižuvoje), poetas, kunigas, knygnešys, daraktorius, draudžiamosios liet. spaudos platinimo organizatorius.

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. 1861 m. iš gimanzijos penktos klasės išvyko į Varnių kunigų seminariją, kurią 1864 ar 1865 m. baigė ir buvo įšventintas kunigu. 11 metų išbuvo vikaru, kilnojams iš parapijos į parapiją: Panevėžo, Šiaulėnų, Krinčino, Vainuto ir Brėslaujos. 1876 m. paskirtas į Laižuvą klebonu.

Turėjo tris brolius ir seserį. Tėvai gyveno pasiturinčiai ir visus vaikus leido į mokslus.

Gyvenimas Laižuvoje

Kunigas klebonas Antanas Vienažindys 1876 m. lapkričio mėn. atvyko į Laižuvą. Čia jis gerai tvarkė klebonijos ūkį ir iš to gaudavo nemažai pajamų. 1878 – 1881 m. perstatė Laižuvos kleboniją, pastatė naujus ūkinius pastatus. Jo pastangomis iki 1883 m. suremontuota bažnyčia, perdengtas stogas. Taip pat apmūrytas šventorius, o jame pastatytos mūrinės koplytėlės – Kristaus kančios kelio stotys (stacijos). 1884-06-20 (07-02) Laižuvos miestelyje kilo gaisras. Sudegė valsčiaus valdybos namai, bažnyčia, pavargėlių prieglauda (špitolė), altarija, keturi ūkiniai klebonijos trobesiai. Klebonija ir vienas jos svirnas išliko. Taip pat sudegė 18 gyvenamųjų bei 25 kitos paskirties pastatai, 36 žydų ir 21 katalikų šeima liko be pastogės ir turto.

A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda. Kapinėse sukalta laikina lentų bažnyčia. A. Vienažindžiui kilo mintis statyti mūrinę bažnyčią, o parapija nutarė rinkti pusės rublio metinį mokestį ketveris metus nuo kiekvienos turimos dešimtinės žemės (dešimtinė – 1,09 ha).

Dar 1884 m. prašė valdžios leidimo vietoj sudegusios pasistatyti mūrinę bažnyčią. Tačiau tam priešinosi caro valdžia ir delsė duoti leidimą. Statyti bažnyčios neleista, nes gyventojai nesupylė privalomų javų atsargų bendruomenės grūdų sandėliui. Įvykdžius šį valdžios nurodytą kliūtį pakartotinis prašymas vėl atmestas. Šį kartą buvo teigiama, kad mūrinės bažnyčios statyba nuskurdintų parapijiečius. Vėl buvo prašoma leidimo statybai, bet jau klebono lėšomis. Po ilgų derybų 1889 m. leidimas mūrinės Laižuvos statybai buvo gautas.

Aukos bažnyčios statybai buvo renkamos slapta dar negavus leidimo. Belaukiant leidimo buvo privežta akmenų, medienos, išdegtos plytos. Šventovės projekto autorius inžinierius Kryžanauskas iš Mintaujos. 1890-01-06 iškilmingai pašventinti būsimos bažnyčios pamatai. Statybai vadovavo latvis Pranciškus Tromdachas iš Kuršo, darbai vyko sparčiai. Jau 1890 m. rudenį uždengtas bažnyčiai čerpių stogas. Tuo metu sušlubavo klebono sveikata. Jis vyko į Varšuvą, kur gydytojai jam diagnozavo skrandžio vėžį. lankydamasis Varšuvoje A. Vienažindys nupirko didžiajam altoriui Stanislovo Budzinskio pieštą Švč. Trejybės paveikslą, 12 spalvotų vitražų, kurie buvo sumontuoti bažnyčios languose. Klebono sveikata vis silpo. Baigiamų įrengimo ir apdailos darbų nebegalėjo prižiūrėti. 1892-06-10 (22) dar ne visai įrengta Laižuvos naujoji bažnyčia pašventinta. Tačiau bažnyčios pašventinime A. Vienažindys nebegalėjo dalyvauti. Netikėtai per Šv. Mišias jis išropojo iš klebonijos. Žmonės jį atnešė į naująją šventovę ir klebonas paskutinį kartą prabylo į parapijiečius.

Jo kapą papuošė paminklas, kurį brolis Vincentas nupirko Rygoje, o eilutes išrašė iš jo paties kūrybos: „Tas kuris pavargo /gyvendams ant svieto/ atilsis mielas ir brangus/ būtinai./ Maldausiu dievą,/ kad duot danguj vietą/ nes ten tik gali atilsėt/ amžinai". Per Antrąjį pasaulinį karą A. Vienažindžio kapas smarkiai įdubo, įlgą laiką žmonės jo beveik neprižiūrėjo. Mokytoja Julija Ramanauskaitė 1957 m. užsakė metalinę tvorelę, taip pat naują antkapį, kuriuos padarė Mažeikiuose. Marmurinėje lentelėje iškalė A. Vienažindžio dainos žodžius: „Oigi gražus gražus tolimas dangus" ir poeto gyvenimo datas( mirties data nurodyta klaidingai: 1882, turi būti 1892). Anksčiau paminklas ir stulpeliai su grandinėmis buvo parūpinti poeto brolio, kuriuos statė ir Laižuvos bažnyčios zakristijonas Juozapas Ramanauskas.

Kūryba

A. Vienažindys Laižuvoje poezijos beveik nebekūrė, nebendradarbiavo draudžiamoje lietuvių spaudoje. Laižuvoje sudarė 26 savo dainų rinkinėlį „Dainos lietuvininko Žemaičiuose” ir pasirašė Vienužio slapyvardžiu. Šis rinkinėlis buvo perrašytas keliais egzemplioriais ir 1894 m. išspaudintas Amerikoje. Tai buvo tik dalis poeto kūrybos. Mečislovas Davainis – Silvestraitis teigė, kad į laidotuves atvykęs Adomas Jačinauskas į Varšuvą išsivežė apie 100 kun. A. Vienažindžio dainų. A. Jačinauskas lenkų spaudoje paskelbė rašinį apie kun. A. Vienažindį, kuriame teigė, jog kun. A. Vienažindys mintinai mokėjo apie 150 dainų, o daugiau negu 30 iš jų pats sukūrė.

Dabartis

Antano Vienažindžio garbei 1997 m. pavadinta Laižuvos pagrindinė mokykla. Mažeikių parke 1987 m. pastatyta poeto skulptūra (aut. Gediminas Jokūbonis).

Šaltiniai

  • Misius Kazys. Kunigas Antanas Vienažindys Laižuvoje. // Būdas Žemaičių. -1998. - kov. 20. - Nr. 11.
  • Kaluškevičius B.; Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – V., 2004. – P. 518-519.
  • Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1965. - T. 33. - P. 536 - 538.
  • Tumas J. Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos. - K. 1925. - P. 1 – 107.
  • Kun. A. Vienažindžio biografijai žinutės. //Vienybė lietuvininkų. - 1912. - Nr. 13.
  • Laižuva //Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. - 1891. - Nr. 9.
  • Jaczynowski A. Z Wiekszn. //Przegląd katolicki. - 1892. - Nr. 40. - P. 633 – 634.
  • Jonas Laurinavičius. A. Vienažindžio zakristijonas // Gimtinė. - 1993. - Kovo 131. - Nr. 3.
  • Bikinaitė T. Kas ta Laižuva? (Apie poeto A. Vienažindžio veiklą Laižuvoje, Mažeikių raj.) // Dialogas. - 1993. - Birž. 18. - P. 7.

Nuorodos