Algirdas 21:58, 31 spalio 2009

2009-10-31T21:58:28Z

Naujas puslapis

[[Vaizdas:Pavirvytess knyga.MKE.2009-10-29.jpg|thumb|right|230px|Knygos „Pavirvytės kapinynas" (išl. 2008 m.) viršelis]]
[[Vaizdas:Pavirvytes kapinyno tyrinetojos1.MKE.jpg|thumb|right|230px|Pavirvytės kapinyno tyrinėtojos Mažeikių muziejaus direktorė [[Cholodinskienė Adelė|Adelė Cholodinskienė]] ir Istorijos instituto mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Ilona Vaškevičiūtė kapinyno vietoje]]
[[Vaizdas:Pavirvytes kapinynas.kapas135.MKE.2006-06-08.jpg|thumb|right|230px|Kapo Nr.135 įkapės]]
[[Vaizdas:Pavirvytes kapinynas.138 kapo ikapes.2006-06-08.JPG|thumb|right|230px|Kapo Nr.138 įkapės]]
[[Vaizdas:SvarstyklesPavirvytes.MKE.2006-06-08.JPG|thumb|right|230px|Svarstyklės iš Pavirvytės kapinyno, XII-XIII a.]]

'''PAVIRVYTĖS KAPINYNAS''' yra [[Viekšnių seniūnija|Viekšnių seniūnijoje]], [[Pavirvytė|Pavirvytės]] kaime. Dar vadinamas Gudų senkapiu, Gudų plokštiniu kapinynu.
Kapinynas įkurtas [[Virvytė|Virvytės]] upės dešiniojo kranto žvyringame iškyšulyje, aukštesnėje kalvelėje, 100 m atsumu nuo vagos ir 8 km atsumu nuo jos santakos su [[Venta]] ir [[Viekšniai|Viekšnių]] miestelio. Išlikęs kapinyno tik šiaurinis pakraštys, o visa kita dalis sunaikinta žvyro karjero. Išlikusi kapinyno dalis smarkiai apgadinta intensyvios ūkinės veiklos - kalvelės viršus iškasinėtas bulviarūsiams, o likusioji dalis - ilgą laiką buvo ariama. Tai vienas iš įdomesnių paminklų ne tik Žiemgalių žemėje, bet ir visoje Rytų Pabaltijo archeologinėje medžiagoje.

== Tyrinėjimai ==

Apie Pavirvytės senkapius sužinota 1936 metais. Juos tada dirbamoje žemėje aptiko ūkininkas Racevičius. Už šimto metrų nuo žinomų senkapių kelininkai (čia buvo žvyro karjeras) aptiko kitus, senesnių amžių kapus<ref>Ercupas A. Pavirvytės senkapių paslaptis // Vienybė. - 1981. - Spal. 27.</ref>. Vėliau kapinyno vietą archeologams padėjo išsiaiškinti J. Kraučiūnas <ref>Rasta Pavirvytės kaime... // Vienybė. - 1977. - Rugpj. 20.</ref>. 1976 m. tuometinės Mokslinės metodinės tarybos archeologai nustatė paminklo ribas ir 1977 m. įrašė jį į Nekilnojamųjų kultūros paminklų sąrašą. 1977 m. „Žemaitės" kolūkis Pavirvytės kapinyno pietinėje dalyje pradėjo eksploatuoti žvyro karjerą. 1977-1978 m. kapinyną tyrė [[Mažeikių muziejus]] (vad. [[Cholodinskienė Adelė|Adelė Cholodinskienė]]), talkinant Panevėžio kraštotyros muziejaus skyriaus vedėjai Alfredai Striaukaitei<ref>Cholodinska A., Striaukaitė A. Pavirvytės - Gudų senkapio tyrinėjimai 1977 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976 - 1977 metais. - V., 1978. - P. 174 - 181.</ref><ref>Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai 1977 metais: Geležies amžiaus senkapiai // Lietuvos istorijos metraštis: 1977 metai. - V., 1978. - P. 189.</ref><ref>Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai 1978 metais: Geležies amžiaus pilkapynai ir senkapiai // Lietuvos istorijos metraštis: 1978 metai. - V., 1979. - P. 158.</ref><ref>Cholodinskienė A. Pavirvytės - Gudų senkapio tyrinėjimai 1978 ir 1979 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. - V., 1980. - P. 95 - 97.</ref>. Tyrimams pasirinkta aukščiausia kalvelės dalis, kuri buvo labiausiai apardyta, iškasinėta įrengiant bulviarūsius. Iškastas 700 m² plotas. Tyrimų metu nustayta, jog kapinynas yra į pietus nuo minėtos kalvelės, o kalvelėje palaidojimų neaptikta. Tyrimai tęsti 1978 m.; buvo tiriama pietrytinė kapinyno dalis, iškastas 690 m² plotas. 1979 m. Mažeikių muziejus tęsė tyrimus šiaurės rytinėje kapinyno dalyje, ištyrė dar 330 m² plotą. Po metų pertraukos, 1981 m. Mažeikių muziejus atnaujino tiriamuosius darbus. Buvo dirbama šiaurės rytinėje ir pietrytinėje kalvelės dalyse. Iškastas apie 370 m² plotas.

1983 m. tyrimus paminkle tęsė Lietuvos istorijos institutas (tyrimų vadovė Ilona Vaškevičiūtė). Per tyrimų sezoną atidengtas 638 m² plotas, tirtas pietinis išlikusios kalvos pakraštys, nes darbai karjere buvo atnaujinti,ir pietinė kapinyno dalis dar labiau nukasta. 1984 m. tyrimus vėl tęsė Lietuvos istorijos institutas ir kapinynė šiaurinėje dalyje atidengė 470 m² plotą <ref>Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1981 metais // Lietuvos istorijos metraštis: 1981 metai. - V., 1982. - P. 164.</ref> <ref>Vaškevičiūtė I. Pavirvytės - Gudų plokštinio kapinyno tyrinėjimai 1983 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. - V., 1984. - P. 111 - 114.</ref> <ref>Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1983 - 1984 metais // Lietuvos istorijos metraštis: 1984 metai. - V., 1985. - P. 151, 152, 154</ref><ref>Vaškevičiūtė I. Pavirvytės - Gudų plokštinio kapinyno tyrinėjimai 1984 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais. - V., 1986. - P. 106 - 107</ref>.

1977-1979 m. čia rasti 103 X - XIV amž. kapai<ref>Tautavičius A. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 metais: Geležies amžiaus pilkapynai ir senkapiai // Lietuvos istorijos metraštis: 1979 metai. - V., 1981. - P. 162.</ref>. Vėliau atrasta ir XVI-XVII a. kapų <ref>Vaškevičiūtė I. XVI - XVII a. Pavirvytės - Gudų kapinyno kapai // Lietuvos archeologija. - V., 1995. - T. 11. - P. 317 - 329.</ref>. Iš viso Pavirvytės kapinyne ištirtas apie 3200 m² plotas, rasti 183 kapai, tarp jų 38 XVI-XVII a. bei 145 vėlyvuoju geležies amžiumi datuojami palaidojimai, iš jų 28 degintiniai, 115 griautiniai, 2 kapai labai suardyti ir jų palaidojimo pobūdis neaiškus. Inhumacijos papročiu palaidota 115 mirusiųjų. Laidota tvarkingomis eilėmis. Duobės kastos negilios, griaučiai randami 35-95 cm gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, tačiau dažniausiai laidota 40-50 cm gilumoje. Duobės stačiakampės, užapvalintais galais, 235x80 - 210x70 cm dydžio. Tarpai tarp duobių 50-90 cm, tarp eilių 150-200 cm. Šiaurinėje kapinyno dalyje šalia X-XIII a. kapų buvo palaidoti XVI-XVII a. mirusieji. Toks laidojimas, kai praėjus 200-300 metų, vėl pradedama laidoti anksčiau apleistuose kapinynuose, būdingas visai Žiemgalai.

Mirusieji laidoti ant nugaros, ištiestomis kojomis, krūtinės srityje sudėtomis rankomis. Bent dalis mirusiųjų buvo palaidoti karstuose, skobtiniuose arbaiš lentų. Dalyje griautinių kapų duobių dugne ir sampiluose aptikta degėsių bei angliukų. Tai rodo, kad prieš laidojimą buvo atliekamos apeigos su ugnimi. Dauguma vyrų palaidoti galva į pietryčius, moterys į šiaurę-šiaurės rytus ar šiaurės vakarus. Vaikai laidoti galvomis į šiaurės vakarus ir pietryčius.

== Radiniai ==
Apie 1965 m. prie Gudų ir Svirkančių kaimų ribos kasant žvyrą į Viekšnių vidurinę mokyklą pateko keletas dirbinių, kurie apie 1971 m. buvo perduoti Nacionaliniam muziejui. Per šešerius šio kapinyno tyrinėjimo metus, be įprastų žiemgaliams daiktų, aptiktas ne vienas unikalus radinys, rastas tik šiame paminkle. Kapinyne rastas kalavijas su įrašu <ref>Lisanka A. Dar du kalavijai su įrašais // Kraštotyra. - V., 1975. - P. 186 - 188. </ref>, kalti lydiniai, svarstyklės sidabrui sverti, svareliai, pasidabruota segė <ref> Vaitkunskienė L. Sidabras senovės Lietuvoje. - V., 1981. - P. 54, 91, 92.</ref>. Vytautas Kazakevičius yra paskelbęs Pavirvytės kapinyne rastus kalavijus, kalavijų makštų apkalus ir šalmą. R. Volkaitė-Kulikauskienė rašė apie kai kuriuos papuošalus, jų gamybą, atkūrė nešiotus drabužius. G. Česnys yra panaudojęs kapinyno antropologinę medžiagą etninėms problemos spręsti. I. Vaškevičiūtė paskelbė straipsnių, nagrinėjančių laidosenos ypatumus, itin retus radinius, ginklus ir kt.

{{reflist}}

== Literatūra ==

* Vaškevičiūtė Ilona, Cholodinskienė Adelė. Pavirvytės kapinynas (X-XIII amžiai). - V., 2008. - 200 p. - ISBN 978-9986-145-5.

[[Kategorija:Archeologija]]

Pavirvytės kapinynas - Versijų istorija

Algirdas 21:58, 31 spalio 2009