Vladislovas Daujotas

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
18:03, 22 gruodžio 2013 versija, sukurta MKE-Robotas (Aptarimas | indėlis) (MKE-Robotas pervadino puslapį Daujotas Vladislovas į Vladislovas Daujotas: Standartizacija)
(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija → (skirt)
Jump to navigation Jump to search

DAUJOTAS VLADISLOVAS (g. 1921-10-21 Sedoje - m. 2009-09-11), dailininkas tekstilininkas, Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros profesorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1968 m.).

Bajoriškos kilmės. Mama Eugenija Krivonosovaitė gražiai piešė ir siuvinėjo, tėvas Marijonas Daujotas fotografavo (baigė Novoaleksandrijos miškininkystyės mokyklą), abu 1916 m. Kamyšine (Saratovo gubernija) susituokė. 1921 m. tėvai iš Rusijos grįžo į Lietuvą. Sedoje gyveno trumpai, nes tėvai netrukus išsikėlė į Darbėnus, o po to į Kretingą. Būsimasis dailininkas tik vasaromis atvykdavo į Sedą pas senelę Krivonosovienę. V. Daujotas Kretingoje baigė pradinę ir 1940 m. Pranciškonų gimmnaziją. 1940-1943 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. Pokario metais dirbo durpių kraiko fabrike, po to lotynų ir vokiečių kalbų mokytoju Šilutės gimnazijoje, 1954 m. baigė tekstilę Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir įsidarbino Kauno „Dailės" kombinate skyriaus meno vadovu. Nuo 1955 m. Lietuvos dailės instituto (dabar - Vilniaus dailės akademija) d4stytojas. 1968 m. suteiktas docento, 1989 m. - profesoriaus vardas.

Parodose (Lietuvoje ir užsienyje) dalyvavo nuo 1955 m. Kartu su architektais Jonu Viraku, Aleksandru Lukšu, Algimantu ir Vytautu nasvyčiais realizuoti bendri projektai: kavinės „Tulpė" (Kaune, 1954 m.) ir „Dainava" (Vilnius, 1964-1965 m.), kavinėje bei viešbutyje „Neringa" (Vilnius, 1960 m.).

V. Daujotas kūrė parodoms, visuomeniniams interjerams ir serijinei gamybai įvairių technikų kilimus bei dekoratyvines medžiagas. Ankstyvuosiuose siužetiniuose rištiniuose, mišrios technikos kilimuose ir gobelenuose tautosakos motyvais („Trys seselės rengia į karų brolelį“ 1957, šis kilimas buvo atrinktas į Visasąjunginę parodą Maskvoje; „Žemaičių žaidimai“ 1962, „Paukščiai“ 1967, „Mergaitė“ 1968), dekoratyviniuose audiniuose ryšku sąsajos su lietuvių liaudies ornamentika. Vėlesniems kūriniams (rištiniai kilimai „Pavasaris“ 1974, „Dekoratyvinis“ 1978, gobelenai „Žalia-raudona“ 1976 (LDM), „Senoviškas“ 1983, „Turnyras“ 1986, „Odė žemaičių“ 1997) būdinga figūrinių motyvų geometrizavimas, ornamentinis skaidymas, kai kada – netaisyklingos kilimų formos.

Sedos mokyklai padovanojo savo išaustą kilimą, kuris kabo ant kairiosios šoninės aktų salės sienos. Kilime įaustas žemaičių herbas - meška ir Simono Stanevičiaus posmas.

Šaltiniai

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija. - V., 2003. - T. 4. - P.
  • Žemaičių Žemė. - 1997. - Nr. 3.
  • Lietuvos gobelenas. - V., 1983. - P. 224.
  • Povilas Šverebas. Profesorių Vladislovą Daujotą prisimenant // Santarvė. - 2010. - Sausio 7. - Nr. 2. - P. 5-6.

Nuorodos