Mažeikių krašto enciklopedija - Naudotojo indėlis [lt]

Mykolas Velička

2021-11-16T09:40:10Z

Vyc:

[[Vaizdas:Velicka.jpg|thumb|right|180px|Mažeikių miesto burmistras M. Velička]]
'''VELIČKA MYKOLAS''' (g. 1896.12.06. - 1975.12.29.), Mažeikių miesto burmistras 1930 <ref>XX amžius. - 1940. - Nr. 43.</ref> - 1940-06-25.

Į Mažeikių apskritį dirbti atvyko 1923 m. Iki 1927 m. dirbo sąskaitininku Dabikinėje, vėliau tose pačiose pareigose Mažeikių apskrities valdyboje.
Žmona Genovaitė Veličkienė (1908.02.20. - 1984.03.03
{{reflist}}
[[Kategorija: Biografijos]]

Mažeikių Šv. Aloyzo bažnyčia

2019-04-02T07:20:11Z

Vyc:

[[Vaizdas:Gimnazijos baznytele.MKE.jpg|thumb|right|230px|Šv. Aloyzo bažnyčia]]
[[Vaizdas:Gimnazijos koplycia.Misias atnasauja kun.Baltiejus 1944 m.MKE.jpg|thumb|right|230px|Mišias atnašauja kun. Vladas Baltiejus 1934 m.]]
[[Vaizdas:Koplytele prie gimnazijos.jpg|thumb|right|230px|Koplytėlė prie bažnyčios]]
[[Vaizdas:Stogastulpis.MKE.jpg|thumb|right|230px|Stogastulpis su užrašu „Čia 1894-1926 stovėjo Šv. Dvasios stačiatikių cerkvė. 1927-1961 peršventinta Šv. Aloyzo R. katalikų bažnyčia". Aut. Pranas Družinskas]]
'''MAŽEIKIŲ ŠV. ALOYZO BAŽNYČIA, vad. Gimnazijos bažnytėlė, Gimnazijos koplyčia'''. Buvo tarp dabartinės [[Mažeikių gimnazija|Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos]] sporto salės ir [[Mažeikių rajono savivaldybė|Savivaldybės]] pastato. Veikė vietoj čia buvusios [[Mažeikių Šv. Dvasios stačiatikių cerkvė|Šv. Dvasios stačiatikių cerkvės]] nuo 1927 m. iki 1961 m. Pastatas nugriautas 1961 m. Jo vietoje pastatytas stogastulpis (aut. Pranas Družinskas).

== Istorija ==
Po I pasaulinio karo čia stovėjusios cerkvės reikalai mažai kam rūpėjo. Ji keletą metų stovėjo ir nyko. 1923 m. rugpjūčio 16 d. Mažeikių geležinkelio kelio ruožo viršininkas, vykdamas Lietuvos Geležinkelių Valdybos įsakymą cerkvinės mokyklos namą su visais trobesiais, išskyrus pačią cerkvę, perdavė Mažeikių apskrities valdybai. Čia buvo galvojama įsteigti lietuvių progimnaziją. Iki to laiko šiame pastate buvo įsikūrusi komendantūra. Tėvų komiteto surinktomis lėšomis suremontavus šį pastatą buvo įkurdinta trečia ir penkta klasės, progimnazijos raštinė. Cerkvė stovėjo apleista, o stačiatikiai religines apeigas atlikdavo latvių kirchėje. Manoma, kad tuo metu Mažeikiuose ir apylinkėse gyveno apie 200 stačiatikių.

1924 m. balandžio 12 d. progimnazijos direktorius M. Račkauskas kreipėsi į Švietimo ministeriją su tokiu raštu: „Šiuo prašau Švietimo Ministerija, leisti parduoti iš varžytinių (nusigriovimui) niekieno neprižiūrimą, apleistą ir be reikalo pūvančią buv. Mažeikių cerkvę. Toji cerkvė įkainota 5000 Lt". Ar minėtos varžytinės įvyko, duomenų nerasta. Visi pastatai, išskyrus cerkvę, buvo perduoti progimnazijai. 1924 m. birželio 14 d. progimnazijos pedagogų taryba svarstė, ką daryti su cerkvės pastatu. Taryba pasiūlė buvusioje cerkvėje įrengti vieną progimnazijos klasę, fizikos – gamtos kabinetą ir progimnazijos knygyną. Sudaryta komisija iš apskrities viršininko [[Motuzas Jonas|J. Motuzo]], vietos klebono Dobužinskio, apskrities techniko [[Helcermanas Borisas|B. Helcermano]] nustatė, kad, norint cerkvę pritaikyti gimnazijos reikmėms, reikia skirti 1900 Lt. Netrukus į šią cerkvę savo nuosavybės teises pareiškė ir stačiatikių Eparchijos taryba. Nuo 1925 m. gegužės mėnesio tarp progimnazijos ir stačiatikių prasidėjo teisminis bylinėjimasis. Buvo pasiūlyta stačiatikiams cerkvę, tik be žemės, gražinti nusigriovimui. 1927 m. birželio 14 d. progimnazijos tėvų komitetas prašo švietimo ministerijos cerkvę perdaryti į gimnazijos bažnyčią. Motyvuojama tuo, kad Mažeikiuose esanti sena, [[Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia|medinė bažnytėlė]] nesutalpina visų norinčių. Liepos 6 d. švietimo ministerija pritarė pedagogų norams. Tų pačių metų spalio 8 d. progimnazijos direktorius gavo apskrities statybos reikalų komisijos leidimą stačiatikių cerkvę perdaryti į gimnazijos bažnytėlę.

1944 m. Šv. Aloyzo bažnyčia uždaryta, joje įrengiamas sandėlis, o visa vidaus įranga išvežta į [[Leckava|Leckavą]]. Čia, po gaisro atstačius bažnyčią, visa buvusi bažnytėlės įranga panaudota [[Leckavos bažnyčia|Leckavos maldos namams]].

1961 m. bažnytėlė buvo visai nugriauta. Nugriovus gotikinio stiliaus buvusią koplytėlę prie bažnyčios, jos dalys liko po civilinės metrikacijos biuro pamatais. Buvo nutrauktas kapelionų darbas, nebedėstoma tikyba. Dabar šioje vietoje stovi akmuo Lietuvos 1000-mečiui, altoriaus vietoje auga ąžuolas, kurį vienas mažeikiškis pasodino vietos įamžinimui.

Mažeikiškis Vytautas Gargasas, giminaičio įpareigotas įamžinti Šv. Aloyzo bažnytėlės buvimo vietą, pas tautodailininką Praną Dužinską iš Tryškių užsakė stogastulpį. 2004-11-19 Mažeikių šv. Jėzaus širdies bažnyčios kunigas Vytautas Dvaržeckis ir Stačiatikių cerkvės tėvas Nestoras stogastulpį pašventino.

==Kunigai, kapelionai==
* Dominykas Žukauskas, 1919-1921
* Teodoras Radžius, 1921-1923
* Juozas Dabužinskas, 1923-1924
* Juozapas Tautkus, 1924-1934
* Vincentas Čaplinskas, 1931-1935
* Vladislovas Baltiejus, 1934-1938
* J. Beinorius, 1939-1940
* Juozapas Tadarauskas, 1941-1942
* Alfonsas Klimavičius, 1942-1944

[[Kategorija: Kulto pastatai]]

Vladas Tallat-Kelpša

2016-08-17T08:43:05Z

Vyc: Patikslinta atleidimo iš policijos vado pareigų data

'''TALLAT-KELPŠA VLADAS''' (g. 1896 [[Sūdintai|Sūdintų]] k. - m. 1980 Kazlų Rūdoje, ten ir palaidotas), Lietuvos kariuomenės savanoris.

Gimė vidutinio ūkininko šeimoje. Mokėsi pradinėje mokykloje, vėliau lankė Telšių ir Liepojos progimnazijas. Užsirašęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo pasiųstas į kovas su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Baigė Karo mokyklą. Grįžęs į pulką buvo paskirtas kulkosvaidininkų kuopos vadu. Pasibaigus I pasaul. karui, buvo apdovanotas vardiniu kardu. Dėl sveikatos būklės jau po sužeidimo buvo pasiūlyta tęsti karinę tarnybą pasienio policijoje.

1938 m. paskirtas Mažeikių apskrities policijos vadu. Prasidėjus sovietinei okupacijai 1940 m. birželio 26 d. buvo atleistas iš pareigų ir komandiruotas dirbti pasienio policijoje Turmante. 1941-06-14 su visa šeima ištremtas į Krasnojarsko kraštą (Sibiras). Nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Po 30 metų grįžo į Tėvynę.

== Šaltiniai ==

* Tallat-Kelpša V. Paskutinis.... // Santarvė. - 1991. Gruodžio 14.


[[Kategorija: Biografijos]]

Jonas Švažas

2015-04-16T11:48:53Z

Vyc:

[[Vaizdas:Jonas Svazas.jpg|thumb|right|180px|Jonas Švažas]]
'''ŠVAŽAS JONAS''' (g. 1925-08-05 [[Urvikiai|Urvikiuose]] - m. 1976-12-14 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse), dailininkas tapytojas, skulptoriaus [[Švažas Kazys|Kazio Švažo]] brolis.

[[Merkelio Račkausko gimnazija|Mažeikių gimnazijoje]] lankė tapytojo akvarelisto [[Kontrimas Česlovas|Česlovo Kontrimo]] vadovaujamą meno būrelį. 1945 m. baigė Mažeikių gimnaziją. 1946 m. įstojo į Lietuvos dailės institutą, tačiau jį metė ir 1948 m. įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, bet vėl sugrįžo į Vilnių ir 1953 m. baigė dailės institutą, 1953-1976 m. jame dėstė tapybą, docentas (1965 m.).

Parodose dalyvavo nuo 1953 m. Tapė temines kompozicijas, peizažus, kūrė pasteles, piešė. Jo kūryboje buvo ryškus polinkis į dekoratyvumą, apibendrintą formą, laisvą ir metaforišką tikrovės interpretaciją. Sukūrė apie 600 tapybos darbų, daugiau kaip 300 pastelių, apie 150 piešinių.

1975 m. Jonui Švažui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas; Valstybinės premijos laureatas.

Brolis [[Švažas Kazys|Kazimieras Švažas]] buvo sukūręs dailininko Jono Švažo biustą, kuris stovėjo skverelyje prie Vaikų muzikos mokyklos, bet 1992 m. spalio mėn. pavogtas <ref>Šverebas P. Išeinąas menas // Santarvė. - 1992. - Gruodžio 12. - Nr. 98. - P. 2.</ref>.

{{reflist}}

*Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1964. - T. 30. - P. 121.
*Tarybų Lietuvos enciklopedija. - V., 1988. - P. 227-228.


== Literatūra ==
* Kostkevičiūtė J. Jonas Švažas. - V., 1985. - 119 p.
* Žukas V. Jonas Švažas atsiminimuose. - V., 2003. - 376 p. ISBN: 9986-19-539-X.

== Nuorodos ==
*[http://www.paintings.lt/lt/autoriai/artist-portfolio_32.html Jonas Švažas]
*[http://www.barotigalerija.lt/lt/Dailininkai/JonasSVAZAS Jonas Švažas]
*[http://www.samogit.lt/krastieciai/dbaze/straipsniai/3137.htm Jonas Švažas]

[[Kategorija: Dailininkai]]
[[Kategorija: Urvikiai]]

Pranciškus Meškauskas

2015-04-16T10:38:35Z

Vyc:

[[Vaizdas:Meskauskas P.MKE.jpg|thumb|right|210px|Pranciškus Meškauskas]]
'''MEŠKAUSKAS PRANCIŠKUS''' (g. 1869-12-06 m. Krakių valsčiuje, Kėdainių apskr. - m. 1947-02-22 Žemaičių Kalvarijoje ir palaidotas bendruose vienuolių kapuose Beržų kalne), kunigas marijonas, pirmasis [[Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia|Mažeikių katalikų bažnyčios]] kuratas, dirbęs nuo 1905 m. iki 1912 m. gruodžio 12 d.

1892-12-18 įšventintas kunigu. 1913 m. išvyko į JAV, vienas iš šv. Pranciškaus parapijos steigėjų. 1917 m. įstojo į marijonus, dirbo Marijampolėje, Ukmergėje, Panevėžyje. Nuo 1934 m. iki mirties Žemaičių Kalvarijoje.

Mažeikiuose įkūrė ir sustiprino parapiją, dirbo parapijinėje mokykloje. Pasikvietė vargonininką Karolį Pukevičių, kuris tapo ilgamečiu Mažeikių muzikinio, kultūrinio gyvenimo organizatoriumi. P. Meškauskas Mažeikiuose suorganizavo ir Blaivybės, Šv. Kazimiero, Saulės draugijų skyrius. Parapijos špitolėje įsteigė pirmąją Mažeikiuose lietuvišką "Saulės" mokyklą, biblioteką-skaityklą.

== Šaltiniai ==

* V. Ramanauskas. Pirmasis Mažeikių kunigas Pranciškus Meškauskas // Santarvė. - 1994. - Gruodžio 3. - Nr. 142-143. - P. 3.


[[Kategorija: Kunigai]]

Mažeikių Tumo-Vaižganto pradžios mokykla

2015-03-24T09:00:58Z

Vyc: /* Pradinė, septynmetė, aštuonmetė mokykla */

[[Vaizdas:Mazeikiu pradzios mokykla.MKE.jpg|thumb|right|260px|Mažeikių Tumo-Vaižganto pradžios mokykla, 1934 m.]]
[[Vaizdas:Buv. mokyklos pastatas1.MKE.2006-09-20.jpg|thumb|right|260px|Tas pats pastatas dabar; čia nuo 1984 m. yra įsikūrusi [[muzikos mokykla]]]]
[[Vaizdas:Mazeikiu prad. m-kla.Nr.1.MKE.jpg|thumb|right|260px|Mažeikių pradžios m-klos Nr.1 III sk. mokiniai su mokytoja 1927/1928 m.m.]]
[[Vaizdas:Mazeikiu prad. m-klos pazymejimas 1921 m..jpg|thumb|right|260px|Mažeikių prad. m-klos pažymėjimas, 1921 m.]]
[[Vaizdas:Mazeikiu Tumo-Vazganto prad. m-klos pazymejimas 1940 m..jpg|thumb|right|260px|Mokyklos baigimo pažymėjimas, 1940 m.]]
[[Vaizdas:Mažeikiu m. Tumo-Vaizganto prad. m-klos pazymejimas 1944 m..jpg|thumb|right|260px|Mažeikių Tumo-Vaižganto vardo pradžios mokyklos pažymėjimas, 1944 m.]]
'''MAŽEIKIŲ TUMO-VAIŽGANTO PRADŽIOS MOKYKLA''', '''Mažeikių pradžios mokykla Nr. 1''', pradinį išsilavinimą teikusi mokykla [[Mažeikiai|Mažeikiuose]].

Mokykla iki I-ojo pasaulinio karo buvo vadinama [[Mažeikių Saulės mokykla|„Saulės"]], po to tiesiog mokykla. 1919 m. pradinė mokykla turėjo du komplektus, kurie buvo perpildyti, todėl buvo dirbama dviem pamainomis. Čia dirbo mokytojai Kunsmonas, [[Kačinskas Henrikas|Henrikas Kačinskas]]. Minima ir mokytoja Ona Poplauskaitė, dirbusi 1919-01-01 - 1919-09-01 <ref>Mažeikių muziejus: F. 1, ap. 1, b. 69, l. 32.</ref>. Vėliau mokykla buvo kilnojama iš vienų patalpų į kitas. Kurį laiką ji buvo Subockio name (Respublikos g., per karą sudegė). Čia dirbo mokytojai Bražinskas ir Genovaitė Vėlavičiūtė. Mokykla taip pat yra buvusi senosiose gimnazijos patalpose, Kelpšos namuose (Gedimino-Vaižganto g.). Kasmet buvo įsteigiama vis po naują komplektą. 1924-1926 m.m. veikė septyni komplektai, turintys 400 mokinių. Vienas komplektas veikė špitolėje, kurios viename gale buvo įsikūręs vargonininkas [[Pukevičius Karolis|K. Pukevičius]], o kitame buvo du pradinės mokyklos skyriai, o antrame aukšte gveno Lakačiauskienė, kuri klebono pavedimu už atlyginimą mokė mokė katekizmo ir poterių bei ruošė vaikus komunijai. Šiame komplekte mokytoju dirbo Kunsmonas. Kitas komplektas buvo F. Pračkausko name, antrame aukšte, kur buvo įsiūrę trys skyriai. Čia dirbo mokytojai Šurkaitė, Ličkūnas ir Morkūnas. Dar vienas komplektas buvo Mažeikos name (čia dirbo mokytojas Petras Baranauskas). Dalis pradinės mokyklos skyrių buvo įsikūrę Klemenio name (Gedimino g.), 1926/27 m.m. du skyriai ir mokytojų kambarėlis buvo Antano Taurinsko name (Darbininkų g.6). 1927 m. mokykla buvo Gurskio name (Basanavičiaus ir Kankinių gatvių kampe; 1974 m. tas namas nugriauta; paskutiniu metu ten buvo dantų protezavimo kabinetas). Pradinės mokyklos skyriai buvo išmėtyti po privačius namus. Mokytojais dirbo Stumylienė ir Tareilienė, o vadovao O. Lūžaitė-Baranauskienė. 1925 m. pradžios mokyklos mokytojų rūpesčių buvo surengti suaugusiems vakariniai kursai, kuriuos lankė daugiau kaip 140 žmonių. Kursus dėstė 4 mokytojai ir mokė lietuvių kalbos, matematikos, istorijos ir geografijos. <ref>Žemaičių prietelius. - 1925. - Bal. 12. - P. 3. </ref>.

1926/1927 mokslo metais buvo sudarytos dvi pradinės mokyklos Nr. 1 (iš 3 komplektų) ir [[Mažeikių pradžios mokykla Nr.2|Nr. 2]] (iš 4 komplektų). Nuo 1926 m. ši mokykla buvo vadinama Nr. 1, nuo 1934 m. - Mažeikių Tumo-Vaižganto pradžios mokykla <ref>Tautos mokykla. - 1937. - Nr. 10. </ref>. Toliau mokykla vėl augo, ir 1930 m. veikė vėl 7 komplektai. Vidutiniškai mokyklą lankė 315 mokinių. Mokykla buvo kilnojama iš vienų patalpų į kitas.

Mažeikių mieste padidėjus mokinių skaičiui ir kad esančiose mokyklose trūko vietų bei jos išsimėčiusios 2-3 atskiruose pastatuose, Mažeikių apskrities taryba priėmė mokyklų inspektoriaus ir apskrities valdybos pasiūlymą statyti 9 komplektų mūrinį pastatą. Statyba pradėta 1933 m. pavasarį. Pamatuose įmūrytas kertinio akmens pašventinimo aktas. 1934 m. rugpjūčio mėn. mokykla pastatyta ir nuo 1934-09-01 pašventinta ir atidaryta. Mokyklą statė Z. Reines ir Gurvičiaus firma. 1935 m. Švietimo ministerija patvirtino mokyklai suteiktą Tumo-Vaižganto vardą. Mokykloje įrengtas vandentiekis, centralinis apšildymas, 10 klasių, sporto-vaidinimų salė, erdvūs koridoriai, 300 vietų mokinių rūbinė, mokytojų, mokslo priemonių, žaidimų kabinetai ir skaitykla. Mokyklos trečiame aukšte buvo įrengta 10x16 m dydžio salė muziejui (plačiau žr. [[Mažeikių muziejus]]). Mokyklos statybai išleista 215400 litų, iš 1934 m. kreditų 138200 Lt. ir ankstenių metų - 77200 Lt. Statyba 1 kub.m. kainavo 25 Lt.<ref>Savivaldybė. - Kaunas, 1936. - Nr. 1. - P. 27.</ref>. Nupirkta daug naujo inventorius, senasis suremontuotas, įsigyta įvairių mokslo priemonių (12 kanklių, skudučių, paveikslų, albumų ir kt.), įvairių gimnastikos įrankių, jaukiai įrengta skaitykla, buvo prenumeruojami visi mokyklinio amžiaus vaikams žurnalai ir daug skautiškos literatūros.

Pirmaisiais mokslo metais pradėta tvarkyta mokyklos aplinka, jos sklypas aptvertas aukšta lentine tvora. 1935 m. pavasarį pasodinta 120 įvairių rūšių ir veislių dekoratyvinių medelių ir krūmų, įrengtas medelynas (1937 m. jame buvo 600 skiepytų 23 veislių obelaičių). 1934 m. įrengta sporto aikštelė, nutiesti bėgimo takai, įrengta didelė futbolo aikštė ir apsėta žole.

1935 m. įsteigtas V, 1936 m. - VI skyriai. 1935 m. mokėsi 464 mokiniai. 1937 m. dirbo 10 mokytojų, mokyklą baigė 60 mokinių

1937 m.birželio 5-6 d.d. mokykloje pažymėtas lietuviškos mokyklos Mažeikiuose 30-ties metų jubiliejus <ref>Vakarai. - 1937. - Nr.102. - P. 5. </ref>.

Iki 1927-09-01 mokykloje dirbo Sofija Jasaitytė, kuri išvyko į Sedos pradinę mokyklą, nuo 1927-09-01 - Eleonora Tareileinė (prieš tai buvo Bugenių prad. m-klos vedėja). <ref>Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 8. - P. 814.</ref>. 1931 m. dirbo Baltramiejus Jočbalis, 1937 m. mokykloje dirbo: Pr. Zailskis (mokyklos vedėjas), O. Zailskienė, J. Rūmelaitienė, J. Mažylienė, V. Frankienė, M. Eidimtienė, A. Strockis, J. Moskoliūnas, K. Eidimtas, A. Mozūraitis, kunigas V. Martinkus ir šventikas A. Černajus.

== Pradinė, septynmetė, aštuonmetė mokykla ==
Per II pasaulinį karą mokyklos pastatas nukentėjo, buvo sugadintas centralinis apšildymas; čia buvo apsistoję vokiečių kariai. 1945 m. į mokyklą atėjo dirbti šie mokytojai: M. Sabutytė, P. Žvirblienė, [[Savickas Petras|P. Savickas]], V. Valadkevičius, J. Kindarys, G. Liaučiūtė, J. Gailiūtė, o vedėja paskirta Janina Valantinaitė-Kveselaitienė. 1947 m. mokykloje dirbo šie mokytojai: Ona Savickienė, Sofija Sirutytė, Zelma Klemenaitė, Emilija Mickevičienė, Antanina Zagorskytė (nusipelniusi mokytoja), Ona Sabutienė, Marija Misiulienė, [[Šlaustas Feliksas|Feliksas Šlaustas]], Antanas Čerkasas, Musteikienė, Stefanija Jakštienė, Juozas Stacinskas, Magdelena Žebrauskienė, [[Misiukevičienė Marija|Marija Misiukevičienė]]. 1950 m. pradinė mokykla performuota į septynmetę mokyklą. Dalis žemesniųjų klasių mokinių buvo iškelti į kitas miesto mokyklas. Mokyklos aikštė, kuri buvo iš šiaurės pusės, buvo paversta [[Mažeikių karių kapinės|karių kapinėmis]], fizinio lav. užsiėmimai pietinėje pusėje nuo mokyklos, tarp parko ir bažnyčios (čia buvo įsikūrusi pagrindinė miesto sporto aikštė).

1955 m. vasario mėn. mokykloje kilo gaisras, nudegė stogas, išdegė mokyklos vidus, sudegė daug inventoriaus, didelė dalis mokyklos dokumentų, visiškai buvo sunaikintas trečiame aukšte įkurtas [[Mažeikių muziejus|muziejus]]. Gaisro priežastis liko neišaiškinta. Tais pačiais metais mokykla atstatyta, mokyklos salė kiek paaukštinta, muziejui patalpų nebebuvo įrengta. Nuo 1957 m. gegužės mėn. direktoriumi pradėjo dirbti Zenonas Opulskis, o nuo 1957 m. gruodžio 1 d. - Algirdas Palčiauskas.

1961 m. mokykla reorganizuota į aštuonmetę mokyklą. Pedagogų kolektyvą sudarė šie mokytojai: direktorius A. Palčiauskas, mokymo dalies vedėja Birutė Kesminienė, J. Rakštelienė, M. MIsiukienė, O. Jarutienė, A. Kentautaitė, E. Klemanas, I. Balanavičienė, A. Taujėnienė, E. Mickevičienė, I. Drazdauskienė, A. Kazlauskas, Z. Petersonienė, M. Skiparienė, J. Stacinskas, Z. Lucienė, K. Butkus. Tais metais mokykloje įkurtas lėlių teatras (vad. Rudžianskienė), kuris vėliau pasirodė per respublikinę televiziją. Mokytojos Skiparienės dėka mokykloje įšvystytas sportas, nuo 1960 m. mokyklos sportininkai rajoninėse spartakiadose visada užimdavo pirmąsias vietas. Mergaičių akrobačių grupė buvo pakviesta pasirodyti per televiziją Vilniuje. Sąlygos sportuoti buvo geresnės nei kitose miesto mokyklose, nes mokykla turėjo savo sporto salę, sporto aikštę. Mokyklos sportininkai Z.Kesminas, P. Petrikas, J. Visminas ir A. Švatas respublikinėse lengvosios atletikos varžybose Vilniuje iškovojo II vietą, o Petrikas granatos metime laimėje I-ąją vietą respublikoje.

1963 m. rugsėjo pab. baigtas statyti mokyklos priestatas (čia dabar yra muziejus). Mokinių skaičius išaugo virš 600 ir vėl pasidarė ankšta, todėl 1964 m. buvo numatyta pastatyti 12 klasių priestatą iš rytų pusės, kuris 1965 m. spalio mėn. atiduotas eksploatacijai. Šiuo laikotarpiu mokykla garsėjo savo užklasine veikla, veikė mokytojos B. Kesminienės tvarkomas metodinis kampelis. Mokykloj buvo įgyvendinama savitvarka. Veikė mokinių organizuotas „greitosios pagalbos ekipažas", kuris padėjo atsiliekantiems moksle. Pionierių organizacijai vadovavo Julija Sneigienė. 1965 m. veikė 24 klasės, kuriose buvo virš 800 mokinių.

Nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. mokyklos direktoriumi paskirta Danutė Čekienė. Nuo šiol mokykloje dirbo ir du direktoriaus pavaduotojai: B. Kesminienė ir A. Palčiauskas. Priestatas, pastatytas 1963 m., buvo perduotas [[Muzikos mokykla|muzikos mokyklai]]. 1968/69 m.m. veikė 30 klasių, trys prailgintos dienos grupės, mokykloje dirbo 42 mokytoaji, 8 valytojos, 4 kūrikai. Mokykloje veikė bufetas. Mokykla pradėjo dirbti pilnomis dviem pamainomis. Darbo sąlygos gerokai pasunkėjo, todėl iškilo būtinybė statyti naują mokyklą. 1968 m. pradėta statyti 1280 vietų vidurinė mokykla mikrorajone (dabartinė [[Gabijos gimnazija|„Gabijos" gimnazija]]), kuri pradėjo veikti 1970 m. spalio 3 d. ir vadinosi Mažeikių II-oji vidurinė mokykla.
Mažeikių aštuonmetė mokykla uždaryta 1975 m., moksleivius išskirstant į naujai atidarytą III vidurinę (dabartinė [[Sodų vidurinė mokykla]])ir I vidurinę ( dabartinė [[ Merkelio Račkausko gimnazija]]) mokyklas.
Mokinių skaičius: 1947 m. joje mokėsi 295, 1948/49 m.m. - 570, 1957 m. - 311, 1958 m. - 342, 1959 m. - 369, 1960 m. - 388, 1961 m. - 483, 1962 m. - 510, 1963 m. - 602, 1964 m. - 676, 1965 m. - 865, 1966 m. - 930, 1967 m. - 1030, 1968 m. - 1097 mokiniai.

== Vedėjai ==
* Adomaitis, 1921-09-01 <ref> Mažeikių muziejus: F. 1, ap. 1, b. 69, l. 19.</ref>.
* A. Konsmanas, 1924
* Matas Kubiliūnas, iki 1927-08-01<ref>Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 7. - P. 702.</ref>
* [[Baranauskienė Ona|Ona Lūžaitė - Baranauskienė]], 1927-09-01 - 1931 m.; 1927 m. buvo baigusi Kauno „Saulės" mokytojų seminariją.<ref>Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 8. - P. 814.</ref>
* Pranas Zailskas, 1931-09-01 - 1941?
* B. Ruzga, 1941? - 1942
* Adomas Kazlauskas, 1942-1945
* [[Savickas Petras|P. Savickas]], 1945
* Janina Valantinaitė-Kveselaitienė, 1945-1946
* Vytautas Valadkevičius, 1947-1957 m.
* Zenonas Opulskis, 1957-05 - 1957-12
* Algirdas Palčiauskas, 1957-12-01 - 1965-09-01
* Danutė Čekienė, 1965-09-01

{{reflist}}

* Ličkūnas St. Pirmoji Mažeikių lietuvių mokykla // Tautos mokykla. - 1937. - Liepos 15. - Nr.14-15. - P. 339-340.


[[Kategorija: Mokyklos]]

Mažeikių Tumo-Vaižganto pradžios mokykla

2015-03-24T08:58:39Z

Vyc:

[[Vaizdas:Mazeikiu pradzios mokykla.MKE.jpg|thumb|right|260px|Mažeikių Tumo-Vaižganto pradžios mokykla, 1934 m.]]
[[Vaizdas:Buv. mokyklos pastatas1.MKE.2006-09-20.jpg|thumb|right|260px|Tas pats pastatas dabar; čia nuo 1984 m. yra įsikūrusi [[muzikos mokykla]]]]
[[Vaizdas:Mazeikiu prad. m-kla.Nr.1.MKE.jpg|thumb|right|260px|Mažeikių pradžios m-klos Nr.1 III sk. mokiniai su mokytoja 1927/1928 m.m.]]
[[Vaizdas:Mazeikiu prad. m-klos pazymejimas 1921 m..jpg|thumb|right|260px|Mažeikių prad. m-klos pažymėjimas, 1921 m.]]
[[Vaizdas:Mazeikiu Tumo-Vazganto prad. m-klos pazymejimas 1940 m..jpg|thumb|right|260px|Mokyklos baigimo pažymėjimas, 1940 m.]]
[[Vaizdas:Mažeikiu m. Tumo-Vaizganto prad. m-klos pazymejimas 1944 m..jpg|thumb|right|260px|Mažeikių Tumo-Vaižganto vardo pradžios mokyklos pažymėjimas, 1944 m.]]
'''MAŽEIKIŲ TUMO-VAIŽGANTO PRADŽIOS MOKYKLA''', '''Mažeikių pradžios mokykla Nr. 1''', pradinį išsilavinimą teikusi mokykla [[Mažeikiai|Mažeikiuose]].

Mokykla iki I-ojo pasaulinio karo buvo vadinama [[Mažeikių Saulės mokykla|„Saulės"]], po to tiesiog mokykla. 1919 m. pradinė mokykla turėjo du komplektus, kurie buvo perpildyti, todėl buvo dirbama dviem pamainomis. Čia dirbo mokytojai Kunsmonas, [[Kačinskas Henrikas|Henrikas Kačinskas]]. Minima ir mokytoja Ona Poplauskaitė, dirbusi 1919-01-01 - 1919-09-01 <ref>Mažeikių muziejus: F. 1, ap. 1, b. 69, l. 32.</ref>. Vėliau mokykla buvo kilnojama iš vienų patalpų į kitas. Kurį laiką ji buvo Subockio name (Respublikos g., per karą sudegė). Čia dirbo mokytojai Bražinskas ir Genovaitė Vėlavičiūtė. Mokykla taip pat yra buvusi senosiose gimnazijos patalpose, Kelpšos namuose (Gedimino-Vaižganto g.). Kasmet buvo įsteigiama vis po naują komplektą. 1924-1926 m.m. veikė septyni komplektai, turintys 400 mokinių. Vienas komplektas veikė špitolėje, kurios viename gale buvo įsikūręs vargonininkas [[Pukevičius Karolis|K. Pukevičius]], o kitame buvo du pradinės mokyklos skyriai, o antrame aukšte gveno Lakačiauskienė, kuri klebono pavedimu už atlyginimą mokė mokė katekizmo ir poterių bei ruošė vaikus komunijai. Šiame komplekte mokytoju dirbo Kunsmonas. Kitas komplektas buvo F. Pračkausko name, antrame aukšte, kur buvo įsiūrę trys skyriai. Čia dirbo mokytojai Šurkaitė, Ličkūnas ir Morkūnas. Dar vienas komplektas buvo Mažeikos name (čia dirbo mokytojas Petras Baranauskas). Dalis pradinės mokyklos skyrių buvo įsikūrę Klemenio name (Gedimino g.), 1926/27 m.m. du skyriai ir mokytojų kambarėlis buvo Antano Taurinsko name (Darbininkų g.6). 1927 m. mokykla buvo Gurskio name (Basanavičiaus ir Kankinių gatvių kampe; 1974 m. tas namas nugriauta; paskutiniu metu ten buvo dantų protezavimo kabinetas). Pradinės mokyklos skyriai buvo išmėtyti po privačius namus. Mokytojais dirbo Stumylienė ir Tareilienė, o vadovao O. Lūžaitė-Baranauskienė. 1925 m. pradžios mokyklos mokytojų rūpesčių buvo surengti suaugusiems vakariniai kursai, kuriuos lankė daugiau kaip 140 žmonių. Kursus dėstė 4 mokytojai ir mokė lietuvių kalbos, matematikos, istorijos ir geografijos. <ref>Žemaičių prietelius. - 1925. - Bal. 12. - P. 3. </ref>.

1926/1927 mokslo metais buvo sudarytos dvi pradinės mokyklos Nr. 1 (iš 3 komplektų) ir [[Mažeikių pradžios mokykla Nr.2|Nr. 2]] (iš 4 komplektų). Nuo 1926 m. ši mokykla buvo vadinama Nr. 1, nuo 1934 m. - Mažeikių Tumo-Vaižganto pradžios mokykla <ref>Tautos mokykla. - 1937. - Nr. 10. </ref>. Toliau mokykla vėl augo, ir 1930 m. veikė vėl 7 komplektai. Vidutiniškai mokyklą lankė 315 mokinių. Mokykla buvo kilnojama iš vienų patalpų į kitas.

Mažeikių mieste padidėjus mokinių skaičiui ir kad esančiose mokyklose trūko vietų bei jos išsimėčiusios 2-3 atskiruose pastatuose, Mažeikių apskrities taryba priėmė mokyklų inspektoriaus ir apskrities valdybos pasiūlymą statyti 9 komplektų mūrinį pastatą. Statyba pradėta 1933 m. pavasarį. Pamatuose įmūrytas kertinio akmens pašventinimo aktas. 1934 m. rugpjūčio mėn. mokykla pastatyta ir nuo 1934-09-01 pašventinta ir atidaryta. Mokyklą statė Z. Reines ir Gurvičiaus firma. 1935 m. Švietimo ministerija patvirtino mokyklai suteiktą Tumo-Vaižganto vardą. Mokykloje įrengtas vandentiekis, centralinis apšildymas, 10 klasių, sporto-vaidinimų salė, erdvūs koridoriai, 300 vietų mokinių rūbinė, mokytojų, mokslo priemonių, žaidimų kabinetai ir skaitykla. Mokyklos trečiame aukšte buvo įrengta 10x16 m dydžio salė muziejui (plačiau žr. [[Mažeikių muziejus]]). Mokyklos statybai išleista 215400 litų, iš 1934 m. kreditų 138200 Lt. ir ankstenių metų - 77200 Lt. Statyba 1 kub.m. kainavo 25 Lt.<ref>Savivaldybė. - Kaunas, 1936. - Nr. 1. - P. 27.</ref>. Nupirkta daug naujo inventorius, senasis suremontuotas, įsigyta įvairių mokslo priemonių (12 kanklių, skudučių, paveikslų, albumų ir kt.), įvairių gimnastikos įrankių, jaukiai įrengta skaitykla, buvo prenumeruojami visi mokyklinio amžiaus vaikams žurnalai ir daug skautiškos literatūros.

Pirmaisiais mokslo metais pradėta tvarkyta mokyklos aplinka, jos sklypas aptvertas aukšta lentine tvora. 1935 m. pavasarį pasodinta 120 įvairių rūšių ir veislių dekoratyvinių medelių ir krūmų, įrengtas medelynas (1937 m. jame buvo 600 skiepytų 23 veislių obelaičių). 1934 m. įrengta sporto aikštelė, nutiesti bėgimo takai, įrengta didelė futbolo aikštė ir apsėta žole.

1935 m. įsteigtas V, 1936 m. - VI skyriai. 1935 m. mokėsi 464 mokiniai. 1937 m. dirbo 10 mokytojų, mokyklą baigė 60 mokinių

1937 m.birželio 5-6 d.d. mokykloje pažymėtas lietuviškos mokyklos Mažeikiuose 30-ties metų jubiliejus <ref>Vakarai. - 1937. - Nr.102. - P. 5. </ref>.

Iki 1927-09-01 mokykloje dirbo Sofija Jasaitytė, kuri išvyko į Sedos pradinę mokyklą, nuo 1927-09-01 - Eleonora Tareileinė (prieš tai buvo Bugenių prad. m-klos vedėja). <ref>Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 8. - P. 814.</ref>. 1931 m. dirbo Baltramiejus Jočbalis, 1937 m. mokykloje dirbo: Pr. Zailskis (mokyklos vedėjas), O. Zailskienė, J. Rūmelaitienė, J. Mažylienė, V. Frankienė, M. Eidimtienė, A. Strockis, J. Moskoliūnas, K. Eidimtas, A. Mozūraitis, kunigas V. Martinkus ir šventikas A. Černajus.

== Pradinė, septynmetė, aštuonmetė mokykla ==
Per II pasaulinį karą mokyklos pastatas nukentėjo, buvo sugadintas centralinis apšildymas; čia buvo apsistoję vokiečių kariai. 1945 m. į mokyklą atėjo dirbti šie mokytojai: M. Sabutytė, P. Žvirblienė, [[Savickas Petras|P. Savickas]], V. Valadkevičius, J. Kindarys, G. Liaučiūtė, J. Gailiūtė, o vedėja paskirta Janina Valantinaitė-Kveselaitienė. 1947 m. mokykloje dirbo šie mokytojai: Ona Savickienė, Sofija Sirutytė, Zelma Klemenaitė, Emilija Mickevičienė, Antanina Zagorskytė (nusipelniusi mokytoja), Ona Sabutienė, Marija Misiulienė, [[Šlaustas Feliksas|Feliksas Šlaustas]], Antanas Čerkasas, Musteikienė, Stefanija Jakštienė, Juozas Stacinskas, Magdelena Žebrauskienė, [[Misiukevičienė Marija|Marija Misiukevičienė]]. 1950 m. pradinė mokykla performuota į septynmetę mokyklą. Dalis žemesniųjų klasių mokinių buvo iškelti į kitas miesto mokyklas. Mokyklos aikštė, kuri buvo iš šiaurės pusės, buvo paversta [[Mažeikių karių kapinės|karių kapinėmis]], fizinio lav. užsiėmimai pietinėje pusėje nuo mokyklos, tarp parko ir bažnyčios (čia buvo įsikūrusi pagrindinė miesto sporto aikštė).

1955 m. vasario mėn. mokykloje kilo gaisras, nudegė stogas, išdegė mokyklos vidus, sudegė daug inventoriaus, didelė dalis mokyklos dokumentų, visiškai buvo sunaikintas trečiame aukšte įkurtas [[Mažeikių muziejus|muziejus]]. Gaisro priežastis liko neišaiškinta. Tais pačiais metais mokykla atstatyta, mokyklos salė kiek paaukštinta, muziejui patalpų nebebuvo įrengta. Nuo 1957 m. gegužės mėn. direktoriumi pradėjo dirbti Zenonas Opulskis, o nuo 1957 m. gruodžio 1 d. - Algirdas Palčiauskas.

1961 m. mokykla reorganizuota į aštuonmetę mokyklą. Pedagogų kolektyvą sudarė šie mokytojai: direktorius A. Palčiauskas, mokymo dalies vedėja Birutė Kesminienė, J. Rakštelienė, M. MIsiukienė, O. Jarutienė, A. Kentautaitė, E. Klemanas, I. Balanavičienė, A. Taujėnienė, E. Mickevičienė, I. Drazdauskienė, A. Kazlauskas, Z. Petersonienė, M. Skiparienė, J. Stacinskas, Z. Lucienė, K. Butkus. Tais metais mokykloje įkurtas lėlių teatras (vad. Rudžianskienė), kuris vėliau pasirodė per respublikinę televiziją. Mokytojos Skiparienės dėka mokykloje įšvystytas sportas, nuo 1960 m. mokyklos sportininkai rajoninėse spartakiadose visada užimdavo pirmąsias vietas. Mergaičių akrobačių grupė buvo pakviesta pasirodyti per televiziją Vilniuje. Sąlygos sportuoti buvo geresnės nei kitose miesto mokyklose, nes mokykla turėjo savo sporto salę, sporto aikštę. Mokyklos sportininkai Z.Kesminas, P. Petrikas, J. Visminas ir A. Švatas respublikinėse lengvosios atletikos varžybose Vilniuje iškovojo II vietą, o Petrikas granatos metime laimėje I-ąją vietą respublikoje.

1963 m. rugsėjo pab. baigtas statyti mokyklos priestatas (čia dabar yra muziejus). Mokinių skaičius išaugo virš 600 ir vėl pasidarė ankšta, todėl 1964 m. buvo numatyta pastatyti 12 klasių priestatą iš rytų pusės, kuris 1965 m. spalio mėn. atiduotas eksploatacijai. Šiuo laikotarpiu mokykla garsėjo savo užklasine veikla, veikė mokytojos B. Kesminienės tvarkomas metodinis kampelis. Mokykloj buvo įgyvendinama savitvarka. Veikė mokinių organizuotas „greitosios pagalbos ekipažas", kuris padėjo atsiliekantiems moksle. Pionierių organizacijai vadovavo Julija Sneigienė. 1965 m. veikė 24 klasės, kuriose buvo virš 800 mokinių.

Nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. mokyklos direktoriumi paskirta Danutė Čekienė. Nuo šiol mokykloje dirbo ir du direktoriaus pavaduotojai: B. Kesminienė ir A. Palčiauskas. Priestatas, pastatytas 1963 m., buvo perduotas [[Muzikos mokykla|muzikos mokyklai]]. 1968/69 m.m. veikė 30 klasių, trys prailgintos dienos grupės, mokykloje dirbo 42 mokytoaji, 8 valytojos, 4 kūrikai. Mokykloje veikė bufetas. Mokykla pradėjo dirbti pilnomis dviem pamainomis. Darbo sąlygos gerokai pasunkėjo, todėl iškilo būtinybė statyti naują mokyklą. 1968 m. pradėta statyti 1280 vietų vidurinė mokykla mikrorajone (dabartinė [[Gabijos gimnazija|„Gabijos" gimnazija]]), kuri pradėjo veikti 1970 m. spalio 3 d. ir vadinosi Mažeikių II-oji vidurinė mokykla.
Mažeikių aštuonmetė mokykla uždaryta 1975 m., moksleivius išskirstant į naujai atidarytą III vidurinę (dabartinė [[Sodų vidurinė mokykla]])ir I vidurinę ( dabartinė [[ M. Račkausko gimnazija]]) mokyklas.
Mokinių skaičius: 1947 m. joje mokėsi 295, 1948/49 m.m. - 570, 1957 m. - 311, 1958 m. - 342, 1959 m. - 369, 1960 m. - 388, 1961 m. - 483, 1962 m. - 510, 1963 m. - 602, 1964 m. - 676, 1965 m. - 865, 1966 m. - 930, 1967 m. - 1030, 1968 m. - 1097 mokiniai.

== Vedėjai ==
* Adomaitis, 1921-09-01 <ref> Mažeikių muziejus: F. 1, ap. 1, b. 69, l. 19.</ref>.
* A. Konsmanas, 1924
* Matas Kubiliūnas, iki 1927-08-01<ref>Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 7. - P. 702.</ref>
* [[Baranauskienė Ona|Ona Lūžaitė - Baranauskienė]], 1927-09-01 - 1931 m.; 1927 m. buvo baigusi Kauno „Saulės" mokytojų seminariją.<ref>Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 8. - P. 814.</ref>
* Pranas Zailskas, 1931-09-01 - 1941?
* B. Ruzga, 1941? - 1942
* Adomas Kazlauskas, 1942-1945
* [[Savickas Petras|P. Savickas]], 1945
* Janina Valantinaitė-Kveselaitienė, 1945-1946
* Vytautas Valadkevičius, 1947-1957 m.
* Zenonas Opulskis, 1957-05 - 1957-12
* Algirdas Palčiauskas, 1957-12-01 - 1965-09-01
* Danutė Čekienė, 1965-09-01

{{reflist}}

* Ličkūnas St. Pirmoji Mažeikių lietuvių mokykla // Tautos mokykla. - 1937. - Liepos 15. - Nr.14-15. - P. 339-340.


[[Kategorija: Mokyklos]]

Mykolas Biržiška

2014-10-01T06:48:08Z

Vyc:

[[Vaizdas:Mykolas Birziska.jpg|thumb|right|230px|Mykolas Biržiška]]
[[Vaizdas:Mykolas Birziska.MKE.jpg|thumb|right|230px|Mykolas Biržiška. Paminklas profesoriams Biržiškoms ir jų tėvams atminti Viekšniuose, past. 1995 m. Skulptorius Česlovas Pečiukas ir architektas Reginaldas Palukaitis, fragmentas]]
[[Vaizdas:Birziskos.MKE.jpg|thumb|230px|right|[[Biržiška Viktoras|Viktoras Biržiška]] prie brolio Mykolo Biržiškos karsto 1962 metų rugpjūčio mėnesio 28 dieną]]
'''BIRŽIŠKA MYKOLAS''' (g. 1882-08-12/24 [[Viekšniai|Viekšniuose]] — m. 1962-08-24 Los Andžele (JAV).), literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius, Vasario 16-osios Akto signataras, daugelio monografijų ir vadovėlių autorius.

Savo motinos pedagogės ir muzikės [[Biržiškienė Elžbieta|Elžbietos Biržiškienės]] ir [[Daubiškių dvaras|Daubiškių dvare]] mokytojavusio V. Korsako parengtas, įstojo į Šiaulių gimnaziją, 1907 metais baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Studentaudamas dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje, įsitraukė į mokslinę veiklą, aktyviai bendradarbiavo spaudoje.

Iki II-o pasaulinio karo jis įvairiuose leidiniuose paskelbė per 2,5 tūkstančio straipsnių, tūkstančius straipsnių parašė ir parengė Lietuviškajai enciklopedijai.

Dar studentu būdamas, M. Biržiška aktyviai dalyvavo bręstančiame revoliuciniame judėjime. Buvo caro valdžios šalinamas iš universiteto, teisiamas, tremiamas. Dalyvavo M. Petrausko vadovaujamame chore, kartu su V. Kapsuku, S. Matulaičiu ir S. Kairiu redagavo „Naująją gadynę”, lenkišką „Echo”, paskui su A. Janulaičiu „Žariją”, dirbo „Vilniaus žinių” redakcijos sekretoriumi, 1915 metais Vilniuje paskirtas lietuvių gimnazijos vedėju, rūpinosi nuo karo nukentėjusių tautiečių šelpimu.

1917 metais išrinktas į besikuriančios Lietuvos valstybės tarybą, bet iš jos pasitraukė, taip pat nutraukė ryšius ir su Lietuvos socialdemokratų partija. Buvo paskiriamas švietimo ministru, bet Lietuvos respublikos vyriausybei pasitraukus iš Vilniaus, pasiliko mieste, toliau vadovavo gimnazijai, priešinasi okupacinei lenkų valdžiai, bet 1922 metais išvyko į Kauną. Čia ėmė redaguoti dienraštį „Lietuva”, skaityti paskaitas universitete, paskirtas sociologinių, vėliau — humanitarinių mokslų fakulteto profesoriumi, beveik dešimtmetį lygiagrečiai vadovavo berniukų gimnazijai.

Nuo 1922 metų rudens buvo fakulteto dekanas, po trejeto metų — universiteto prorektorius, 1926—1927 metais — rektorius.

M. Biržiška įžiebė įdėją Papilėje pastatyti paminklą didžiajam lietuvių liaudies švietėjui ir istorikui S. Daukantui, jis vadovavo komitetui, rinko lėšas, už kurias 1930 metais skulptorius V. Grybas ir pastatė paminklą.

M. Biržiška daug dirbo, kad Lietuvai būtų sugrąžintas lenkų okupuotasis Vilniaus kraštas. 1931 metais tris mėnesius JAV skaitė paskaitas tautiečiams. Maždaug nuo 1927 metų vadovavo TSRS tautų kultūrai pažinti draugijai, lietuvių ir žydų, lietuvių ir ukrainiečių draugijoms.

Viena po kitos pasirodė jo knygos „Donelaičio gyvenimas ir raštai”, „Lietuvių dainų literatūros vadovėlis”, „Mūsų raštų istorija”, „Barono gyvenimas ir raštai”, „Mūsų raštų istorija”, „Rinktiniai mūsų senovės raštai”, L. Rėzos „Dainos” (du tomai), dvitomis „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos”, „Senasis Vilniaus universitetas”, atsiminimų knyga „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”.

M. Biržiškai kilo Lietuvos Mokslų Akademijos steigimo idėja. Tačiau, matydamas, kad tuometinė vyriausybė nepritaria ar nepajėgia įsteigti Mokslų Akademijos, siūlo steigti Kultūros akademiją, Lietuvos tyrimo institutą. Pagaliau 1938 metais įkurtas Lituanistikos mokslinio tyrimo institutas, kurio bazėje 1941 metų pradžioje sovietinė vyriausybė įkūrė Mokslų Akademiją, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos ir etnografijos institutus. Nuo 1939 metų Mykolas Biržiška — Vilniaus universiteto rektorius, pirmaisiais hitlerinės okupacijos metais vadovavo ir Mokslų Akademijai.

Sovietinės santvarkos pirmaisiais metais jis buvo išrinktas ką tik įkurtos Mokslų Akademijos tikruoju nariu. 1946 metų pradžioje respublikos vyriausybė, tuometinė Komisarų Taryba, viršydama savo įgaliojimus, nutarė M. Biržišką ir V. Krėvę pašalinti iš Mokslų Akademijos tikrųjų narių kaip tėvynės išdavikus.

1988 m. spalio mėnesį Lietuvos TSR Ministrų Taryba, išnagrinėjusi respublikos Mokslų Akademijos teikimą dėl akademikų vardų grąžinimo ir siekdama atstatyti socialini teisingumą, nutarė panaikinti Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1946 m. sausio 18 d. nutarimą, kuriuo Lietuvos TSR Mokslų Akademijos tikrasis narys Mykolas Biržiška (kartu su V. Mickevičium-Krėve) buvo pašalintas iš Mokslų Akademijos sudėties.

Vaikai: Ona Biržiškaitė - Barauskienė, Marija (Marilė) Biržiškaitė-Žymantienė (1908-02-25 - 1997-09-20, palaidota Los Angeles mieste, Kalvarijos kapinėse).

== Raštai ==
* Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882 - 1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). - K., 1938. - 380 p.

== Šaltiniai ==

* Biržiška Mykolas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1966. - T. 1. - P. 239 - 240.
* Biržiška Mykolas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1977. - T. 2. - P. 168.
* Gedvilas A. Su meile gimtinei: Profesoriaus Mykolo Biržiškos 110-ąsias gimimo metines minint // Vienybė. - 1992. - Rugpj. 22: ir nuotraukos.
* Gedvilas A. Jo parašas buvo trečiasis: Pažymint prof. Mykolo Biržiškos 110-ąsias gimimo metines // Mokslo Lietuva. - 1992. - Rugs. - Nr. 14 (53).
* Gedvilas A. Prof. M. Biržiška apie tautines problemas // Vienybė. - 1995. - Saus. 28.
* Daugirdaitė - Sruogienė V. Nepamirštamas profesorius Mykolas Biržiška // Vienybė. - 1995. - Bal. 29; Geg. 3 - Perspausdinta iš: Draugas. - 1992. - Rugpj. 28. - Nr. 178.
* Gedvilas A. Iš atsiminimų apie profesorių M. Biržišką // Vienybė. - 1996. - Vas. 3.
* Gedvilas A. Monografija apie taurų kraštietį // Vienybė. - 1997. - Kovo 19. - Tekste: J. * Stankūnavičienė dovanojo mokslinį darbą „M. Biržiškos gyvenimo ir veiklos bruožai (iki 1944 m.)”
* Rasti M. Biržiškos dokumentai // Vienybė. - 1999. - Spal. 23. - Tekste: Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rasti dešimtyje dėžių supakuoti ir palėpės nišoje užmūryti vertingi istoriniai dokumentai.
* Rozga Leopoldas. Broliai Biržiškos // Vienybė. — 1988. — Lapkr. 7, 19, 22.
* Lietuvių kalbos enciklopedija. – V., 1999. – P. 97-98.
* Lietuvių literatūros enciklopedija. – V., 2001. – P. 68.
* Kaluškevičius B.; Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – V., 2004. – P. 69.


[[Kategorija: Biografijos]]

Adolfina Tarvydienė

2014-09-30T05:35:21Z

Vyc:

''' TARVYDIENĖ ADOLFINA''' (g. 1918 07 12 - 2011 06 26 [[Meinoriai|Meinorių]] k.), audėja.

Dar mokydamasi pradinėje mokykloje pradėjo austi juosteles. Paaugusi audė lininius audinius marškiniams ir paklodėms, milus sijonams ir švarkams. 1948 m. su šeima išvežta į Buriatiją, Chochorsko kaimą Irkutsko srityje. Grįžus iš tremties, iš pradžių apsigyveno Mažeikiuose, Aušros gatvėje, po to ETG gyvenvietėje (dabar Reivyčių mikrorajonas). 1963 m. įsidarbino Vilniaus dailės kombinate, kur išdirbo 17 metų. Išbandė įvairias audimo technikas. Audė jubiliejines, progines tautines juosteles. Pirmosios parodos surengtos [[Elektrotechnikos gamykla|Elektrotechnikos gamykloje]], Mažeikių mieste.

A. Tarvydienės pastangomis gimtajame Meinorių kaime 1994 metais buvo pastatytas ąžuolinis kryžius su išskaptuotu užrašu: „Užklydęs netyčia į buvusį kaimą nors širdies gėlą prie kryžiaus paliksi. Meinorių kaimo žmonių atminimui".

== Šaltiniai ==

* Eufemija Ramanauskienė.Audėja iš Meinorių // Mūsų Reivyčiai (Mažeikiai). - 2005. - Kovo mė. - Nr. 2. - P. 3.


[[Kategorija: Biografijos]]

Vaizdas:Sviesto gamyklos pastatas 1927 m.MKE..jpg

2014-02-07T12:45:20Z

Vyc:

Mažeikių sviesto gamyklos pastatas apie 1960 m.

Nuotrauka gauta iš asmeninio archyvo.

Šadauskai

2013-04-12T11:23:32Z

Vyc:

'''ŠADAUSKAI''', Mažeikių [[alaus darykla|alaus bravoro]] savininkai ir dalininkai.

Mykolas ir Rozalijos Šadauskų vaikai (5 sūnūs ir 3 dukros):
* Alfonsas Šadauskas (g. 1899 m.). 1941 m. birželio 14 d. išvežtas į Krasnojarsko kraštą, ten 1944 m. mirė.
* Ildifonsas Šadauskas (g. 1901 m.). Mažeikių alaus daryklos steigėjas (1932 m. spalio 25 d.). 1941 m. pasitraukė į JAV. Mirė 1981-02-08.
* Napoleonas Šadauskas (g. 1905 m.). Žmona Emilija Šadauskienė. Prieš II pasaulinį karą gyveno Mažeikiuose ir turėjo savo namus Tirkšlių gatvėje. Sovietiniais laikais tame name buvo įsikūręs Plungės dailės kombinato „Minija" filialas" (dabar - Tirkšlių g. 12 ir 14). 1941 m. su šeima išvežtas į Krasnojarsko kraštą, ten N. Šadauskas 1943 m. ir mirė. Jų vaikai (dvi dukros ir sūnus):
** Ilona Šadauskaitė (g. 1938 m., mirė 1944 m. tremtyje).
** Dionyzas Šadauskas (g. 1939 m.). Baigęs žemės ūkio mokyklą, tarnavo sovietinėje armijoje, vėliau įgijo aukštąjį išsilavinimą. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą, apsigyveno Druskininkuose.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę susigrąžino dalį tėvo žemės, ir nuo 1992 m. su žmona ūkininkauja [[Griežė|Griežėje]].
** Liuda Šadauskaitė (gimė tremtyje).
Emilija Šadauskienė netekusi vyro Napoleono Šadausko ištekėjo antrą kartą, pasiliko gyventi Rusijoje, ten ir palaidota. Naujoje šeimoje gimė dar trys vaikai.
* Anicetas Šadauskas (g. 1907 m. - m. 1984 m. Čikagoje). 1943 m. pab. pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. Bad-Nauhaim miestelyje vedė Birutę Lukoševičiūtę, čia gimė sūnus [[Šadauskas Voldemaras|Voldemaras]]. Po trejeto metų visi išvyko į JAV, į Čikagą. Ten gimė Marius Anicetas ir Dalia Natalija (m. 2003). Birutė Šadauskienė Lietuvoje buvo įgijusi medicininį išsilavinimą, pagal specialybę dirbo Vokietijoje, Anglijoje, vėliau iki pat pensijos buvo vienos Čikagos ligoninės direktore. 1994 m. kartu su sūnumi Voldemaru grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. 2008 m. pirmą kartą ji lankėsi Mažeikiuose.
* Konstantinas Šadauskas (g. 1912 m.). 1941 m. pasitraukė į JAV.
* Emilija Šadauskaitė
* Podencija Šadauskaitė
* Natalija Šadauskaitė

== Šaltiniai ==

* Plastinina B. Viekšnių gatvė atsirado iš Viekšnių - Leckavos vieškelio // Santarvė, 2009. - Kovo 5. - Nr. 26. - P. 4.
* Plastinina B. Po daugelio metų sugrįžo į išsvajotą Tėvynę // Santarvė. - 2009. - Spalio 8. - Nr. 113. - P. 5, 8.


[[Kategorija: Biografijos]]

Kazimiera Jundulaitė

2013-01-11T09:59:05Z

Vyc:

[[Vaizdas:Jundulaite Kazimiera.jpg|thumb|right|210px|Kazimiera Jundulaitė]]
'''JUNDULAITĖ KAZIMIERA''', [[Mažeikių gimnazija|Mažeikių vidurinės mokyklos]] (dabar - M. Račkausko gimnazija) direktorė 1953-1961 m.

Gimė 1921m. Mažeikiuose staliaus šeimoje. 1941 m. baigė Mažeikių gimnaziją, dirbo mokytoja Sedos vlsč. Dagių pradinėje mokykloje. 1945m. įstojo į Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultetą, geografijos skyrių. 1950m. baigė studijas ir mokytojavo Darbininkų jaunimo vidurinėje mokykloje. 1953-1961m. Mažeikių vidurinės mokyklos direktorė. Vėliau Mažeikių internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Tai buvo asmenybė, aukštos moralės žmogus, pasirengęs padėti kiekvienam pagalbos reikalingam, labai mylintis savo mokinius. Direktore jai teko dirbti tuo laiku, kai zenitą pasiekė administratyvinis valdymo stilius, kada taip sunkiai buvo sprendžiami ūkiniai mokyklos klausimai. Ji per daug nesistengė įtikti valdžiai, nereikalavo, kad mokymo ir auklėjimo procese būtų besąlygiškai brukamas ateizmas. Kaip direktorė ji sugebėjo išlaikyti mokytojų pusiausvyrą, buvo visiems vienodai objektyvi ir teisinga, visiems vienodai reikli.

[[Kategorija: Pedagogai]]

Vincentas Mačiulaitis

2012-04-05T11:02:45Z

Vyc: /* Šaltiniai */

'''MAČIULAITIS VINCENTAS''' (g. 1924-08-09 - m. 1988-03-10, palaidotas [[Mažeikių kapinės|Mažeikių kapinėse]]), LTSR nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas. Gimė Mažeikių apskr. Akmenės vlsč.Gulbinų k. Mokėsi Telšių amatų mokykloje. Vėliau dirbo pieno perdirbimo pramonėje nuo priėmėjo išaugo iki Mažeikių sviesto gamyklos direktoriaus. 1956 m. komunistų partijos nurodymu išsiųstas vadovauti Tirkšliuose įsikūrusiam [[Jaunoji gvardija|„Jaunosios gvardijos"]]kolūkiui. 1965 m. baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Jo vadovaujamas kolūkis buvo vienas iš pirmaujančių kolūkių rajone. V. Mačiulaičio vadovavimo metu buvo pastatyta nauja gyvenvietė, daug gamybinių objektų, gyvulininkystės, paukštininkystės fermų. Pastatyti kultūros namai - vieni iš didžiausių rajone, mokykla, vaikų darželis, parduotuvė, buities pavilijonas ir eilė kitų objektų.

== Šaltiniai ==

* Tarybų Lietuvos enciklopedija. - V., 1987. - T. 3. - P. 673.
* Tiesa // 1988 03 12


[[Kategorija: Biografijos]]

Vincentas Mačiulaitis

2012-04-05T11:01:22Z

Vyc:

Alaus darykla

2012-02-23T09:27:37Z

Vyc:

[[Vaizdas:Alaus darykla.MKE.2011-07-11.jpg|thumb|right|210px|Alaus darykla „Lokys"]]
[[Vaizdas:Alaus darykla1.MKE.2011-07-11.JPG|thumb|right|210px|]]
[[Vaizdas:Alaus darykla Mazeikiuose.MKe.jpg|thumb|right|210px|Alaus bravoro pastatai apie 1934-1935 m.]]
[[Vaizdas:Jonas Dauginas.MKE.jpg|thumb|right|200px|Alaus daryklos direktorius Jonas Dauginas (1940 m. spalio mėn. - 1941-06-27)]]
[[Vaizdas:Kestutis Bekeris.MKE.jpg|thumb|right|200px|Direktorius Kęstutis Bekeris, 1966 m.]]
'''ALAUS DARYKLA „MAŽEIKIŲ LOKYS"''', '''Mažeikių alaus bravoras''', seniausia įmonė Mažeikiuose. 1932-10-25 - 1941 m. kovo mėn. vadinosi „Pilnoji bendrovė „Broliai Šadauskai Pirma lietuvių alaus darykla", 1941 m. kovo mėn. - 1941 m. birželio mėn. - Mažeikių alaus darykla „Švyturys", 1941 m. birželio mėn. - 1941 m. spalio mėn. - Pilnosios bendrovės Broliai Šadauskai alaus darykla, 1941 m. spalio mėn. - 1944 m. - valstybinė alaus darykla „Lokys" (Die Staatsbierbrauerei „Lokys"). 1941 - 1944 m. dokumentuose alaus darykla dar vadinama: „Broliai Šadauskai Pirmas lietuvių alaus bravoras", „Pilnoji bendrovė „Broliai Šadauskai", „Broliai Šadauskai Mažeikių alaus darykla", „Alaus darykla broliai Šadauskai", „Bier Brauerei Br. Schadauskai" ir kt.

1931 m. birželio 15 d. broliai Ildifonsas (g.1901m. Griežės k. m.1981 JAV) ir Anicetas (g. 1907m. Griežės k. m. 1984 JAV.) Šadauskai nupirko likviduojamą degtukų fabriką ir pradėjo ruoštis alaus pramonės gamybai. 1931 m. alaus bravorą statė mūrininkai Vincentas Šiaulys, Domininkas Dvariškis ir kt. 1932-10-25 įsteigta alaus darykla, kuri vadinosi Pilnoji bendrovė „Broliai Šadauskai Pirma lietuvių alaus darykla". Šio bravoro dalininkais dar buvo kiti trys Šadauskų broliai: Alfonsas (g. 1899m. Griežės k. m.1944. Sibire), Napoleonas (1905m. Griežės k. m. 1943m. Sibire) ir Konstantinas (g. 1912m. Griežės k. m. 1992m. Mažeikiuose). Gamino alų, salyklą, kitus alkoholinius gėrimus, vaisvandenius bei jais prekiavo, laikė sandėlius, alaus barus, restoranus. Jos veiklą prižiūrėjo Finansų ministerijos Mokesčių departamentas. 1937 m. alaus bravoras turėjo keturis alaus urmo sandėlius: Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje ir Pasvalyje. Be to, nuosavus 6 restoranus, 10 barų, daug alinių. 1933-1938 m. bravore mechaniku dirbo Povilas Žiulpa, kuris pagamino barams nikeliuotus kranus alui pilstyti, sukonstravo geležies pašalinimo iš vandens filtrus, atliko įvairius autotechnikos remonto darbus, patobulino alaus daryklos vandens tinklus, alaus virimo katilus, kitus įrengimus.

Lietuvos TSR valstybinės nacionalizavimo komisijos 1940-08-06 nutarimu alaus darykla nacionalizuota. Įmonės vertybės išdėstytos sąraše, kuriame paminėtas 30 ha žemės sklypas, 52990 butelių, 937 dėžės, 105 krepšiai, 347 statinės. Iš viso už 490248 Lt sumą. Sąraše nepažymėtas kilnojamasis turtas, esantis pas klientus. Įmonės komisaru paskirtas Petras Kurliauskas, kuris iki tol mokėsi Kauno aludarių mokykloje ir tuo metu Mažeikių bravore atliko praktiką. Jos veiklą prižiūrėjo Lietuvos TSR maisto pramonės liaudies komisariatas ir Valstybinis alaus trestas. Tuo pačiu metu nacionalizuotos ir Mažeikių alaus bravorui priskirtos Viekšnių alaus pilstytuvė ir vaisvandenių įmonėlės. Jose tuo metu dirbo 6 darbininkai. Su penkiais darbuotojais Mažeikiams buvo priskirta Plungės alaus pilstytuvė ir restoranas, Kretingos ir Skuodo lauas pilstytuvės. Į minėtas alaus pilstytuves alaus iš Mažeikių buvo pristatomas statinėse, čia išpilstomas į butelius ir pristatomas į parduotuves, kioskus. Esant nemažam alaus pareikalavimui, buvo rekonstruotas alaus virimo baras. Buvo pririmtas naujas meistras Henrikas Srebalius, kuris pakeitė vokietį Zebergą. Buvo sumontuoti dar brolių Šadauskų nupirkti nauji virimo katilai. Iš Šerkšnės malūno savininko Groso buvo nupirktas dyzelinis variklis, kuris aprūpino elektros energija alaus šaldymo ir kitus įrengimus. Buvo pravesta nauja vandentiekio linija. Alaus gamyba per pamainą išaugo nuo 1200 iki 3500 litrų. Bravoras miežius pirkdavo iš vietinių ūkininkų, o nuo 1940 m. miežius geležinkeliu atveždavo iš Ukrainos.

1941 m. abu Šadauskai pasitraukė į Ameriką. Įmonė buvo gana moderni. Joje įvairius mechanizmus suko, gamino elektros energiją, varinėjo siurblius apie 50 elektros motorų. Veikė elektriniai fukteliai, miežių valytuvai, 6960 litrų varinis katilas misai virti, dvi kortavimo mašinos, du statinių montavimo aparatai, dvi alaus pilstymo mašinos su armatūra, butelių plaunamoji mašina su atskiru varikliu, 9000 litrų misos aušinimo bakas, salyklo daigų nutrupinimo mašina. 1943 m. įmonės balanse buvo 170330 butelių, 433000 kamščių, 522 dėžės alui transportuoti, 926 krepšiai alui laikyti ir nešti, per 700 alaus statinių, taip pat garo katilas ir garo mašina, keliolika statinių plovimo aparatų, mikroskopas „Busch" ir t.t. Visa gamybinė įranga buvo mūriniame pastate, mūriniame sandėlyje miežiams laikyti, daigykloje, dviejuose garažuose, ledainėje, įvairiose pašiūrėse ir sandėliukuose. Bravoras turėjo savo vandentiekį, kanalizaciją. Teritorija buvo išgrįsta akmenimis. Įmonės teritorijoje stovėjo du mediniai namai, kuriuose gyveno gyveno I. Šadauskas ir alaus virimo meistras.

Visą vokiečių okupacijos laikotarpį įmonei vadovavo Ildifonsas Šadauskas, buhalterė V. Puodžiūtė, sandėlininkas A. Jasinskas. Alus į artimesnius taškus buvo išvežiojamas dviem arkliais - vasarą vežimais, žiemą rogėmis, o toliau gabenamas trimis sunkvežimiais.

Po karo alaus daryklos direktoriumi buvo Žalimas, po jo - Kęstutis Bekeris. 1962 m. įmonė tapo alaus bravoro „Gubernija“ filialu, 1989 m. atsiskyrė nuo „Gubernijos“ ir tapo Mažeikių agrofirma „Lokys“. Nuo 1994 m. „Mažeikių Lokys“ yra uždaroji akcinė bendrovė. 2000 m. visiškai atnaujinta alaus gamybos technologija.

Dabar gaminama 13 rūšių alus: „9,5", „Auksinis Princas", „Drakono", „Ledinis", „Lokio", „Rudasis Lokys", „Trys Lokiai", „Sena Pilis", „Salyklinis", „Vasaros", „Vestuvinis", „Ryklio Nasrai" ir „Ryklio Nasrai - 9,5“. , išpilstomas mineralinis vanduo „Lokys" ir mineralizuotas vanduo „Laima“ (abu išgaunami iš paties giliausio gręžinio Lietuvoje - 768 m.).

== Direktoriai ==
* Jonas Dauginas (1940-10-01 - 1941-06-27)
* Antanas Žalimas (? - 1955-10-19)
* Antanas Šidlauskas (1955 - 1956 m.)
* Kęstutis Bekeris

== Kiti straipsniai ==
* [[Šadauskai]]

== Šaltiniai ==

* Plastinina B. Viekšnių gatvė atsirado iš Viekšnių - Leckavos vieškelio // Santarvė, 2009. - Kovo 5. - Nr. 26. - P. 4.
* Muturas A. Ir karo metais vyrai pūtė baltą alaus putą // Santarvė. - 2009. - Rugpjūčio 27. - Nr. 95. - P. 4, 7.
* Muturas A. Meilės metalui liga savamokslį meistrą užkrėtė garsus inžinierius // Santarvė. - 2011. - Sausio 20 d. - Nr. 8.


== Nuorodos ==
*[http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1002&id=340650 "Mažeikių lokį" šokdina konkurencija]

[[Kategorija: Pramonė]]

Mažeikių parkas

2012-02-21T13:29:32Z

Vyc:

[[Vaizdas:Mazeikiu parkas.MKE.2007-09-16.jpg|thumb|right|230px|Mažeikių parkas]]
[[Vaizdas:Mazeikiu parko vartai.jpg|thumb|right|230px|Mažeikių parko vartai apie 1960 m.]]
[[Vaizdas:Drambline.MKE.2006-09-12.jpg|thumb|right|230px|Buv. vasaros teatras, vad. „Drambline"]]
[[Vaizdas:P1150426-Drambline1.jpg|thumb|right|230px|„Dramblinės" gaisras 2006-10-09]]
[[Vaizdas:Kariu kapines.MKE.2005-10-04.jpg|thumb|right|230px|Karių kapinės]]
[[Vaizdas:Kariu kapines.MKE.2007-05-16.jpg|thumb|right|230px|II pasaulinio karo vokiečių karių kapai]]

'''MAŽEIKIŲ PARKAS'''. Įkurtas XX a. viduryje [[Mažeikiai|Mažeikių]] mieste, brandžiame pušynėlyje, kuris užima 11,3 ha teritoriją, iš jų 9,2 ha medžiais apaugęs plotas, 1,4 ha stadionas, taip pat aikštelės, takai, gėlynai, gazonai. Parkas inventorizuotas 1995 m. birželio mėn. Inventorizacijos pase dar nurodyti 2 statiniai (Vasaros teatras, vad. „Dramblinė", kuri sudegė 2006 m., ir tualetas), kapinės, 3 skulptūros, 2 paminklai.

Prie centrinėje dalyje buvusio medinio vasaros teatro veda tiesi alėja iš miesto centro. Prie šios alėjos pastatytos žinomo teatro meno ugdytojo [[Vaičkus Juozas|Juozo Vaičkaus]], rašytojos [[Pečkauskaitė Marija-Šatrijos Ragana|Šatrijos Raganos]] (skulptorius J. Meškelevičius, 1984), [[Vienažindys Antanas|Antano Vienažindžio]] (skulptorius G. Jokūbonis, 1987) skulptūros.
Šioje parko dalyje įsikūrusi ir [[Muzikos mokykla|Mažeikių muzikos mokykla]] bei [[Mažeikių muziejus]]. 2001 m. šiaurės rytinėje dalyje, buvusio tvenkinio vietoje, įrengti lauko teniso kortai (sklypo plotas 1840 km. m), priklausantys Antanui Svobotui.

Pietiniame parko pakraštyje įrengtas nedidelis stadionas. Čia kasmet rengiama nemažai įvairių kultūrinių renginių, kaip Dūdų šventė, Pynėjų šventė, sporto varžybos, koncertai.

== Istorija ==

Mintis įkurti parką kilo 1921 m. ruošiant Mažeikių miesto plėtros planą. Tada jis buvo vadinamas miesto sodu. Visuomenės reikmėms buvo nutarta palikti iki pat Laisvės gatvės prieigų plytėjusios Mažeikių girios dalį. Projektuojama nauja gatvė, atsiremianti į parką, buvo pavadinta Sodo vardu (dabar V. Burbos). Miesto sodo-parko kūrimo darbai prasidėjo praėjus dešimtmečiui, kai burmistru tapo [[Velička Mykolas|Mykolui Veličkai]]. Buvo išrauti medžiai, iškasti grioviai ir gana užpelkėjęs miškas nusausintas. Po to išpilti takai, įrengta aikštelė šokiams ir koncertams. Šalia parko gyvenantys žmonės vertėsi ūkiškai, todėl pats parkas, kaip ir prieš tai buvęs miškas, buvo gera vieta ganykloms. Todėl nerukus parką miestiečiai ėmė vadinti „karvių sodu". 1948 m. prasidėjo parko tvarkymo darbai. Tuo metu buvo įkurta parką prižiūrėjusi kultūrinė įstaiga, įsteigtas Kultūros ir poilsio parko direktoriaus etatas. Buvo organizuojamos Mažeikiuose veikusių įmonių darbuotojų talkos, kurių metu tiesiami takai, sodinamos gyvatvorė, įrengiami suoleliai. 1949 m. parko dalis aptverta. Šokių metu už įėjimą į parką reikėjo mokėti 2 litus. Apie 1950 m. pastatytas pavilijonas, kuris buvo vadinamas „Dramblio būda". Vėliau šis pastatas rekonstruotas - padidintas, dar pastatytos karuselės, sūpuoklės, vasaros kavinė, vadinta taverna. Parke atsirado skulptūrų: rašytojas Maksimas Gorkis, Sportininkas, Elnias <ref>Vytautas Ramanauskas. Iš Mažeikių senamiesčio parko praeities // Santarvė. - 2012. - Saus. 14. - Nr. 6. - P. 5.</ref>. Parkas kurį laiką buvo vadinamas '''M. Gorkio vardo kultūros ir poilsio parku'''. Parko gyvavimas truko iki 1970 m. Vėliau pamažu nebeliko gėlynų, sulūžo ir buvo nuardytos karuselės ir sūpuoklės, nugriauta ir taverna.

Vakarinėje parko dalyje yra II-ajame pasauliniame kare žuvusių sovietinės armijos [[Mažeikių karių kapinės|karių kapinės]], kuriose palaidoti 1123 kariai ir priešais jas, į šiaurės rytus arba nuo centrinio parko tako į kairę pusę, - vokiečių karių kapai. Skirtingai negu sovietinės armijos kariai, kurie buvo tiesiog užkasami tranšėjose, vokiečiai buvo laidojami su karstais. Tuo laiku V. Kudirkos gatvėje gyveno stalius, kuriam vokiečiai parūpindavo medienos ir davė nurodymą gaminti karstus. Palaidoję ant kapo pastatydavo nedidelį, maždaug metro aukščio, baltą medinį kryželį, ant kurio užkabintas metalinis medalionas su žuvusįjį identifikuojančiais numeriais. Ant kiekvieno mirusiojo rankos riešo ir kojos čiurnos būdavo pririšama metalinė plokštelė, ant kurios pažymėdavo vokiečių karinio dalinio numerį ir šifruotus ženklus <ref>Bernarda Plastinina. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 2010. - Sausio 9. - Nr. 3. - P. 13.</ref>. Reminatis žmonių pasakojimais, žuvusiųjų vokiečių karių buvo apie 150. Viduryje kapinaičių stovėjo didelis beržo kryžius, išdrožtas iš natūralaus medžio su visa tošimi. Šios kapinės išsilaikė neilgai, kapai buvo sulyginti su žeme. Ir dabar dar pastebimi kauburėliai kauburėliai, žole apžėlusios trys eilės buvusių kapų. Pranas Jurcius, kuris gyveno prie vokiečių kapų, pasakojęs, kad ant šių kapų buvusių kryžių kai kur buvę užmauti šalmai, pilotės. O kai užėję sovietai, šiais kryžiais jų kariai kūrenę pirtį, kuri buvusi P. Jurciaus daržo gale. <ref>Bernarda Plastinina. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 2010. - Sausio 23. - Nr. 9. - P. 4. </ref>.

[[Birutės gatvė|Birutės gatvėje]], pačioje pradžioje, stūkso masyvus akmeninis kryžius. [[Motuzas Jonas|Jonas Motuzas]] padarė didelį betoninį paminklą, kuris 1926 m. buvo pastatytas toje vietoje, kur kaizerinės okupacijos metais buvo šaudomi žmonės. 1916 m. balandžio 1 d. buvo sušaudytas Sergiejus Markovas iš šalimais esančio [[Kalnėnai|Kalnėnų]] kaimo. 1916 m. gegužės 12 d. tokio pat likimo susilaukė ir 62 metų Adomas Šimkus iš [[Purpliai|Purplių]] bei 56 metų Juozas Puplauskas iš [[Knabikai|Knabikų]] kaimo. 1917 m. čia buvo sušaudyti šeši asmenys iš Skuodo apylinkių. Tais pačiais metais dar buvo sušaudyti devyni iš kitur suvaryti lietuviai, du rusai, du žydai. Toje vietoje, kur dabar stūkso akmeninis kryžius, augo keturios pušys. Per vokiečių okupaciją šioje vietoje sušaudyta šešiasdešimt žmonių. Dar keturiasdešimt du buvo sušaudyti po plačiašake egle, kuri stovėjo ten, kur dabar bažnyčios šventorius. Kadangi iš sušaudytųjų daugiausia buvo mažeikiečiai, tai miesto burmistras tą gatvę, kuria varydavo pasmerktuosius mirti, pavadino Kankinių gatve. Dabar tai Mindaugo gatvė.

Parke vyrauja vietinės pušys, eglės, beržai, šermukšniai, pavieniai ąžuolai, klevai, liepos. Atvežtinių medžių daugiausiai auga kapinių teritorijoje. Ten yra dygiųjų eglių ir sidabrinių jų atmainų. Auga ir vakarinės tujos, paprastieji kaštonai, nemažai kitų puošnių medžių. Rytinė parko dalis buvo apsodinta apie 1890 m, vakarinė - 1945-1948 m.

1958 m. Mažeikių parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. 2008 m. pab. Mažeikių parkas įregistruotas kaip Savivaldybės panaudos būdu valdomas valstybei priklausantis žemės sklypas. Parkotyrininko Kestučio Labanausko nuomone Mažeikių parkas užima 188 vietą tarp 999 Lietuvos parkų. Pagal registracijos dokumentus, tai 9,4 ha rekracinio II kategorijos miško.

== Rekonstrukcija ==
Parko rekonstrukcijos planą parengė architektas Henrikas Štaudė. Parko kompleksiniam sutvarkymui numatyta skirti 3,5 mln. litų, iš jų beveik trys milijonai - Europos Sąjungos fondų lėšos. Pradėti pertvarkymus senamiesčio parke Savivaldybės specialistai planavo 2009 metais. Tada darbai vadinti kosmetiniais - planuota nugriauti tribūnas, įrengti takus, vejas, išvedžioti apšvietimo kabelius, pastatyti suoliukus ir šiukšliadėžes ir išvalyti parką nuo medžių. Iš viso pagal 2009 m. birželio 19 d. parengto ir suderinti projektą iš viso tvarkomo parko teritorijoje esančių 2383 vnt. medžių, planuota iškirti 609 vnt. Tačiau 2011 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija senamiesčio parke kirsti medžių neleido. <ref>Audronė Malūkienė. Parką nuo medkirčių apsaugo miško statusas // Santarvė. - 2011. - Kovo 22. - Nr. 32. - P. 1, 3.</ref>.

<gallery>
Vaizdas:Mazeikiu parkas.MKE.2006-11-03.jpg|[[Vienažindys Antanas|Antanas Vienažindys]]. Skulptorius G. Jokūbonis, 1987 m.
Vaizdas:Mazeikiu parkas1.MKE.2006-11-03.JPG|[[Pečkauskaitė Marija-Šatrijos Ragana|Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana]]. Skulptorius J. Meškelevičius, 1984 m.
Vaizdas:Mazeikiu parkas2.MKE.2006-11-03.jpg|[[Vaičkus Juozas|Juozas Vaičkus]]. Skulptorius J. Meškelevičius, 1983 m.
</gallery>

{{reflist}}

== Nuorodos ==
* [http://www.santarve.lt/article/articleview/12714/1/32/ A. Malūkienė. Pamokančios senojo parko istorijos]

[[Kategorija: Gamtiniai objektai]]

Mažeikių parkas

2012-02-21T13:28:10Z

Vyc:

[[Vaizdas:Mazeikiu parkas.MKE.2007-09-16.jpg|thumb|right|230px|Mažeikių parkas]]
[[Vaizdas:Mazeikiu parko vartai.jpg|thumb|right|230px|Mažeikių parko vartai apie 1960 m.]]
[[Vaizdas:Drambline.MKE.2006-09-12.jpg|thumb|right|230px|Buv. vasaros teatras, vad. „Drambline"]]
[[Vaizdas:P1150426-Drambline1.jpg|thumb|right|230px|„Dramblinės" gaisras 2006-10-09]]
[[Vaizdas:Kariu kapines.MKE.2005-10-04.jpg|thumb|right|230px|Karių kapinės]]
[[Vaizdas:Kariu kapines.MKE.2007-05-16.jpg|thumb|right|230px|II pasaulinio karo vokiečių karių kapai]]

'''MAŽEIKIŲ PARKAS'''. Įkurtas XX a. viduryje [[Mažeikiai|Mažeikių]] mieste, brandžiame pušynėlyje, kuris užima 11,3 ha teritoriją, iš jų 9,2 ha medžiais apaugęs plotas, 1,4 ha stadionas, taip pat aikštelės, takai, gėlynai, gazonai. Parkas inventorizuotas 1995 m. birželio mėn. Inventorizacijos pase dar nurodyti 2 statiniai (Vasaros teatras, vad. „Dramblinė", kuri sudegė 2006 m., ir tualetas), kapinės, 3 skulptūros, 2 paminklai.

Prie centrinėje dalyje buvusio medinio vasaros teatro veda tiesi alėja iš miesto centro. Prie šios alėjos pastatytos žinomo teatro meno ugdytojo [[Vaičkus Juozas|Juozo Vaičkaus]], rašytojos [[Pečkauskaitė Marija-Šatrijos Ragana|Šatrijos Raganos]] (skulptorius J. Meškelevičius, 1984), [[Vienažindys Antanas|Antano Vienažindžio]] (skulptorius G. Jokūbonis, 1987) skulptūros.
Šioje parko dalyje įsikūrusi ir [[Muzikos mokykla|Mažeikių muzikos mokykla]] bei [[Mažeikių muziejus]]. 2001 m. šiaurės rytinėje dalyje, buvusio tvenkinio vietoje, įrengti lauko teniso kortai (sklypo plotas 1840 km. m), priklausantys Antanui Svobotui.

Pietiniame parko pakraštyje įrengtas nedidelis stadionas. Čia kasmet rengiama nemažai įvairių kultūrinių renginių, kaip Dūdų šventė, Pynėjų šventė, sporto varžybos, koncertai.

== Istorija ==

Mintis įkurti parką kilo 1921 m. ruošiant Mažeikių miesto plėtros planą. Tada jis buvo vadinamas miesto sodu. Visuomenės reikmėms buvo nutarta palikti iki pat Laisvės gatvės prieigų plytėjusios Mažeikių girios dalį. Projektuojama nauja gatvė, atsiremianti į parką, buvo pavadinta Sodo vardu (dabar V. Burbos). Miesto sodo-parko kūrimo darbai prasidėjo praėjus dešimtmečiui, kai burmistru tapo [[Velička Mykolas|Mykolui Veličkai]]. Buvo išrauti medžiai, iškasti grioviai ir gana užpelkėjęs miškas nusausintas. Po to išpilti takai, įrengta aikštelė šokiams ir koncertams. Šalia parko gyvenantys žmonės vertėsi ūkiškai, todėl pats parkas, kaip ir prieš tai buvęs miškas, buvo gera vieta ganykloms. Todėl nerukus parką miestiečiai ėmė vadinti „karvių sodu". 1948 m. prasidėjo parko tvarkymo darbai. Tuo metu buvo įkurta parką prižiūrėjusi kultūrinė įstaiga, įsteigtas Kultūros ir poilsio parko direktoriaus etatas. Buvo organizuojamos Mažeikiuose veikusių įmonių darbuotojų talkos, kurių metu tiesiami takai, sodinamos gyvatvorė, įrengiami suoleliai. 1949 m. parko dalis aptverta. Šokių metu už įėjimą į parką reikėjo mokėti 2 litus. Apie 1950 m. pastatytas pavilijonas, kuris buvo vadinamas „Dramblio būda". Vėliau šis pastatas rekonstruotas - padidintas, dar pastatytos karuselės, sūpuoklės, vasaros kavinė, vadinta taverna. Parke atsirado skulptūrų: rašytojas Maksimas Gorkis, Sportininkas, Elnias <ref>Vytautas Ramanauskas. Iš Mažeikių senamiesčio parko praeities // Santarvė. - 2012. - Saus. 14. - Nr. 6. - P. 5.</ref>. Parkas kurį laiką buvo vadinamas '''M. Gorkio vardo kultūros ir poilsio parku'''. Parko gyvavimas truko iki 1970 m. Vėliau pamažu nebeliko gėlynų, sulūžo ir buvo nuardytos karuselės ir sūpuoklės, nugriauta ir taverna.

Vakarinėje parko dalyje yra II-ajame pasauliniame kare žuvusių sovietinės armijos [[Mažeikių karių kapinės|karių kapinės]], kuriose palaidoti 1123 kariai ir priešais jas, į šiaurės rytus arba nuo centrinio parko tako į kairę pusę, - vokiečių karių kapai. Skirtingai negu sovietinės armijos kariai, kurie buvo tiesiog užkasami tranšėjose, vokiečiai buvo laidojami su karstais. Tuo laiku V. Kudirkos gatvėje gyveno stalius, kuriam vokiečiai parūpindavo medienos ir davė nurodymą gaminti karstus. Palaidoję ant kapo pastatydavo nedidelį, maždaug metro aukščio, baltą medinį kryželį, ant kurio užkabintas metalinis medalionas su žuvusįjį identifikuojančiais numeriais. Ant kiekvieno mirusiojo rankos riešo ir kojos čiurnos būdavo pririšama metalinė plokštelė, ant kurios pažymėdavo vokiečių karinio dalinio numerį ir šifruotus ženklus <ref>Bernarda Plastinina. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 2010. - Sausio 9. - Nr. 3. - P. 13.</ref>. Reminatis žmonių pasakojimais, žuvusiųjų vokiečių karių buvo apie 150. Viduryje kapinaičių stovėjo didelis beržo kryžius, išdrožtas iš natūralaus medžio su visa tošimi. Šios kapinės išsilaikė neilgai, kapai buvo sulyginti su žeme. Ir dabar dar pastebimi kauburėliai kauburėliai, žole apžėlusios trys eilės buvusių kapų. Pranas Jurcius, kuris gyveno prie vokiečių kapų, pasakojęs, kad ant šių kapų buvusių kryžių kai kur buvę užmauti šalmai, pilotės. O kai užėję sovietai, šiais kryžiais jų kariai kūrenę pirtį, kuri buvusi P. Jurciaus daržo gale. <ref>Bernarda Plastinina. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 2010. - Sausio 23. - Nr. 9. - P. 4. </ref>.

[[Birutės gatvė|Birutės gatvėje]], pačioje pradžioje, stūkso masyvus akmeninis kryžius. [[Motuzas Jonas|Jonas Motuzas]] padarė didelį betoninį paminklą, kuris 1926 m. buvo pastatytas toje vietoje, kur kaizerinės okupacijos metais buvo šaudomi žmonės. 1916 m. balandžio 1 d. buvo sušaudytas Sergiejus Markovas iš šalimais esančio [[Kalnėnai|Kalnėnų]] kaimo. 1916 m. gegužės 12 d. tokio pat likimo susilaukė ir 62 metų Adomas Šimkus iš [[Purpliai|Purplių]] bei 56 metų Juozas Puplauskas iš [[Knabikai|Knabikų]] kaimo. 1917 m. čia buvo sušaudyti šeši asmenys iš Skuodo apylinkių. Tais pačiais metais dar buvo sušaudyti devyni iš kitur suvaryti lietuviai, du rusai, du žydai. Toje vietoje, kur dabar stūkso akmeninis kryžius, augo keturios pušys. Per vokiečių okupaciją šioje vietoje sušaudyta šešiasdešimt žmonių. Dar keturiasdešimt du buvo sušaudyti po plačiašake egle, kuri stovėjo ten, kur dabar bažnyčios šventorius. Kadangi iš sušaudytųjų daugiausia buvo mažeikiečiai, tai miesto burmistras tą gatvę, kuria varydavo pasmerktuosius mirti, pavadino Kankinių gatve. Dabar tai Mindaugo gatvė.

Parke vyrauja vietinės pušys, eglės, beržai, šermukšniai, pavieniai ąžuolai, klevai, liepos. Atvežtinių medžių daugiausiai auga kapinių teritorijoje. Ten yra dygiųjų eglių ir sidabrinių jų atmainų. Auga ir vakarinės tujos, paprastieji kaštonai, nemažai kitų puošnių medžių. Rytinė parko dalis buvo apsodinta apie 1890 m, vakarinė - 1945-1948 m. Parkotyrininko Kestučio Labanausko nuomone Mažeikių parkas užima 188 vietą tarp 999 Lietuvos parkų.

1958 m. Mažeikių parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. 2008 m. pab. Mažeikių parkas įregistruotas kaip Savivaldybės panaudos būdu valdomas valstybei priklausantis žemės sklypas. Pagal registracijos dokumentus, tai 9,4 ha rekracinio II kategorijos miško.

== Rekonstrukcija ==
Parko rekonstrukcijos planą parengė architektas Henrikas Štaudė. Parko kompleksiniam sutvarkymui numatyta skirti 3,5 mln. litų, iš jų beveik trys milijonai - Europos Sąjungos fondų lėšos. Pradėti pertvarkymus senamiesčio parke Savivaldybės specialistai planavo 2009 metais. Tada darbai vadinti kosmetiniais - planuota nugriauti tribūnas, įrengti takus, vejas, išvedžioti apšvietimo kabelius, pastatyti suoliukus ir šiukšliadėžes ir išvalyti parką nuo medžių. Iš viso pagal 2009 m. birželio 19 d. parengto ir suderinti projektą iš viso tvarkomo parko teritorijoje esančių 2383 vnt. medžių, planuota iškirti 609 vnt. Tačiau 2011 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija senamiesčio parke kirsti medžių neleido. <ref>Audronė Malūkienė. Parką nuo medkirčių apsaugo miško statusas // Santarvė. - 2011. - Kovo 22. - Nr. 32. - P. 1, 3.</ref>.

<gallery>
Vaizdas:Mazeikiu parkas.MKE.2006-11-03.jpg|[[Vienažindys Antanas|Antanas Vienažindys]]. Skulptorius G. Jokūbonis, 1987 m.
Vaizdas:Mazeikiu parkas1.MKE.2006-11-03.JPG|[[Pečkauskaitė Marija-Šatrijos Ragana|Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana]]. Skulptorius J. Meškelevičius, 1984 m.
Vaizdas:Mazeikiu parkas2.MKE.2006-11-03.jpg|[[Vaičkus Juozas|Juozas Vaičkus]]. Skulptorius J. Meškelevičius, 1983 m.
</gallery>

{{reflist}}

== Nuorodos ==
* [http://www.santarve.lt/article/articleview/12714/1/32/ A. Malūkienė. Pamokančios senojo parko istorijos]

[[Kategorija: Gamtiniai objektai]]

Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

2012-02-06T14:03:11Z

Vyc: /* Kunigai vikarai, altaristos */

[[Vaizdas:Mazeikiu baznycia.MKE.2007-07-06.jpg|thumb|right|260px|Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia]]
[[Vaizdas:Mazeikiu baznycia.MKE. 1936 08 02.jpg|thumb|right|260px|Naujos bažnyčios statyba, 1936-08-02]]
[[Vaizdas:Velyku procesija.MKE.2009-04-12.jpg|thumb|right|260px|Velykų procesija, 2009-04-12]]
[[Vaizdas:Mazeikiu baznycia.MKE.2009-09-25.jpg|thumb|right|260px|Senovinės muzikos koncertas bažnyčioje]]

'''MAŽEIKIŲ ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIES BAŽNYČIA''' yra [[Mažeikiai|Mažeikiuose]], [[Basanavičiaus gatvė|Basanavičiaus]] g. 18.

Bažnyčia mūrinė, stačiakampio plano, vienabokštė. Vidus 3 narvų, šoninės žemesnės.

== Istorija ==
1922 m. Mažeikius aplankęs vyskupas Pranciškus Karevičius išsakė palinkėjimą, kad mieste būtų pastatyta didesnė nauja bažnyčia. Senoji [[Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia|Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia]] jau nebegalėjo sutalpinti visų tikinčiųjų, kadangi miestas sparčiai plėtėsi, pagausėjo ir katalikų. Todėl nuspręsta statyti naują bažnyčią, kuriai skypas paskirtas [[Birutės gatvė|Birutės gatvėje]]. Tačiau parapijiečiai su tokiu sprendimu nenorėjo sutikti. Vieni norėjo naujuosius maldos namus statyti senosios bažnyčios vietoje, o kiti - kitoje geležinkelio pusėje (Senamiestyje). Kunigas Domininkas Žukauskas nesuskubo organizuoti statybos darbų, nesugebėjo suvienyti parapijiečių, todėl aistros dar labiau įsiplieskė. Be to, naujos bažnyčios statybai ypač priešinosi prekybininkai, kurie turėjo savo parduotuves Bažnyčios gatvėje ir agitavo prie jų prisijungti vietinius gyventojus. Ginčai užsitęsė keletą metų.

1926 m. Birutės gatvėje bažnyčiai skirtame sklype buvo pastatytas cementinis kryžius, kuris žymėjo būsimos bažnyčios šventoriaus vietą<ref>Eidimtienė M. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002. - Liepos 5. - Nr. 76. - P. 8.</ref>.Tačiau paskirtoji vieta netenkino gyventojų, buvo prašoma statybos vietą pakeisti. Pagrindinis tokių permainų motyvas tas, kad Birutės gatvė nebuvo išgrįsta, o Basanavičiaus gatve į bažnyčia būtų patogu ir sausa ateiti. 1927 m. kovo mėn. naujai paskirtas klebonas Antanas Strazdas galutinai išjudino statybas, išsprendė visus nesutarimus ir nuramino susipriešinusius parapijiečius. Klebonas sudarė bažnyčios statybos komitetą, į kurį įėjo: Kazimieras Kulvinskas, Juozapas Poškus, Antanas Galminas, Kazimieras Dainius, Liudvikas Sidabras, Jonas Sidabras, Ona Stančikienė, Ignacas Krišmantas, Pranciškus Kumpikevičius, Antanas Osteika. 1928 m. vasario 10 d. Vyskupo patvirtintam komitetui vadovavo klebonas Antanas Strazdas. Po ilgų ginčų ir susirašinėjimų su Telšių Vyskupijos Kurija, 1929 m. galutinai apsispręsta bažnyčia Basanavičiaus gatvėje statyti jau nebe šv. Pranciškaus garbei, bet pašvęsti Švenčiausiai Jėzaus Širdžiai.

1929 m. rugpjūčio 4 d. kunigas Nikodemas Petkus pašventino bažnyčios kertinį akmenį. Į pamatus buvo įmūrytas ant pergamento lotyniškai parašytas dokumentas su iniciatorių, rėmėjų ir kunigų parašais. Statybai skirtas 2 ha sklypas.<ref>Eidimtienė M. Taip sunkiai statyti maldos namai // Būdas žemaičių. - 2004. - Bal. 14. - Nr. 42. - P. 4.</ref>. Į naujai pasirinktą sklypą Urvikių, Reivyčių ir Naikių k. gyventojai vežė akmenis, žvyrą, medieną. Buvo išlieti pamatai ir pasamdyti meistrai. Bet A. Strazdo rūpesčiu parengtas būsimos bažnyčios projektas nepatiko Kurijai ir bažnyčios statybos komitetui. Naujai paskirtas kunigas S. Budvytis pasikvietė architektą Vytautą Landsbergįo – Žemkalnį bažnyčios projektui perdaryti ir sumoderininti. Pagal naują projektą buvo pertvarkyti jau išlieti pamatai, sienos mūrijamos iš raudonų plytų. Darbams vadovavo rangovas vokietis Bušmanas, kuris gyveno Mažeikiuose, Vytauto gatvėje <ref>Eidimtienė M. Kaip mažeikiškiai statė maldos namus // Būdas žemaičių. - 2001. - Rugpjūčio 31. - Nr. 69. - P. 8. </ref>. 1930 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. Pagrindiniai statybos darbai buvo atliekami iki 1936 metų.

1936 m. rugpjūčio 2 d. bažnyčią Švč. Jėzaus Širdies garbei konsekravo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Tačiau bažnyčia pastatyta nevisiškai pagal projektą. Trūko grotų apie stogą, viduje įrengtas tik vienas altorius. Žmonėms nepatiko staiga nukirstas bažnyčios bokštas ir ji buvo pryliginta protestantiškai nei katalikiškai. Keistai ir neįprastai atrodė naujosios bažnyčios vidus: per ploni piliorai, nebuvo įprastų didingų skliautų, trūko jaukumo. Tačiau ši bažnyčia turėjo ir privalumų - buvo talpi, gera akustika.

Per II pasaulinį karą bažnyčia nukentėjo - iš visų buvo buvo sviedinių apdraskyta ir apšaudyta, du sviediniai kliudė jos bokštą, buvo nudraskytas stogas, išmušti langai, išplėštos durys, sujaktas vidus, sulaužytas ar išnešiotas visas inventorius. Pokariu sovietinė armija bažnyčioje buvo įrengusi radijo stotį, o jos bokšte iškėlusi radijo antenas <ref>Plastinina B. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 2009. - Gruodžio 31. - Nr. 148. - P. 4.</ref>. Frontui nutolus, kunigas V. Rašimas grįžo į kleboniją ir viename kambaryje įrengė koplyčią. Netrukus bažnyčia buvo suremontuota ir 1948 m. gegužės mėn. vėl joje atlaikytos pamaldos<ref>Eidimtienė M. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002. - Liepos 19. - Nr. 82. - P. 9.</ref>. Didžiuosius darbus apsiėmė padirbti meistrai Milieška ir Jonas Ruginis. Jie sulopė grindis, sutvarkė suolus, įstiklino vienos pusės langus. Maršalka Ignacas Ruginis atgabeno iš Dargių k. varpą, kurį dargiškiai paaukojo bažnyčiai.

Bažnyčią 1943 m. dekoravo dailininkas R. Kalpokas.

Nuo 1936 m. giedojojams akomponavo tik fisharmonija, o apie 1959 m. buvo pastatyti maži keturių balsų vargonėliai, parvežti iš Jelgavos. Prie jų buvo tik vinklada, dumplės ir klavitūra. Iš Akmenės bažnyčios gauta senų vargonų detalių, o iš Rygos pakviestas vargonų meistras Blukis surinko iš detalių ir suremontavo vargonus. Kauniškis Jurgis Astrauskas vargonus suderino, įdėjo principalą, prie jo priderino kitus balsus.

1996-08-04 bažnyčioje atidengta memorialinė lenta jos statytojo Stanislovo Budvyčio garbei. Ją pa pašventino buvęs Telšių Katedros dekanas kunigas Juozas Šiurys.

== Šventorius ==
1916-18 m. vokiečiai sušaudė apie 60 mažeikiškių. Egzekaucija buvo vykdopma bažnyčios vietoje, o sušaudytieji palaidoti bažnyčios šventoriuje, apie 6 metrai nuo sienos, ties pirmuoju langu, toje pusėje, kur yra Šv. Antano altorius <ref>Eidimtienė M. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002 m. - Birž. 21. - Nr. 70.</ref>.

== Altoriai ==
1938 m. gegužės 1 d. buvo pašventintas šv. Antano altorius, kurio paveikslą nutapė dailininkas Kalpokas <ref>Žemaičių prietelius. - 1938. - Nr. 13. </ref>.Po II-ojo pasaulinio karo baigus bažnyčios atstatymo darbus, buvo sumanyta pakeisti Didįjį altorių. Iki tol buvęs nukryžiuotojo Kristaus ir po jo kojomis suklupusios Švč. Marijos Magdalenos altorius daug kam nepatiko<ref>Eidimtienė M. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002. - Rugpj. 2. - Nr. 88. - P. 8.</ref>.1958 m. pagal Aloyzo Vilimo projektą Didžiajame altoriuje buvo pastatyta 3,4 m aukščio Švč. Jėzaus širdies statula (aut. Kazimieras Švažas). Altorių statė meistras Jonas Ruginis. Iš pradžių statula buvo balta, vėliau ją nudažė. Bažnyčios šone buvo suprojektuotas kuklus altorėlis su atnaujinta Kryžiaus kančia ir Šv. Magdalena. Altorėlį, skirtą kryžiaus relikvijoms laikyti, 1959 m. per Šv. Pranciškaus atlaidus pašventino kanauninkas J. Valaitis<ref>Eidimtienė M. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002. - Rugpj. 23. - Nr. 96. - P. 9.</ref>.

== Bokšto kryžius ==
[[Vaizdas:Baznycios kryzius.MKE.2007-10-11.jpg|thumb|right|210px|Banyčios bokšto kryžius]]

Bažnyčios bokšto kryžių apie 1934-1935 m. padarė šaltkalvis Švarcas, kuris gyveno [[Klaipėdos gatvė|Klaipėdos gatvėje]]. Jam už darbą buvo sumokėta 250 Lt. Šį kryžių kaip ir pačią bažnyčią suprojektavo V. Lansbergis-Žemkalnis, tačiau prie jo statymo darbų nedalyvavo, o atsiuntė tik savo padėjėją. Bažnyčios kryžius yra 7 metrų ilgio: 4 metrai yra bokšto viduje, o 3 m - iškelti virš smaigalio. Jis svėrė 7 centnerius, metalo strypo plotis ir storis - 62 ir 12 cm. Kryžiaus įtvirtinimui iš alaus bravaro savininkų Šadauskų dovanoto ąžuolo buvo pagaminti įtvirtinimai. Medžio darbus atliko meistras Pukštys<ref>Eidimtienė M. Mažeikių parapijos katalikų bendruomenės kronika // Būdas žemaičių. - 2002 m. - Rugs. 27. - Nr. 111. - P. 9.</ref>.

== Kultūros paveldo objektai ==
Į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą įrašyta skulptūra „Pieta" <ref>Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. - P. 679.</ref>.

== Klebonai ==
{{tvarkomas}}
* Stanislovas Budvytis (g. 1896-05-05), klebonas, kunigas kanauninkas. Į Mažeikių parapiją atkeltas 1929 m. spalio 5 d. Pakeitus projektą vykdė bažnyčios statybą. 1939 m. iškeltas į [[Leckavos bažnyčia|Leckavą]], 1945 m. - į Plungę. 1948-1217 buvo NKVD suimtas ir nusteistas 25 metams lagerio. 1956 m. vasarą grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas į Vėžaičių bažnyčią. Mirė 1961-10-23<ref> Šviesaitė S. Bažnyčios ir jos statytojo jubiliejus // Santarvė. - 1996. - Rugpjūčio 8 d. - Nr. 90. - P. 1.</ref>.
* Vladislovas Baltiejus (1939-1940 m.). Taikino mieste susipriešinusius parapijiečius, atnaujino pamaldas senojoje Švč. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. 1940 m. iškeltas į Latvelių-Žarėnus.
* Kazimieras Steponavičius (1940-1941 m.), Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas, profesorius. Jo planuose buvo naujos klebonijos statyba Basanavičiaus gatvėje.
* Vaclovas Rašimas - Gerasimavičius (1941-1945 m.), klebonas. Jis pasirūpino karo metu žuvusio kunigo B. Jurgučio perlaidojimu Mažeikių kapinėse.
* Alfonsas Sirys, atvyko iš Mosėdžio. Padėjo klebonui V. Rašimui atstatyti karo nuniokotą bažnyčią. Klebono pareigas perėmė 1946 m., bet oficialiai patvirtintas 1947 m. Tais pačiais metais apsikeitė parapijomis su Godunavo klebonu Stanislovu Gorodeckiu.
* Stanislovas Gorodeckis (1947-1963)
* Juozapas Miklovas (1963-1979), Mažeikių klebonas ir Viekšnių dekanas <ref>Bronius Kviklys. Lietuvos bažnyčios. Telšių vyskupija. - Chicago, Illinois, 1980. - 400 p. - P. 78.</ref>.

[[Vaizdas:Jurgutis.MKE.2009-10-24.jpg|thumb|right|200px|Kunigo Bronislovo Jurgučio kapas Mažeikių kapinėse]]

== Kunigai vikarai, altaristos ==

* Vladislovas Baltiejus (1907-1950) vikaras, kapelionas (1934-1939), toliau klebonas.
* Vaclovas Martinkus vikaras (1935-?)
* Adolfas Vainauskas, vikaras
* Stasys Valiušaitis (1910-1971), vikaras, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1945-1948 m. studijas gilino Popiežiškame Grigaliaus universitete Romoje, įgydamas bažnytinės teisės daktaro laipsnį. 1949 m. Vatikano paskirtas palydovu DP transportui į Braziliją. Į JAV atvyko 1950 m. Kunigavo Vicitation (airių) parapijoje Brooklyne, aktyviai dalyvavo lietuviškoje kultūrinėje ir BALF'o veikloje. Mirė aukodamas šv. Mišias Velykų rytą, širdies smūgio ištiktas. Palaidotas Niujorko St. John's kapinėse.
* Alfonsas Klimavičius, kapelionas
* Bronislovas Jurgutis. 1943-1944 m.paskirtas kapelionu žemesnėms mokyklos klasėms. 1944 m. artėjant frontui Mažeikių ligoninėje buvusiais ligoniais pasirūpino Algirdo gatvėje buvusios pradinės mokyklos tikybos mokytojas kunigas B. Jurgutis ir mokytoja Jakštienė. Jie pasistengė, kad visi šie ligoniai būtų saugiai išvežti į Kalnėnų kaimą ir apgyvendinti pas ūkininkus. Po keleto dienų kunigas ir mokytoja nešę į kaimą jiems maisto, tačiau žuvo 1944-10-17 per bombordavimą [[Reivyčiai|Reivyčių]] k., Liutkienės ūkyje. Jie buvo palaidoti Reivyčių kaime. Praėjus metams, 1945 m. pavasarį kunigas Rašimas organizavo žuvusių perlaidojimą <ref>Plastinina B. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 20010. - Sausio 23. - Nr. 9. - P. 4. </ref>. Palaidoti [[Mažeikių kapinės|Mažeikių kapinėse]]. Ant jų kapų stovi betoniniai paminklai.
* Alfonsas Sirys vikaras (1944-1947), neoficialiai metus klebonavo
* Jonas Pakalniškis (1923-2010), vikaras, 1948 m. suimtas, paleistas 1956 m. <ref>Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Telšių vyskupija. - Čikaga, 1980. - T. 1. - P. 74.</ref>. 1977-05-24 – 1980-04-21 Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos vikaras.
{{reflist}}
[[Kategorija: Bažnyčios]]

Vaizdas:Mazeikiu parko vartai.jpg

2012-02-02T12:33:00Z

Vyc: įkėlė naują „Vaizdas:Mazeikiu parko vartai.jpg“ versiją

Fotografijos autoriuas Vaclovas Žilevičius. Fotografuota apie 1960 m.

Vaizdas:Mazeikiu parko vartai.jpg

2012-02-02T12:12:31Z

Vyc: Fotografijos autoriuas Vaclovas Žilevičius. Fotografuota apie 1960m.

Fotografijos autoriuas Vaclovas Žilevičius. Fotografuota apie 1960m.

Sedos gatvė

2012-01-30T09:37:01Z

Vyc:

{{rašomas}}
[[Vaizdas:Sedos gatve.MKE.2008-10-05.jpg|thumb|right|260px|Sedos gatvė]]
'''SEDOS GATVĖ'''. Viena pirmųjų [[Mažeikiai|Mažeikių]] gatvių, susiformavusi XIX-XX a. sandūroje. XX a. pradžioje pavadinta '''Kapų gatve''', kadangi išėjo į Tirkšlių plentą vedantį link [[Mažeikių kapinės|Mažeikių kapinių]].

Prasideda nuo [[Geležinkelio gatvė|Geležinkelio gatvės]], kertasi su Vaičkaus, Vyšnių, Vilties gatvėmis. Baigiasi atsirėmusi į [[Žemaitijos gatvė|Žemaitijos gatvę]], apie 800 m. ilgio.

Istoriškai gatvės, kuri anksčiau buvo vadinama Kapų gatve, ištakos buvo nedidelė [[Vileišio gatvė|P. Vileišio gatvelė]], kuri, prasidėjusi nuo Laisvės gatvės, dabar atsiremia į geležinkelį ir čia baigiasi. Prieškariu šioje vietoje buvo dar viena, ne tokia reikšminga, antraeilė pervaža. Anksčiau gatvė gatvė tęsėsi kitapus geležinkelio, per vadinamuosius Miesto laukus. Čia kažkada buvo tik pievos ir ūkininkų žemės. Nuo labai senų laikų prie gatvės stovėjo tik kokios 5 ar 6 trobelės. Kai neliko pervažos, dar Smetonos laikais, abipus geležinkelio išdygo keli ilgi raudonų plytų pastatai, kuriuose buvo „Lietūkio“ Mažeikių sandėliai. Jie ir dabar tebestovi. Sovietmečiu viename jų buvo baldų parduotuvė, dabar – bendrovė, gaminanti baldus. Kitame ir šiandien tebėra maisto prekių urmo sandėliai. Prasidėjusi prie geležinkelio, Kapų gatvė tęsėsi toje vietoje, kur dabar susikerta Geležinkelio ir Sedos gatvės. Dabar ši gatvė vadinama Sedos.

1896 metais Kapų g. 3 namą pasistatė Jonas Kateila, kuris buvo statybininkas ir vienas iš tų, kurie 1904-aisiais statė senąją medinę Mažeikių bažnyčią Bažnyčios gatvėje. Čia jis gyveno kartu su savo penkiais vaikais. Vėliau jo sūnėnas Stanislovas Kateila savo namuose buvo įsirengęs stalių dirbtuves ir žiemą pagal užsakymus čia gamindavo langus, duris, baldus, statines, vežimus ūkininkams, taip pat karstus. Čia staliaus amato išmoko ir visi trys jo sūnūs. J. Kateila dar vieną namą šalia (Kapų g. 5) pastatė savo dukrai. Vėliau šis namas buvo parduotas Ramanauskienei.

Kapų gatvės 5-ame name, vėliau priklausiusiame Ramanauskienei, Smetonos laikais iki pat karo pradžios butą nuomojo Zigmas Ambražiūnas. Jo sūnus, taip pat Zigmas, tarpukariu baigė Vilniaus universitetą ir įgijo žurnalisto specialybę. Karui baigiantis ir artėjant sovietams jis pasitraukė į Vakarus, vėliau atsidūrė JAV ir gyveno Čikagoje. Jo tėvas liko Mažeikiuose, čia ir mirė.

Kapų gatvės pradžia ir namai maždaug iki dabartinės Vilties gatvės, paženklinti 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 11 numeriais, buvo pastatyti nuo 1896 iki 1900-ųjų metų. Jie daugiau kaip šimtmetį išliko beveik nepakitę, išskyrus Kapų g. 1 namą, kuris buvo nugriautas ir jo vietoje pastatytas kitas. Pačioje Kapų gatvės pradžioje, kairėje pusėje, dar caro laikais buvo 3 hektarų sklypas, priklausęs Perminienei. Jos sodybą juosė medinė tvora. Be nemažo gyvenamojo medinio namo, buvo tvartas, kuriame moteris laikė arklį, karvę, kitus gyvulius, stovėjo daržinė, pirtis, buvo tvenkinys ir didelis sodas. Nemažą plotą užėmė miškas. Ši moteris žemės turėjo ir kitapus gatvės. Ji tęsėsi beveik iki Bažnyčios gatvės. Per II pasaulinį karą Perminienės sodyba sudegė, o ji pati žuvo. Perminienės žemė ribojosi su Andruškos (Kapų g. 1) ir Kateilų (Kapų g. 3).

Tarpukaryje šios gatvės name Nr. 7 gyveno lietuvių civilinės aviacijos pradininkas, pirmasis tarptautinis civilinis lakūnas [[Kumpikevičius Julius|Julius Kumpikas-Kumpikevičius]]. Jo tėvas Pranas Kumpikevičius čia buvo įkūręs audeklų apdirbimo dirbtuves, užsiėmė milų vėlimu, dažymu ir spaudimu. Jis buvo neetatinis Mažeikių viceburmistras. Pas P. Kumpikevičių apdirbti audiniai mažai kuo skyrėsi nuo pramoniniu būdu pagamintų ir parduotuvėse parduodamų audeklų. Iš P. Kumpikevičiaus produkcijos ūkininkai siūdavo darbužius samdiniams. Jie būdavo skirti ne tik darbui, bet ir išeigai. Šis verslas P. Kumpikevičiui leido išmokslinti du savo sūnus ir tris dukras. Vyresnysis sūnus Leopoldas, baigęs Kauno technologijos universitetą, tapo technikos mokslų daktaru, profesoriumi, liko čia dirbti ir buvo Mašinų gamybos fakulteto dekanas. Kitas sūnus Julius buvo civilinės aviacijos pradininkas Lietuvoje. Abu broliai inžinieriai susitrumpino ir sulietuvino savo pavardes ir tapo Kumpikais-Kumpikevičiais. Dukra Jadvyga ištekėjo už diplomato Antano Trimako. Per karą jiedu pasitraukė į Vakarus, o iš ten – į JAV. Jų sūnus Kęstutis, baigęs kunigų seminariją, įgijo teologijos ir psichologijos mokslų daktaro laipsnį. Jis ir dabar tebegyvena Čikagoje, yra parašęs ir išleidęs ne vieną knygą. Kita P. Kumpikevičiaus dukra [[Kumpikevičiūtė Viktorija|Viktorija]] buvo poetė. Ji ištekėjo už dailininko profesoriaus Rimto Kalpoko. Ji išaugino ir suteikė išsilavinimą abiem savo vaikams. Paulius tapo mašinų gamybos inžinieriumi, o Silva pasirinko menininkės kelią. Trečioji P. Kumpikevičiaus dukra - Cecilia ištekėjo už smuikininko Raucho.

Apie 1935–1936 metais abu Kumpikevičių sūnūs jau buvo tapę inžinieriais ir nusprendė palengvinti tėvui darbą audinių apdirbimo ceche. Jie patobulino įrenginius ir kieme pastatė vėjo malūną. Jis suko visus įrengimus, taip pat gamino elektrą. Tai sumažino gamybos proceso savikainą ir davė didesnį pelną. 1948 m. kilus smarkiam vėjui malūno savininkas lipo viršun, norėdamas pasukti sparnus, tačiau pasenusios apatinės konstrukcijos neatlaikė ir įvyko tragedija: pagrindinės atramos lūžo ir Pranas Kumpikevičius kartu su jomis nukrito ant žemės ir užsimušė.

Apie 1936–1937 metus abu broliai Kumpikevičiai Stanislovo Kateilos stalių dirbtuvėse kartu su jų šeimininku gamino visas medines būsimojo sklandytuvo konstrukcijas. Tai buvo karkasas, rėmas, sparnai. Likusią sklandytuvo mechaninę dalį, valdymo mechanizmą jaunuoliai, turintys inžinerinį išsilavinimą, parengė savo namuose. Kai viskas buvo baigta, sklandytuvą nugabeno į Nidą ir kopose jį išbandė.

Kapų g. 9, gyveno Pukeliai. Jie turėjo du sūnus – Petrą ir Juozą. Pokariu Petras baigė žurnalistiką, visą gyvenimą labai domėjosi aviacija. Tėvams mirus, sūnūs namą pardavė.

Kapų g. 11 name daug metų gyveno Alfredas Misiulis. Jis buvo žymus sportininkas, puikus boksininkas, mokėsi pas Algirdą Šociką. Pas A. Misiulį po karo kambarį nuomojo [[Vaičkienė Morta|Morta Vaičkienė]], vaidintojų būrelio, nuo 1911 metų pasivadinusio „Skrajojančiu teatru“, režisieriaus [[Vaičkus Juozas|Juozo Vaičkaus]] Už A. Misiulio sodybos Mažeikių miestas baigėsi. Nuo šios vietos Tirkšlių pusėn tęsėsi Bušmos žemė.

Petras ir Petronėlė Bušmos ūkį, prie kurio buvo 16 hektarų žemės, pirko prieš karą iš kaimyno Danieliaus. Jis prieš karą turėjęs ir dar vieną sodybą dabartinės Žemaitijos ir Pavasario gatvių kampe, ten, kur dabar yra parduotuvė „Žalioji stotelė“.
Danielius buvęs stogų dengimo meistras, kuris dengdavo namų stogus skiedromis. Pardavęs sodybą Bušmoms, Danielius tokiomis skiedromis po karo perdengė jau prakiurusį buvusio savo gyvenamojo namo stogą. Danieliaus ūkyje, be gyvenamojo namo, buvę tvartai iš molio plūktomis sienomis. Čia pat stovėjusi ir daržinė, kuri tada buvo vadinama jauja. Joje šeimininkas turėjęs visą linų apdirbimo įrangą.

Bušmų žemė tęsėsi beveik nuo pat M. Daukšos gatvės, o žiūrint nuo jos į dešinę, ribojosi maždaug su Vilties gatve. Žemaitijos gatvės, kurios tada nebuvo nė ženklo, kairiąją pusę būtų galima laikyti kita Bušmų žemės sklypo riba. O vakaruose Bušmos žemė beveik siekė Naftininkų gatvę. Bušmų sodyba, žiūrint nuo M. Daukšos ir Tirkšlių gatvių sankryžos, buvo Tirkšlių gatvės kairėje pusėje, maždaug iki dabartinės Pavasario gatvės. Sodyboje buvo daug pastatų. Beveik ant dabartinės Pavasario gatvės stovėjo Bušmų vadinamasis kiaulininkas su malkinėmis iš abiejų galų. Toliau į M. Daukšos gatvės pusę buvo nemažas dviejų galų gyvenamasis namas. Dar toliau už jo – klėtis. Tarp gyvenamojo namo ir klėties, gale buvo 1911 metais statytas rūsys. Artėjant prie M. Daukšos gatvės, stovėjo daržinė, kurioje buvo jauja linams džiovinti. Šioje daržinėje vykdavo ir vaidinimai.

Sodyboje buvęs dar vienas didelis tvartas, kurio viename gale buvo „vazaunia“, kitame – daržinė pašarams laikyti. Arčiau dabartinės Žemaitijos gatvės stovėjusi pirtis, šalia kurios tekėjęs upelis. Viena patalpa pirtyje buvusi skirta nusirengti, kitoje buvo prausiamasi, o trečiojoje vyrai ir moterys perdavosi. Aplink visą Bušmų sodybą augo didžiulis sodas. Jis užėmė apie 2,5 hektaro. Sode augo 125 vyšnios, 15 ar 20 rūšių kriaušių – vasarinių, rudeninių, žieminių. Šiandien iš visos sodybos augmenijos yra belikęs tik vienas klevas, kaštonas, trys ananasinės obelys, kriaušė ir trešnė. Visa kita virto plynu lauku Žemaitijos ir Pavasario gatvių kampe.

Linų fabrikas stovėjęs maždaug ten, kur dabar yra TEO LT pastatas ir „Supernetto“ parduotuvė. Linų fabriko neliko, kai per karą jis buvo subombarduotas, o jo vietą ženklino tik griuvėsių krūva. Bušmų sodybos pastatai buvo nugriauti aštuntojo dešimtmečio pradžioje.

Kapų (Sedos) gatvę kelis kartus kitto [[Juodpelkis]], kol įtekėjo į Ventą prie Lačo malūno. Dabar iš to upelio beliko tik mažytės atkarpos. Jis dingo vamzdynuose po žeme ir pasibaigė [[Stadiono tvenkinys|Juodpelkio tvenkiniuose]].

Priešinga Kapų gatvės pusė buvo dar mažiau užstatyta. Einant nuo geležinkelio, dešinėje gatvės pusėje stovintis namas, pažymėtas Kapų g. antru numeriu, Smetonos laikais priklausė Žadvydienei, kuri dar prieš karą jį pardavė Drąsučiui. Šis namas dar ir dabar tebestovi visiškai apleistas, išdaužytais langais, apaugęs didžiuliais medžiais. Prieš jį stovi grūdų paruošimo punkto sandėliai, elevatoriai.

Už sankryžos su J. Vaičkaus gatve yra namas, kuris iki karo buvo pažymėtas Kapų gatvės 4-uoju numeriu. Jame gyveno Vyšniauskai. Per karą namas stipriai nukentėjo, o po jo buvo atstatytas. Šeštą numerį turinčiame name tarpukariu ir po karo gyveno Antanavičiai. Ji dirbo Mažeikių linų fabrike, kuris kažkada stovėjo maždaug ten, kur dabar yra prekybos centras „Iki“. Po karo, pas šiuos žmones kambarį nuomojo tragiškai žuvęs jaunas poetas Kazys Petroška.

Toliau iki pat Ventos tęsėsi laukai. Einant Kapų gatve ir dar nepasiekus Linų fabriko, stovėjo dar viena sodyba, priklausiusi Antanui Smilgiui. Jis turėjo nemažai žemės, miško, rėmė senosios bažnytėlės statybą, bažnyčiai dovanojęs žemės. A. Smilgio dviejų galų namas stovėjęs maždaug Vilties ir dabartinės Sedos gatvės kampe.

Kur dabar yra prekybos centras „Iki“, naujoji bažnyčia, veikė linų fabrikas, kuris priklausė žydams. Savininkai nuolat keisdavosi. Fabrikas ne kartą degė, ne kartą bankrutavo, ėjo iš rankų į rankas. Šiandien jo nėra likę nė pėdsako. Kitame dabartinės Sedos ir Žemaitijos gatvių kampe buvo ūkininko Bušmos sklypas ir sodyba. Dabar šioje vietoje – tuščias laukas su dar iš anų laikų išlikusiais medžiais. Kapų gatvėje yra gyvenusi Laurinavičiūtė, viena pirmųjų 1905-aisiais metais vargonininko [[Pukevičius Karolis|Karolio Pukevičiaus]] suburto bažnytinio choro chorisčių. Ji kalbėjo lenkiškai ir save laikė lenke.

Kapų gatvėje priešais kapines, kur dabar stadionas, prieškariu ir po jo buvo žema vieta, durpynas ir pelkė. Pokario metais, vykstant rezistencinei kovai, čia buvo palaidoti laisvės kovų dalyviai. Jų kūnus priglaudė žemė gatvės kairėje, važiuojant Tirkšlių kryptimi, prieš dabartinę Pavenčių gatvę ir už jos. Netoli Lietuvos laisvės gynėjų amžinojo poilsio vietos buvo palaidoti ir kiti nelaimingieji. Sovietmečiu, statant naująjį gyvenamųjų namų kvartalą tarp M. Daukšos ir Sedos gatvių, statybininkai rado nemažai žmonių griaučių, kaulų, kariškos aprangos detalių: sagų, diržų sagčių.

Po karo gatvė buvo pavadinta komjaunuolio aktyvisto, poeto [[Petroška Kazys|K. Petroškos]] vardu, kuris šioje gatvėje esančiame name pas Antanavičienę nuomojosi kambarį. Šiandien to namo nebėra. Jis buvo nugriautas amžių sandūroje. Toje vietoje dabar stovi Sedos gatvės 8-asis namas. Vėlyvą 1949-ųjų rudens vakarą K. Petroška iš pasalų buvo nušautas per savo kambario langą. Po žūties jaunuolio atminimas buvo įamžintas gatvę pavadinant jo vardu.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Kapų gatvei, sovietmečiu turėjusiai K. Petroškos pavadinimą, reikėjo naujo vardo. 1990-aisiais Mažeikių architektas Henrikas Štaudė, projektavęs naująją Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią Žemaitijos gatvėje, pasiūlė šiai gatvei suteikti Sedos vardą. Nuo 1991 m. ši gatvė pervadinta Sedos gatve.

== Šaltiniai ==

* Bernarda Plastinina. Kapų gatvė saugo gilią istorinę praeitį // Santarvė. - 2010. - Vasario 6. - Nr. 12; Vasario 13. - Nr. 18. - P. 12


[[Kategorija: Gatvės]]

Moksleivių techninės kūrybos centras

2011-12-23T07:09:54Z

Vyc: /* Istorija */

{{Mokykla|
foto = Moksleiviu technines kurybos centras.MKE.2008-11-02.jpg|
size = |
pavad = {{PAGENAME}}|
adresas = LT 89215 Mažeikiai, V. Kudirkos g. 6|
telfaxas = 8-443-26051|
tinklapis = |
direktorius = Biruta Milienė |
mokiniuskaicius = |
mokytojuskaicius = |
klkompl = |
|}}
'''MOKSLEIVIŲ TECHNINĖS KŪRYBOS CENTRAS''', '''Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras''', neformaliojo ugdymo įstaiga Mažeikiuose, [[Kudirkos gatvė|V. Kudirkos g.]] 6.

== Istorija ==
1971 m. rugsėjo 1-ąją Mažeikiuose pradėjo darbą Jaunųjų technikų stotis. Ji įsikūrė Klaipėdos g. Nr.3 esančiame sename, mediniame buvusio vaikų darželio „Nykštukas" pastate. Pirmasis įstaigos vadovas – Antanas Skiparis. Darbą pradėjo 6 būreliai – automatikos, autokonstruktorių, radiotechnikų, aviamodeliuotojų, radistų, fotografų. Būrelių vadovai buvo tada gerai žinomi mažeikiškiai: automatikos – V.Gineitis, autokonstruktorių – A.Gadeikis, radijo technikų – V.Balčytis, aviamodeliuotojų – A.Girskis, radistų – Z.Balanavičius. Fotografuoti mokė P.Kulvinskas.
Bėgant laikui papildomo ugdymo įstaiga plėtė savo veiklą. Čia pradėjo veikti kartingistų, autokonstruktorių ir automobilininkų būreliai. 1985 m. stotis persikėlė į tuometinės 1-osios vidurinės mokyklos bendrabučio pirmąjį aukštą.

1989 m. rugsėjo 1-ąją Jaunųjų technikų stotis buvo reorganizuota į Moksleivių kūrybos ir darbo centrą. Kartu prijungiant ir tuometinį gamybinį mokymo kombinatą. Tada buvo pradėtos organizuoti vasaros poilsio stovyklos, veikusios birželio mėnesiais. Tuo metu ši ugdymo įstaiga vykdė dviejų krypčių veiklą – techninės kūrybos ir darbinių mokymo specialybių. Čia buvo galima išmokti ir sužinoti nemažai kulinarijos ir siuvimo paslapčių. Čia buvo rengiamos jaunesniosios medicinos seserys ir darželių auklėtojos.

Po metų, 1990 m. vėl pervadinti į Moksleivių techninės kūrybos ir darbo namus. Pavadinimas buvo keistas dar kelis kartus. Šiandien tai Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras. Metams bėgant keitėsi ne tik pavadinimai, bet ir darbuotojai bei vadovai. Nuo 1971 m. iki 1975 m. stočiai vadovavo Antanas Skiparis. Vėliau vadovo pareigas perėmė buvęs aviamodeliavimo ir raketų modeliavimo būrelio vadovas Vytautas Buivydas. Jis vadovavo daugiau kaip 17 metų. Nuo 1992 m. vasario 1-osios iki 1999 rugpjūčio 31-osios direktoriavo Justina Jonušaitė. 1999 m. lapkričio mėnesį konkursą direktoriaus vietai užimti laimėjo Kastytis Bartusevičius – didelis aviamodelizmo entuziastas. Jam vadovaujant buvo nupirkti du lengvieji automobiliai ir motociklas, įsteigta ir naujais kompiuteriais aprūpinta kompiuterinio mokymo klasė. Šiuo metu direktoriaus pareigas eina Biruta Milienė. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. perkelta į buv. [[Ateities pradinė mokykla|„Ateities" pradinės mokyklos]] patalpas.

== Direktoriai ==
* Antanas Skiparis, 1971-1975
* Vytautas Buivydas, 1975-1992
* Justina Jonušaitė, 1992-02-01 - 1999-08-31
* Kastytis Bartusevičius, 1999-11 - 2005
* Biruta Milienė (nuo 2005)

[[Kategorija:Mokyklos]]

Mažeikių apskritis

2011-09-13T06:26:27Z

Vyc: /* Veikla */

[[Vaizdas:Mazeikiu apskr. virsininkoistaigos tarnautojai 1930 m..jpg|thumb|right|260px|Mažeikių apskrities viršininko įstaigos tarnautojai 1930 m. Trečias iš kairės sėdi viršininkas [[Brazdžius Povilas|Povilas Brazdžius]]]]
{{rašomas}}

'''MAŽEIKIŲ APSKRITIS'''. 1918 m. lapkričio 11 d. įvyko Laikinosios Lietuvos Vyriausybės posėdis, kuriame išdėstyta Vyriausybės programa, priimta Lietuvos Respublikos laikinoji konstitucija bei priimtas atsišaukimas į Lietuvos piliečius - organizuoti valstybę. Mažeikių apskrities ribose organizacinis Lietuvos savivaldos judėjimas pradėtas 1918 m. spalio pabaigoje, bet atvirai veikti pradėta apie lapričio mėn. vidurį, tuo po centro valdžios paskelbto „Lietuvos aide" atsišaukimo. Apskrities kūrimosi centrais tapo Akmenė ir [[Seda]]. Svarbiausias uždavinys buvo kiek galima greičiau viską perimti iš vokiečių ir suorganizuoti tam tikrą apsaugą pakrikusiai tvarkai atstatyti. 1918 m. lapkričio 22 d. Sedoje įkurtas valsčiaus komitetas, kuris pripažino Vilniuje veikiančią Valstybės Tarybą, o po kelių dienų, lapkričio 28 d., susibūrė jam priešiškas vietinių bolševikų komitetas.

=== Sedos apskritis ===

1918 m. gruodžio 2-3 d.d. Sedoje įvyko apskrities parapijų (valsčių) komitetų suvažiavimas apskrities komitetui sudaryti. Suvažiavimo tikslas buvo išrinkti Sedos apskrities komitetą, kurį dauguma balsų nuspręsta sudaryti iš kairiosios pakraipos asmenų, kadangi jų buvo dauguma, o opozicija silpna. Iš suvažiavimo buvo išvytas Valstybės tarybos įgaliotinis daktaras [[Kaunackis Ferdinandas|Ferdinandas Kaunackis]] ir vyr. leitenantas [[Plechavičius Povilas|Povilas Plechavičius]]. Išrinktas apskrities komitetas iš 51 žmogaus, o jo prezidiumas - iš 12 atsovų. 1918 m. gruodžio 5 d. Vidaus reikalų ministras
paskyrė vyr. leitenantą Povilą Plechavičių apskrities milicijos viršaičiu, o gruodžio 30 d. - Sedos apskrities piliečių apsaugos vadu.

1918-12-11 įvykęs Sedos apskrities Tarybos posėdis svarstė tokį klausimą: santykis su skirtu valstybės tarybos komisaru ir apskrities tarybos - nuspręsta, kad išrinktas vykdomojo komiteto komisaras turi sprendžiamąjį balsą, o skiras Valstybės Traybos - tik patarimamąjį. Taip nutarta nepripažinti Sedos apskrities viršininku dr. Ferdinando Kaunackio.

Iš 1918-12-23 dr. F. Kaunackio pranešimo Vidaus Reikalų ministrui aišku, kad besitraukiantiems iš šalies vokiečiams buvo nesvarbu kam perduoti valdžią - ar kairiesiems, ar vyriausybės šalininkams. Nežiūrėdami į F. Kaunackio ir P. Plechavičiaus protestus vokiečiai net apginklavo apskrities komitetą, kuris buvo visiškai priešiškas nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Valstybės Taryba taip pat buvo susirūpinusi Sedos apskrityje esančia padėtimi. Tai galima spręsti iš to, kad apskrities milicijos viršininku paskirtas vyr. leitenantas Povilas Plechavičius, o 1918 m. gruodžio 14 d. VR ministras Sedos apskrities viršininku paskiria Simą Virkutį. Iš S. Virkučio 1919-02-16 apyskaitos galima spręsti, kad apskrityje tikrai vyravo bolševikiškai nusiteikę asmenys. Iš dvidešimties valsčių komitetų dauguma nepripažino nei Lietuvos Vyriausybės, nei jos siųstų įgaliotinių. Kai kuriuose valsčiuose tokie komitetai net organizavo raudonąją gvardiją, uždėdavo savo naudai įvairias rekvizicijas.

Apskrities viršininko veiklą reglamentavo Vidaus reikalų ministerijos 1918-12-18 aplinkraštis „Laikinosios apskrities viršininkų teisės ir pareigos“ ir kiti teisės aktai. Apskrities viršininkas turėjo perimti iš okupacinės vokiečių valdžios turtą, prižiūrėti vietos savivaldybių kūrimąsi, viršaičių veiklą, organizuoti nuovadų kūrimą, skirti nuovadų viršininkus. Jis buvo atsakingas už apskrities vidaus saugumą, rūpinosi švietimo, sveikatos, globos, maitinimo įstaigų, draugijų steigimu bei veikla.

Padėtis apskrityje šiek tiek pasikeitė, vokiečiams pasiūlius perimti jų valdžios turtą ir gyventojų apsaugą Lietuvos vyriausybės šalininkams. Bolševikams tai buvo tikras akibrokštas ir jie pradėjo aktyvią kovą. Kadangi Seda tapo savotišku bolševikų centru, P. Plechavičius pasitraukė į Skuodą ir ten pradėjo organizuoti apskrities apsaugą. Jau 1919 m. sausio 24-25 d.d., pasitelkęs vokiečių kareivius, apskrities milicijos viršininkas P. Plechavičius Sedoje išvaikė bolševikų apskrities tarybą. Dėl to Sedoje atsirado galimybė pradėti vykdyti savo pareigas vyriausybės paskirtąjam apskrities viršininkui. P. Plechavičius sparčiai organizavo milicijos būrius, siekėnet įkurti apskrities (vietos) kariuomenę, prašė lėšų gynybos reikalams iš VRM.

1919-02-18 P. Plechavičius oficialiai Valstybės Vyriausybės buvo paskirtas Sedos apskrities komendantu, jo brolis [[Plechavičius Aleksandras|Aleksandras Plechavičius]] - komendanto pagalbininku.

Bolševikai buvo vis labiau spaudžiami ir pamažu traukėsi. Vasario 2 d. nemažos rusų bolševikų pajėgos atvyko į Mažeikius. Padėtis apskrityje gerėjo, nes P. Plechavičius rūpinosi apskrities gyventojų saugumu. Stipresnės bolševikų pajėgos buvo likusios tik Mažeikiuose, ne paramą gaudavo iš Latvijos. Atsitraukus bolševikams visose viešose įstaigose paliko didžiausia betvarkė, ką galėjo ir kas brangesnis išvežė su savimi (kasą, knygas ir kt.), o kas buvo negalima bepaimti - buvo visokiais būdais sunaikinti<ref>Mažeikių apskrities viršininko ir apskrities valsčių komitetų susirašinėjimai su jais // LVCA. F. 379, ap. 2, b. 86, l. 76</ref>. Apskrities viršininkas S. Virkutis 1919-02-26 savo apyskaitos pabaigoje teigia, kad apskrityje ramu būtų tik tada, kai visuose apskrities miesteliuose būtų įsteigtos komendantūros ir įvesta karinė padėtis.

1919 m. kovo 1 d. Liepojoje stovėjęs vokiečių VI-os artilerijos korpuso batalionas, padedamas Plechavičiaus vadovaujamų lietuvių, pradėjo puolimą palei Mažeikių-Mintaujos geležinkelį. Iš pradžių žygis buvo sėkmingas - bolševikai išstumti iš Mažeikių ir Tirkšlių, tačiau po kontratakos bolševikai vėl atsiėmė Mažeikius. Tik po neilgos pertraukėlės kovo 3 d. susirėmimai Ventos fronte atsinaujino - vokiečiai su lietuviais puolė bolševikų pozicijas ir užėmė Viekšnius bei Leckavą, o kovo 4 d. vakare atsiėmė ir Mažeikius.

=== Apskrities seimelis ===

Vyriausias visos apskrities organas yra apskrities seimelis. Apskrities viršininkas negali trukdyti šios įstaigos veikimo. Pirmasis toks seimelio susirinkimas įvyko 1919-04-07. Susirinkimą pradėjęs apskrities viršininkas S. Virkutis paaiškino seimelio svarbą. Šiame susirinkime buvo nutarta, kad apskrities komitetą turi sudaryti 3 žmonės, kurie mėnesiui algos gautų 300 auksinų, ir 3 kandidatų, kurie būtų kviečiami reikalui esant ir tada jiems mokama alga. Numatyta, kad apskrities mokytojų atstovas įeina į seimelį sprendžiamuoju balsu mokyklų reikalams. Galiausiai buvo balsuojama ir išrinktas apskrities komitetas, kurio nariais tapo: Antanas Eidukaitis, Pranas Girdvainis ir Juozas Kerpauskis, o kandidatai - Kazys Sidabras, Aleksandras Kniuipis ir Povilas Opulskis. Taip pat išrinkta apskrities revizijos komisija - Kazys Bieliauskas, Myklolas Augustinavičius ir Antanas Turčinskas. Nuspręsta, kad seimelio susirinkimai bus šaukiami esant svarbiam svarstomam klausimui.

1919-07-02 Sedos seimelio susirinkime svarstė socialinės apsaugos skyriaus ir darbo biržos Sedos apskričiai reikalingumą ir nutarė, kad tai nereiklalinga, nes būtų tik papildomos išlaidos ne tik apskričiai, bet ir pačiai darbo ir socialinės apsaugos ministerijai. Kovodamas su kontrabanda seimelis nutarė, kad sulaikius kontrabandą sulaikiusiajam skiriama 10 proc., o likusysis turtas dalijamas vietos beturčiams. Seimelis rūpinosi prekybos ir pramonės kėlimu, net buvo numatyta Mažeikius ir Sedą sujungti garinio traukinio geležinkelio linija. Seimelis taip pat reikalavo, kad Povilas Plechavičius visam laikui būtų paliktas apskrities komendantu, kad jam būtų leista savarankiškai elgtis su visais plėšikais ir bolševikais, baudžiant juos iki mirtties bausmės<ref>Mažeikių apskrities seimelių susirinkimo protokolų nuorašai 1921 m. // LVCA. F. 379, ap. 2, b. 61, l. 2.</ref>. Šitokiame seimelio reikalavime Ministras pirmininkas įžvelgė antivalstybinį nusistatymą, todėl šį reikalą 1919 m. liepos 24 d. pavedė spręsti Vidaus Reikalų ministrui. Jau liepos 30 d. Mažeikių apskrities viršininkas gavo VRM raštą, kuriame pavesta sutvarkyti nesusipratimus, susijusius su 1919-07-02 Sedos seimelio susirinkimu. <ref> Mažeikių apskrities viršininko ir apskrities valsčių komitetų susirašinėjimai su jais // LVCA. F. 379, ap. 2, b. 86, l. 42.</ref>.

== Mažeikiai - apskrities centras ==

Mažeikių apskritis sudaryta 1919 m. balandžio mėn., į ją įėjo buvusi Akmenės apskritis. 1919-07-01 „Apskričių sienų ir jų centrų“ įstatymu '''1919-07-26 Mažeikiai oficialiai tapo apskrities centru''', bet kol jame buvo vokiečių kariuoemėns dalinys, apskrities komendantūra veikė Sedoje <ref>Lietuvių enciklopedija. Mažeikiai. - Boston, 1958. - T. 18. - P. 32.</ref>. Dėl apskrities centro pasikeitimo buvo ir kai kurių nesusipratimų tarp pačių valdininkų. Dažnai dokumentuose kurį laiką vyravo Sedos apskrities pavadinimas.

1919 m. rugsėjo 24 d. įvyko Mažeikių apskrities seimelio susirinkimas, kuriame nutarta - apskrities komitetas iki pasitraukiant vokiečiams iš Mažeikių pasilieka Sedoje, kalėjimas ir ligoninė taip pat. Pašto reikalai buvo pavesti kiekvienam valsčiui, t.y. pats valsčius rūpinosi paštą - korespondenciją pasigabenti iš apskrities. 1919 m. rugsėjo 27 d. seimelis susirinkime viešai išreiškė protestą prieš lenkus, siekiančius sutrukdyti Lietuvos nepriklausomybę ir palaiko Lietuvos valdžią. Protestą pasirašė: J. Jucevičius, Kl. Ibianskis, J. Ralininkas, J. Motuzas, J. Daktaraitis, A. Noreikis, J. Steponavičius, Š. Rakštis, V. Skinderis, A. Verkietis, J. Žulpa, Boras, A. Kniuipis, T. Sruogis, V. Micevičius, K. Jutas, J. Bigaila, A. Ruginis, J. Kerpauskis, P. Girdvainis, A. Eidukaitis <ref>Lietuva. - 1919. - Nr. 247.</ref>.

Mažeikių apskrities valdininkai rūpinosi vaikų raštingumu bei amato mokymu. Per posėdį buvo nuspręsta, kad mažeikiuose ir Sedoje kaip galima greičiau įsteigti vidurines mokyklas su amato mokymu, seimelis sutiko parūpinti patalpas mokykloms ir aprūpinti jas kuru. Žmonių saugumo labui, nutarta pavesti milicijos vadui organizuoti kiekviename kaime garbės miliciją.

1919-12-29 įvyko paskutinysis tais metais Mažeikių apskrities seimelio susirinkimas, kuriame svarstytas latvių klausmas, nuspręsta dėl latvių kariuomenės šeimininkavimo siųsti protestą ministerijai. 1920-01-04 Vidaus reikalų ministeriją pasiekusiame proteste rašoma: „Kadangi išėjus vokiečių kariuomenei iš Lietuvos, mūsų krašte pasirodė latvių kariuomenė, kuri daugelyje atsitikimų labai nemandagiai apsiėjo su vietos gyventojais ir pradėjo skleisti gandus, kad Mažeikiai, Laižuva, Leckava, Pikeliai, Lūšė, Židikai ir Skuodas bus prijungti prie Latvijos, kas tarp žmonių padarė didelį neramumą ir abejojimą, kas link ateities. Atėjusi Lietuvon latvių kariuomenė daugelyje vietų darė kratas pas vietos gyventojus atiminėdama ginklus, pinigus ir net brangius daiktus, neatsižvelgdama į tai, jog gyventojai turėjo iš mūsų valdžios leidimus ginklų laikymui. Esant tokiam dalykų stoviui mūsų krašte, seimelis nutarė: 1. Prašyti mūsų valdžią, idant ši užklaustų Latvių Vyriausybę, kodėl jų kariuomenė, eidama per mūsų kraštą darė tokius nepateisinamus pasielgimus. 2. Kad mūsų valdžia darytų viską kas galima, idant virminėti miestai su apylinkėmis jokiu būdu nebūtų atskirti nuo Lietuvos ir prijungti prie Latvijos, nes tos vietos iš senų senovėsyra apgyvendintos žemaičių katalikų ir 3. Kad valdžia neatidėliojant pasirūpintų idant latvių kariuomenė mūsų krašte taip nebešeimininkautų, o jei galima ir visai pasišalintų" <ref>Mažeikių apskrities tarybos posėdžių protokolai 1920. // LCVA. F. 379, ap. 2, b. 142, l. 3.</ref>.

1920 m. sausio 9 d. buvo sukviestas Mažeikių miesto gyventojų susirinkimas dėl nuomonės išreiškimo ar Mažeikiai turi sudaryti atskirą tarybą nuo valsčiaus ar ne (kadangi anksčiau miestas priskirtas buvo prie valsčiaus). Iš 190-ties susirinkusiųjų 173 pasisakė už tai, kad miesto taryba turi būti renkama atskirai nuo valsčiaus, 17 buvo prieš. '''Mažeikų miesto savivaldybė įkurta 1920 m. kovo 1 d.''' Dėl miesto atskyrimo nuo valsčiaus buvo įvairių nusiskundimų. Kai kurie gyventojai šitokiu savivaldybės žingsniu buvo visiškai nepatenkinti ir netgi kreipėsi į VRM bei Teisingumo ministeriją. Ypač tuo buvo nepatenkinta varguomenė (trobelninkai), kuri skundėsi, kad kovo 1 d. visuotinis Mažeikių gyventojų susirinkimas neteisėtai juos priskyręs prie Mažeikių miesto, o jie norėjo priklausyti valsčiui, kadangi priskyrus prie miesto ant jų krinta didelė miesto išlaikymo (mokesčių) našta.

Dar 1919 m. spalio 28 d. „Laikinosios Vyriausybės Žiniose" paskelbtas savivaldybių įstatymas, visoje Lietuvoje įvyko įstatyme nurodyta tvarka rinkimai, išrinktos savivaldybės pakeitė ikišiolines provizorines savivaldybes. Mažeikių apskrityje su sunkumais susidurta ir per rinkimus. Kaip buvo pranešta VRM Savivaldybių įstaigų departamentui 1920 m. vasario 20 d. raštu, išrinktasis valdybos pirmininkas A. Eidukaitis vasario 5 d. pranešė, kad Finansų Prekybos ir Pramonės ministerijos yra paskirtas eiti mokesčių inspektoriaus pareigas, todėl negali eiti valdybos pirmininko pareigų. Tokiu būdu Mažeikių apskrityje dar nebuvo užbaigti rinkimai. Nebuvo žinoma kaip pasielgti, ar kviesti senuosius seimelio (tarybos) narius, ar laukti naujų rinkimų. Galiausiai 1920 m. kovo 2 d. įvyko Mažeikių apskrities seimelio susirinkimas, kuriame dalyvavo senieji seimelio nariai, susirinkimas nutarė, kad vietoj buvusios valdybos nario A. Eidukaičio laikinai pareigas atliks P. Girdvainis. Taip pat buvo svarstyti klausimai susiję su savivaldybių įstaigų, mokyklų, ligoninės, kalėjimo, butų remontu, švietimo, rekvizicijos klausimai. Kovo 9 d. įvykusio susirinkimo svarbiausia užduotis buvo išrinkti apskrities valdybos narius, revizijos komisiją ir nustatyti jiems atlyginimų sumą. Slaptu balsavimu išrinkti valdybos nariai: Jonas Vaičkus, Pranas Girdvainis (ėjęs laikinai pareigas), Jonas Beresnevičius. Be to, P. Girdvainis pareiškė, kad jis pareigas valdybos nario eisiąs ne visus metus, o tik kurį laiką; seimelis su tuo visiškai sutiko. Slaptu balsavimu buvo nutarta kiekvienam valdybos nariui mokėti 600 auksinų mėnesinės algos. Prieš išrenkant revizijos komisiją nutarta kiekvienam nariui mokėti po 20 auksinų darbo dienai. Nariais tapo Marcijomas Žilinskis, Vincas Skinderis ir Vytautas Kundrotas. 1920 m. kovo 9 d. užbaigti Mažeikių apskrityje savivaldybių rinkimai.

== Veikla ==

Apskrities savivaldybė ir po rinkimų susidūrė su įvairiais sprendžiamais klausimais. Susidurta su tokiais sunkumais kaip užkirsti kelią spekuliacija arkliais, nuspręsta kreiptis net į Vyriausybę, kad šiame krašte būtų uždrausta pirkliams laisvai supirkti arklius, kadangi čia jų trūkstama, o spekuliantai juos dar į užsienį išveža. Mažeikių apskrityje buvo imamai mokesčiai už leidimą važinėti dviračiu, po 50 auksinų už tam tikrą apskrities surašytą dokumentą. Tokie mokesčiai padėjo išsilaikyti savivaldybei. Apskrities savivaldybė rūpinosi ir švietimo reikalais, kelių ir tiltų taisymu, žemės ūkio ir miškų priežiūra, kalėjimo ir ligoninės tvarkymu ir išlaikymu, beturčiu šelpimu. 1920 m. rugpjūčio mėn. taryba priėmė privalomą švaros palaikymo įsakymą, kuriuo uždrausta pardavinėti vaisius ir uogas turgavietėse ir ant gatvių, įsakyta kiemuose įrengti šiukšlių dėžes ir uždengiamas duobes pamazgoms. Už šio įsakymo nevykdymą, pagal 1919 m. kovo 3 d. savivaldybių įstatymą, apskrities taryba nepaklususius galėjo bausti iki 1000 auksinų baudos, kurių pusė pavedama savivaldybės reikalams. Savivaldybininkams rūpėjo gaisrų klausimas, jie numate kad Mažeikių miesto gaisrininkų laisvoji kuopa, iškviesta važiuos už miesto 6 varstų spinduliu į gaisro vietą be užmokesčio.

1920 m. Mažeikių apskričiai buvo gana aktualus sienos su Latvija sureguliavimo klausimas. 1920 m. spalio mėn. Mažeikių apskrities tarybos atstovas P. Bimba, kartu su V. Biržiška ir karo valdininku Jakobu buvo komnadiruotas į Akmenės valsčių susirinkti žinių arbitražo komisijai apie pasienio gyventojus ir išklausti jų nuomonės prie ko jie norėtų būti priskirti, prie Lietuvos ar Latvijos.

1920 m. lapkričio mėn. Mažeikių apskrities valdyba už agitaciją prieš Lietuvos valdžią iš apskrities valdybos narių nuo Akmenės valsčiaus pašalino Vincą Švežinską ir dar apdėjo 500 auksinų bauda<ref>LVCA. F. 379, ap. 2, b. 355, l. 112.</ref>. Apskrities taryba netgi nutarė bausti tuos narius, kurie gavę pakvietimą neatvyko į posėdį be pateisinamos priežasties ar iš posėdžio pasišalino nepasirašę posėdžio protokololo nutarimų 50 auksinų bauda.

1920 m. rugsėjo 23 d. įsteigta [[Mažeikių vaikų prieglauda|vaikų prieglauda]], kuri rūpinosi našlaičiais ir beglobiais vaikais. Mažeikių apskričiai periskėlus iš Sedos į Mažeikius veikė dveiji arešto namai, todėl 1920 m. pabaigoje nuspręsta, kad Sedoje jie nereikalingi. Dėl lėšų stokos jų išlaikymui nuo 1921 m. sausio 1 d. paliekami vieni arešto namai Mažeikiuose.

1921 m. vasario mėn. apskrities savivaldybė nutarė, kad Mažeikiuose reikia įsteigti [[Mažeikių gimnazija|gimnaziją]] (iki šiol veikė tik 4 klasių vidurinioji mokykla). Rūpindamasi beturčiais vaikais apskrities savivaldybė įsakė valsčių savivaldybėms surinkti duomenis, kiek apskrityje yra tokių vaikų, kuriems reikalingas maistas ir rūbai. Apskrities savivaldybė taip pat ėmė rinkti savo naudai mokesčius nuo įvežamų ir išvežamų iš miesto geležinkeliu prekių, po 50-80 skatikų nuo kiekvieno pūdo. Tokie savotiški muitai 1921 m. kovo 16 d. Rinkliavų departamento buvo uždrausti kaip nenumatyti valstybės įstatymų ir ribojantys prekybą. Dėdama pastangas, kad kuo greičiau atsistatytų apskrities ūkis, ūkininkai atsistatytų sugriautus trobesius ir pastatus, savivaldybė nutarė prašyti Muitų departamento praleisti plytas, kalkes, miško medžiagą be muitų, pirktus Mažeikių apskrities ūkininkų savo reikmėms Latvijoje. Šitokiu būdu savivaldybė skatino miesto atgimimą bei ūkių apskrityje atstatymą.

1921 m. išleistas savivaldybių rinkimų įstatymas. Šiuo įstatymu galutinai rinkimams į visas savivaldybes įvesta proporcinė rinkimų sistema visuotiniu lygiu, slaptu ir tiesiu balsavimu<ref>Lietuvos savivaldybės 1918-28 m. - Kaunas, 1928. - p. 75.</ref>. Renkami į tarybą nariai galėjo būti Lietuvos piliečiai be tikėjimo skirtumų nuo 24 m. amžiaus. Tarybos renkamos 3 metams. Apskrities savivaldybės organai kaip ir anksčiau liko apskrities taryba, valdyba ir revizijos komisija.

Naujai 1921 m. išrinktos apskrities savivaldybės tarybos posėdis įvyko rugpjūčio 18 d., kurį, nesant naujo apskrities tarybos pirmininko, pradėjo vyriausias pagal amžių atstovas Petras Antanavičius. Svarbiausia užduotis šiame posėdyje - išrinkti apskrities tarybos pirmininką ir jo pavaduotoją, valdybą ir revizijos komisiją. Naujuoju Tarybos pirmininku tapo Jonas Raustis, pavaduotoju Aleksandras Kniuipis, valdybos nariais - Antanas Turčinskas, kasininkas - Jonas Beresnevičius, ūkvedys - Juozas Knabikas. Revizijos komisijos nariais tapo Antanas ir Leonas Pacevičiai bei Kazys Bieliauskas.

1921 m. spalio 8-15 d.d. Mažeikių miesto valdyboje Valstybės kontrolė atliko reviziją, kurios metu buvo pastebėta daug trūkumų - kasos knyga nepravesta, išlaidų dokumentai nesusegti ir nepatvirtinti valdybos pirmininko, bylos nesutvarkytos, dauguma raštų neregistruoti. 1922-01-27 revizija buvo atlikta vaikų prieglaudoje, čia taip pat rasta trūkumų - kasos knyga neužvesta, ūkis vedamas netaupiai, prieglaudoje 23 vaikai iš jų 4 sergantys raudoniuke, prieglauda visai netinkamam šiai įstaigai name, nėra pirties, trūkstapatalynės. Atlikus revizijas 1922-02-07 pastebėta, kad apskrities savivaldybės kasoje padarytas net 20147 auksinų 54 skatikų sumos trūkumas, valstybiniaipinigai sunaudoti savivaldybės reikalams ir t.t. Kontrolės departamentas už tai prašė buvusius ir esančius Mažeikių apskrities valdybos nusikaltusius narius patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1922 m. vasario 17 d. įvykęs apskrities tarybos posėdis buvo tikras valdybos narių perrinkimas - iš valdybos narių savo noru pasišalino pirmininkas A. Turčinskas, nuo kasininko pareigų ir valdybos narių nušalintas J. Beresnevičius už rastus revizijos metu trūkumus kasoje. Naujais valdybos nariais išrinkti - pirmininku Antanas Pacevičius, nariu - Feliksas Pračkauskas.

Po įvykusių revizijų Mažeikių savivaldybė buvo gana užsiėmusi stangdamasi pašalinti per revizijas pastebėtus trūkumus, nubausti dėl šių trūkumų atsakingus valdybos narius bei pakeisti juos kitais, kurie labiau rūpintųsi savivaldybės reikalais. Nuošalyje neliko ir savivaldybės gyventojų reikalai.

1922 m. kovo 27 d. buvo nutarta, kad reikia prašyti sveikatos departamento leidimo apskrities vaistinei įsteigti. Tarpininkauti šiam reikalui paskirtas apskrities ligoninės gydytojas dr. Cezaras Mikuckis. Buvo žiūrima tvarkos, ramybės viešose vietose, uždrausta girtiems pasirodyti gatvėse, svaigalų gėrimas viešose vietose - prasižengusysis galėjo būti baudžiamas iki 1000 auksinų bauda.

Didelė problema savivaldybei atrodė benamiai šunys, per juos plintančios įvairios ligos. Buvo įsakyta, kad kiemsargiai šunys turi būti pririšti žiemos metu nuo 7 val. ryto iki 17 val. vaklaro , o vasarą nuo 4 val. iki 21 val., kambariniai ir medžiokliniai šunys turi būti įregistruojami savivaldybėse, kurios išduoda tam tikrus liudijimus už nustatytą mokestį. Klajojančius ne laiku šunis nuspręsta naikinti.

1922 m. kovo 28 d. mirė valdybos pirmininkas Antanas Pacevičius. 1922-04-19 naujuoju valdybos pirmininku išrinktas Vaclovas Milevičius. 1922 m. nutarta kuo greičiau perkelti apskrities ligoninę iš Sedosį Mažeikius, kai tik bus užbaigtos ligoninės pastato statybos.

1922 m. rugsėjo 30 d. nutarta, kad mieste reikia įsteigti centrinį knygyną, 1922-12-02 nutarta prašyti Darbo ir socialinės apsaugos departamento leidimo įsteigti senelių prieglaudą.

1923 m. kovo 28 d. Mažeikių apskrities taryba posėdyje nutarė įsteigti prie Apskrities valdybos žemės ūkio skyrių, kurio organizavimą ir vedimą pavedė valdybos nariui V. Mylevičiui.<ref>Savivaldybė. - Kaunas, 1923. - Birželio mėn. - Nr. 1. - P. 14.</ref>.

1923 m. liepos 10 d. tarybos nutarimu Tarybos pirmininku išrinktas Raustys, tačiau ši kandidatūra buvo užprotestuota ir atidėta; buvo patvirtintos valsčių ribos, išskyrus Mažeikių valsčiaus ir Mažeikių miesto <ref>Savivaldybė. - 1923. - Rugsėjo mėn. - Nr. 4. - P. 14.</ref>.
Nuo 1931 m. sausio 1 d. buvo panaikinta apskrities žemės tvarkytojų įstaiga. Šios įstaigos funkcijos perduotos Šiaulių apygardai.

1931-05-02 Vietos savivaldybės įstatymas apskrities viršininko kontrolei pavedė visas apskrities savivaldybes. Apskrities viršininkas buvo renkamas ir apskrities valdybos pirmininku. Jis kartu su vidaus reikalu ministru tvirtino antraeilių miestų burmistrus, valsčių ir antraeilių miestų savivaldybių nutarimus, biudžetą, etatus bei atlyginimus. Apskrities viršininką skyrė, jo veiklą kontroliavo vidaus reikalų ministras. Už savo darbą apskrities viršininkas turėjo atsiskaityti Vidaus reikalų ministerijai.

1932 m. apskrityje buvo suorganizuota švaros savaitė. Surengta 11 paskaitų, Leckavoje vyko eisena su plakatais „Šalin nešvara", Židikų valsčius biednuomenei išdalino 100 gabalų muilo. <ref>Savivaldybė. - Kaunas, 1932. - Nr. 4. - P. 26.</ref>.

1931 m. Mažeikių apskrityje gyveno 77415 gyventojai. <ref>Savivaldybė. - Kaunas, 1931. - Nr. 6. - P. 33. </ref>. 1937 m. Mažeikių apskrityje buvo apie 80 tūkst. gyventojų, įsikūrusių 10020 ūkių, buvo 159856 ha žemės. I rūšies vieškelių buvo 219,8, II - 501,4 ir III - 815,2 km <ref>Vakarai. - 1937. - Nr. 102.</ref>. 1939 m. apskrityje veikė 13 plytinių, kurios pagamino apie 9,5 mln. plytų, buvo 15 kiaušinių supirkimo punkų<ref>Lietuvos aidas. - 1940. - Nr.8, 17. </ref>.

1940m. birželio mėn., prasidėjus sovietinei okupacijai buvęs nelegalios Mažeikių apskrities komunistų partijos vadovas - sekretorius Alfonsas Kondrotas iš Kauno siunčiamas į Mažeikius sudaryti laikinajį Lietuvos komunistų partijos (LKP) apskrities komiteto biurą. Spalio 25d. Centro Komitetas- CK patvirtino etatus ir naują apskrities komiteto, taip vadinamo vadinamo apkomo sudėtį: Sekretoriumi paskirtas Mečys Vičiulis, antruoju sekretoriumi Frolovas, dar priklausė apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Kičas, saugumo viršininkas Benas Balsys, organizacinio skyriaus vedėjas Alfonso Kundrotas. Gruodžio mėn. CK nutarimu M. Vičiulis nuimtas ir pirmuoju sekretoriumi netrukus vėl paskirtas A. Kondrotas. Prasidėjus 2-am pasauliniam karui, Mažeikių apskrities komiteto valdžia evakavosi į Rusijos gilumą. Vėl grįžo 1944 m. spalio mėn, kuomet Venta buvo tapusi fronto linija, sovietinės kariuomenės užimoje Sedoje įkuriama lyg ir laikina apkomo būstinė. Spalio 30 d. LKP Mažeikių apskrities komiteto pirmasis sekretorius A. Kondrotas parvyksta į Mažeikius. Kadangi buvusios patalpos Stoties gatvėje buvo nukentėjusios nuo bombardavimo laikinai įsikurta Matulionio g. Nr. 2. A. Kondrotas LKP Mažeikių apskrities pirmuoju sekretoriumi buvo iki 1946m. spalio pabaigos.
1941–1944 m. vokiečiai Mažeikių apskritį įjungė į Ostlando Lietuvos generalinės srities Šiaulių krašto apygardą. 1950 m. birželio 20 d. apskritis pertvarkyta į Mažeikių rajoną (34 apylinkės), dalis teritorijos atiteko Akmenės (23 apylinkės), Sedos (27 apylinkės), Skuodo (6 apylinkės), Žagarės rajonams. Plotas: 1923 m. - 2070, 1939 m. - 1960, 1949 m. - 1992 km². 1923 m. buvo 71104, 1939 m. - 83984 gyv.

Nuo 1945 m. ėjo apskrities laikraštis [[Mažeikių tiesa|„Mažeikių tiesa"]].

== Valsčiai ==
* [[Laižuvos valsčius]] (1920-1950), 1924 m. 3081 gyv. (1466 vyr., 1615 mot.).
* [[Leckavos valsčius]] (1919)
* [[Mažeikių valsčius]] (1919-1950). Viršaičiai: Augustas Venckus (1930-1940 m. pav.; 1941 m. rugpjūčio mėn. - 1944 m. ruduo; pasitraukė į Vakarus), Mažeikių valsčiaus VK pirmininkai: Augustas Vilkas (1940 m. vasara), Pranas Vaitiekaitis (1940 m. ruduo - 1941 m. birželio mėn.; buvo 1946 m. išrinktas TSRS AT deputatu po II pasaulinio karo), Gabalis, Gudinas. 1924 m. buvo 4882 gyv. (2308 vyr., 2574 mot.).
* [[Sedos valsčius]] (1919-1950). 1924 m. buvo 9986 gyv. (4609 vyr., 5377 mot.).
* [[Tirkšlių valsčius]] (1919-1950). 1924 m. buvo 8404 gyv. (3888 vyr., 4516 mot.).
* [[Viekšnių valsčius]] (1919-1950). 1924 m. buvo 10549 gyv. (4837 vyr., 5712 mot.).
* [[Židikų valsčius]] (1920-1950). 1924 m. buvo 8465 gyv. (3945 vyr., 4520 mot.).

Mažeikių apskričiai dar priklausė Akmenės, Barstyčių, Ylakių, Klykolių, Papilės, Vegerių valsčiai, kurių teritorijos nėra dabartinio Mažeikių rajono sudėtyje. Iki 1924 m. dar priklausė ir Žemaičių Kalvarija.

== Viršininkai ==
[[Vaizdas:Mazeikiu apskr. virsininkas A. Janusonis.jpg|thumb|right|230px|Mažeikių apskr. viršininkas A. Janušonis]]
[[Vaizdas:Gurskis.J..jpg|thumb|right|230px|Mažeikių miesto burmistras J. Gurskis]]
[[Vaizdas:Velicka.jpg|thumb|right|230px|Mažeikių miesto burmistras M. Velička]]

* Vaitiekavičius, 1925 m.
* [[Brazdžius Povilas|Povilas Brazdžius]], 1927 - 1932-09-01<ref> Poškus A. Apskrities viršininkas // Būdas žemaičių. - 1997. - Sausio 16. - P. 12. </ref>.
* V. Volonsevičius, 1936-1937 m.
* [[Jatulis Izidorius|Izidorius Jatulis]]
* A. Janušonis, 1939 m.
* Stasys Baipšys, 1944? m. - 1945 m. Kilus Vokietijos-SSRS karui suorganizavo Renavo sukilėlių būrį, veikusį Mažeikių aps.

== Kiti tarnautojai ==
* Helcermanas, apskrities technikas inžinierius, 1926 m.
* Petras Lelis (Lalis), apskrities inžinierius, 1932 m.
* Bucevičius, apskrities inžinierius, 1933 - 1934-01-01 m.
* J. Sidabras, apskrities inžinierius, nuo 1934-01-01
* V. Gečas, Mažeikių miesto savivaldybės sekretorius, 1933 m.
* Stasys Baipšys, 1940-1941 m. dirbo Valstybės draudimo įstaigos Mažeikių skyriuje.
== Mažeikių miesto burmistrai ==
* [[Pračkauskas Feliksas|Feliksas Pračkauskas]], pirmasis Mažeikių miesto burmistras, 1919 m.
* [[Motuzas Jonas|Jonas Motuzas]], 1920 m. buvo burmistro padėjėjas <ref>Lietuva. - 1920. - Nr. 69. </ref>.
* [[Gurskis Jonas|Jonas Gurskis]] (g. 1888 Stungių k., Žagarės vls.). 1919 m. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, grįžęs iš jos apsigyveno Mažeikiuose. 1922 m. pradėjo atstovauti Valstybinę draudimo įstaigą. Vėliau, kaip sąžiningas verslininkas, buvo išrinktas Mažeikių burmistru ir išbuvo apie 5 metus. Jam būnant burmistru, buvo išplanuotas ir sutvarkytas miestas ir kiti atlikti miesto sutvarkymo darbai. Pasitraukęs iš burmistro pareigų ėmėsi prekybos, savo namuose (Basanavičiaus g. 14) atidarė kepyklą. 1926 m. burmistras, 1939 m. buvo miesto tarybos narys.<ref>Verslas. - 1939. - Nr. 20. - P. 4.</ref>.
* Matas Kubiliūnas, 3 deš. pab.
* Mykolas Velička, 1930 <ref>XX amžius. - 1940. - Nr. 43.</ref> - 1940 m.
* J. Skinderis vadovavęs savivaldybei prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rudenį - vykdomojo komiteto pirmininkas<ref>Vytautas Ramanauskas.Mažeikių apskritis. Rotušė // Žemaičių kraštas (Mažeikiai). - 1990. - Vasario 1-22. - Nr. 14. - P. 4.</ref>. 1940 m. buvo smulkaus kredito banko valdytojas <ref>Bankui 15 metų // XX amžius. - 1940. - Liep. 16. - Nr. 160. - P. 9.</ref>.
* Smilgys vadodavo 1941 m. prasidėjus karui <ref> Komunistinis rytojus. - 1962. - Kovo 22. - Nr. 34. - P. 3.</ref>.
* Juozas Tumas paskirtas 1942 m.

== Kiti straipsniai ==
* [[Mažeikių apskrities arešto namai]]
* [[Mažeikių apskrities ipotekos įstaiga]]
* [[Mažeikių apskrities komendantūra]]
* [[Mažeikių apskrities vykdomasis komitetas]]
* [[Mažeikių vaikų prieglauda]]
* [[Mažeikių senelių prieglauda]]
* [[Mažeikių apskrities statybos komisija]]
* [[Mažeikių apskrities taryba]]
* [[Mažeikių apskrities valdyba]]
* [[Mažeikių apskrities žemės rūšiavimo komisija]]

{{reflist}}

* Jurgita Kaminskaitė. Mažeikių (Sedos) apskrities savivaldybė 1918-1922 m. - 7 p.
* Tarybų Lietuvos enciklopedija. - V., 1987. - T. 3. - P. 23.


[[Kategorija: Valdymas]]

Izidorius Vilimas

2011-02-21T09:02:45Z

Vyc:

[[Vilimo Izidoriaus|Vilimas Izidorius]] (g. 1870m. balandžio 25 d. [[Auksodė|Auksodės]]k. - m. ?.) Knygnešys, daraktorius.

Skaityti pramoko pas vietos daraktorių. Draudžiamą spaudą pradėjo platinti 1882m. Nuo 1887- 1904m. užsiėmė ir daraktoriaus veikla. 1932m. liepos 17d. už visuomeninę veiklą spaudos draudimo laikotarpiu švietimo ministerio įsaku skirta valstybinė pensija- 20Lt. mėnesiui.

==Šaltinis==

• Ličkūnas S. Knygnešys Izidorius Vilimas. // Etnografonių eksponatų registracijos knyga "Alkos" muziejaus. L. 201
• [[Kategorija: Knygnešiai]]

Izidorius Vilimas

2011-02-21T09:01:11Z

Vyc:

[[Vilimas Izidorius|Vilimo Izidoriaus]] (g. 1870m. balandžio 25 d. [[Auksodė|Auksodės]]k. - m. ?.) Knygnešys, daraktorius.

Skaityti pramoko pas vietos daraktorių. Draudžiamą spaudą pradėjo platinti 1882m. Nuo 1887- 1904m. užsiėmė ir daraktoriaus veikla. 1932m. liepos 17d. už visuomeninę veiklą spaudos draudimo laikotarpiu švietimo ministerio įsaku skirta valstybinė pensija- 20Lt. mėnesiui.

==Šaltinis==

• Ličkūnas S. Knygnešys Izidorius Vilimas. // Etnografonių eksponatų registracijos knyga "Alkos" muziejaus. L. 201
• [[Kategorija: Knygnešiai]]

Izidorius Vilimas

2011-02-21T08:44:02Z

Vyc: Naujas puslapis: Vilimas Izidorius gimė 1870m. balandžio 25 d. Auksodės k. Laižuvos vlsč. Skaityti pramoko pas vietos daraktorių. Draudžiamą spaudą pradėjo platinti 1882m. Nuo 1887- 1...

[[ Vilimas Izidorius]] gimė 1870m. balandžio 25 d. Auksodės k. Laižuvos vlsč. Skaityti pramoko pas vietos daraktorių. Draudžiamą spaudą pradėjo platinti 1882m. Nuo 1887- 1904m. užsiėmė ir daraktoriaus veikla. 1932m. liepos 17d. už visuomeninę veiklą spaudos draudimo laikotarpiu švietimo ministerio įsaku skirta valstybinė pensija- 20Lt. mėnesiui.

Šaltinis
* Ličkūnas S. Knygnešys Izidorius Vilimas. // Etnografonių eksponatų registracijos knyga
"Alkos" muziejaus Mažeikiuose. L. 201

Jonas Jurkūnas

2011-02-21T08:17:09Z

Vyc:

'''JURKŪNAS JONAS''' (slapyv. ''Švarcas'') (g. 1878-10-25 [[Voveriai|Voverių]] k. - m.?), knygnešys.

Lietuvišką spaudą gabenti ir platinti paskatino Tirkšlių vikaras Povilas Dogelis apie 1902 m. Parsiveždavo spaudos savo arkliais, taip pat duodavo arklius kitiems knygnešiams. P. Dogelį uždarius į Kretingos vienuolyną, lietuviškos spaudos nuvykdavo parsivežti iš Kretingos. Porą kartų buvo nuvykęs į Prūsiją. Platino „Tėvynė sargą“, „Žinyčią“, elementorius ir kt. religinio turinio knygas Tirkšlių, Mažeikių, Viekšnių apylinkėse. Bendradarbiavo su knygnešiu [[Motuzas Jonas|Jonu Motuzu]] (gyv. Mažeikiuose), Jurgiu Gudu, iš kurių gaudavo draudžiamosios spaudos. Apie 1903 m. pradėjo talkinti Kiprui Bieliniui (tuomet turėjusiam Sermėgiaus slapyv.), įsijungė į socialdemokratinės spaudos platinimą. Gavęs iš K. Bielinio raštelį, vieną kartą per du mėnesius vykdavo į Klaipėdą ir iš ten parsigabendavo spaudos. Parsivežtą spaudą slėpdavo savo ūkyje. Dalį knygų perduodavo K. Bieliniui, kuris jas nusiveždavo į Jelgavą ir Rygą, kitas knygas platindavo pats, perduodavo kitiems knygnešiams. Pagrindinis traktas, kuriuo gabendavo spaudą ir organizuodavo jos pristatymą buvo Kuliai – Plungė – Žemaičių Kalvarija – Mažeikiai. Nuveždavo ir Šiaulių kryptimi. 1905m. dalyvavo pirmajam lietuviškam vakare Mažeikiuose. J. Vaičkaus režisuotam spektaklyje " Velnias spąstuose" vaidino žydą. Už dalyvavimą 1905m. revoliuciniuose įvykiuose buvo suimtas, 11 mėnesių kalėjo Panevėžio, Šiaulių kalėjimuose.

Po spaudos draudimo panaikinimo apsigyveno Mažeikiuose (Viekšnių g. 3).

== Šaltiniai ==

* Bielinis K. Kaip mes gabenome raštus iš užsienių // Socialdemokratas. – 1925, gruodžio 3.
* Gudas J. Su knygomis per žemaičius // Knygnešys. D. 2. – P. 151
* Laurinavičius J. Mažeikių knygnešys // Gimtinė. – 1989, rugsėjo 30.
* Laurinavičius J. Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams. – Kaišiadorys, 1991. – P. 34.
* LCVA. – F. 1787, ap. 1, b. 60 (J. Jurkūno pensijos byla).
* Misius K. Mažeikiai 1661-1917 metais // Mažeikiai. Praeitis, dabartis ir perspektyvos. – Mažeikių kultūros rėmimo fondas, 1997. – P. 24-25.
* Radžiūnas B. Mažeikių knygnešys // Pergalės vėliava. – 1989, rugsėjo 5.

*Ličkūnas S. Jonas Motuzas // Etnografinių eksponatų registracijos knyga " Alkos " muziejaus Mažeikiuose. L. 200
Misius K. Mažeikiai 1661-1917 metais. // Maeikiai. Praeitis, dabartis ir perspektyvos.

[[Kategorija: Knygnešiai]]

Vasilijus Tomanovas-Tomanas

2010-10-26T06:40:04Z

Vyc: Naujas puslapis: [Vasilijus Tomanovas- Tomanas ].( 1914- 9 deš. pab.) Mažeikių fotografas. Gimė Mažeikiuose telegrafo darbuotojo Sergejaus Tomanovo šeimoje. Fotografijos pagrindų mokėsi pas ...

[Vasilijus Tomanovas- Tomanas ].( 1914- 9 deš. pab.) Mažeikių fotografas. Gimė Mažeikiuose telegrafo darbuotojo Sergejaus Tomanovo šeimoje. Fotografijos pagrindų mokėsi pas H. Gurvičių. Apie 4deš. vidurį tėvų namo mansardoje Nepriklausomybės g. Nr. 15( dabar Respublikos g. Nr. 35) atidarė savo fotoatelje. Buvo fotografavęs miesto vaizdų, kuriuos su atatinkamais užrašais pardavinėjo kaip atvirutes. Vokiečių okupacijos laikotarpiu pasistatė namą Nepriklausomybės, Latvių gatvių ( Respublikos, Vydūno g. )kampe, kuriame įsirengė naują fotoatelje. Grįžus sovietams 1944m. buvo išvežtas į lagerį prie Belomoro kanalo. 1945m. grįžo, bet Mažeikiuose ilgai nebedirbo, nacionalizavus namą, iširus šeimai, išsikėlė gyventi ir dirbti į Kauną. Mirė ir palaidotas Vilniuje.

Šaltinis Romano Tomano g. 1937m. atsiminimai

M. K. Čiurlionio gatvė

2010-10-26T06:14:11Z

Vyc:

[[Vaizdas:Ciurlionio g. MMKE.jpg|thumb|right|260px|M. K. Čiurlionio gatvė]]
[[Vaizdas:Ciurlionio gatve.MKE.2007-07-06.jpg|thumb|right|260px|M. K. Čiurlionio gatvė. Adolfo Janulio namas. Šiame pastate iki 2003 m. spalio mėn. buvo įsikūręs policijos komisariatas]]
'''M. K. ČIURLIONIO GATVĖ''', viena iš [[Mažeikiai|Mažeikių]] senamiesčio gatvių. Prasideda nuo [[Birutės gatvė|Birutės gatvė]] ir tęsiasi į pietvakarius iki atsiremia į [[Merkelio Račkausko gimnazija|M. Račkausko gimnazijos]] kiemą. Apie 180 m. ilgio. Nuo M. K. Čiurlionio gatvės prasideda [[Basanavičiaus gatvė|J. Basanavičiaus gatvė]]. Susiformavo apie 1922 m., ribojosi su turgaviete.Iki 1939m. vadinosi Turgaus gatvė. Iki XX a. VI deš. pr. pradedant [[Merkelio Račkausko gimnazija|M. Račkausko gimnazijos]] korpuso statybą ši gatvė jungėsi su [[Laisvės gatvė|Laisvės gatve]]. Šių gatvių kampe stovėjo garsiausio Mažeikių fotografo [[Gurvičius Hirša|Hiršos Gurvičiaus]] fotoateljė.

Kampiniame name su Basanavičius gatve buvo įsikūręs vienas didžiausių lietuvių mažeikiškių verslininkų Adolfas Janulis, užsiėmęs geležies, indų ir elektrotechnikos reikmenų prekyba ir skardos dirbinių gamyba. Sovietmečiu šiame name buvo vidaus reikalų skyrius - milicija. Greta buvo A. Šapiro baldų dirbtuvė.

[[Kategorija: Gatvės]]

Birutės gatvė

2010-10-25T13:31:10Z

Vyc:

[[Vaizdas:MKE.Birutes g..jpg|thumb|right|230px|Birutės gatvė]]
[[Vaizdas:Birutes gatve.MKE.2008-11-02.jpg|thumb|right|230px|]]
[[Vaizdas:Birutes gatve apie 1970 m.MKE.jpg|thumb|right|230px|Birutės gatvė apie 1970 m.]]
[[Vaizdas:Birutes g.MKE.jpg|thumb|right|230px|1926 m. pastatytas paminklas Šv. Pranciškaus jubiliejų paminėti. Pašventintas 1926-10-26.]]
'''BIRUTĖS GATVĖ''', viena iš [[Mažeikiai|Mažeikių]] senamiesčio gatvių. Prasideda nuo [[Laižuvos gatvė|Laižuvos gatvės]] ir tęsiasi iki Sienos gatvės. Ilgis apie 2 km.

Susiformavo apie 1922 m. Tuo metu tai buvo viena iš turgavietę ribojančių gatvių. Iki šių dienų liko nepakeistas gatvės pavadinimas. Birutės gatvėje daug individualių gyvenamųjų namų. Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje ir vėliau gyveno daug Mažeikių miesto šviesuomenės: matematikos mokytojai Emalda Nagiuvienė, Petras Savickas, muzikos mokytoja Valerija Dapšienė, gydytoja Valtaitė. Tarpukario metais Nr. 6 besiribojusiam su turgaus aikšte Alfonsas Čijunskas buvo įkūręs vaisvandenių ir gazuoto vandens dirbtuvę. Nr. 7 name gyveno advokatas Alfonsas Jakubėnas, 14-ajame name buvo M. Itmano duonos ir kitų kepinių kepykla, 24-ajame name - privatus gydytojo Osejaus Krongoldo kabinetas. Pokario metais 48-ajame name gyveno gatvės seniūnė Stefanija Kazakauskienė, kurios pastangomis įvestas vandentiekis. 59-ajame name gyvena garsaus lenktynininko Vytauto Knitos šeima.

Birutės gatvėje buvo kultūrinių objektų bei visuomeninių įstaigų. Pirmasis [[Mažeikių ligoninė|Mažeikių ligoninės]] įkūrėjas [[Burba Vladas|Vladas Burba]] XX amžiaus pradžioje ligonius priiminėjo sename, nebeišlikusiame pastate Birutės gatvėje, kur dabar yra ligoninės priėmimo skyrius. 8-ajame name buvo Autoinspekcija, 28-ajame - veikė miesto biblioteka.

== Kankinių kryžius ==
Kankinių gatvėje (dabar [[Mindaugo gatvė|Mindaugo g.]]) buvo komendantūros pastatas. Ten caro, kaizerinių vokiečių ir kitų valdžių nuteistieji buvo varomi prie nudžiūvusios pušies netoli komendantūros ir ten sušaudomi arba pakariami. Ten pat netoli jie būdavo ir užkasami. Čia pat miškelyje buvo laidojami savanoriai ir kariškiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, [[Motuzas Jonas|Jonas Motuzas]] ėjo pas kleboną kunigą Juozapą Dobužinskį ir aiškino, kad reikia įamžinti tą vietą. Už pušies buvo numatytas sklypas naujai bažnyčiai, ir kryžius būtų įėjęs į šventoriaus ribas. Klebonas nesutiko skirti lėšų kankinių kryžiaus statybai, bet sutiko paremti kryžiaus skirtą Šv. Pranciškaus Asyžiečio 700 metų jubiliejui statymą. Pastatytas betoninis kryžius pašvęstas Šv. Pranciškui Asyžiečiui, bet visi mažeikiškiai jį iki šiol vadina '''Kankinių kryžiumi'''. Kryžių su savo darbininkais 1926 m. pastatė J. Motuzas. Ant kryžiaus išlikęs gerai išskaitomas užrašas: „Šv. Pranciškaus Asyžiečio 700 metų jubiliejui prisiminti 1226-1926". Pasakojama, kad prie kryžiaus statymo vietos augusi pušis. Prie jos buvoš audomi žmonės. Statant kryžių pušis buvusi į jį įbetonuota <ref>Benarda Plastinina. Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo // Santarvė. - 2009. - Gruodžio 31. - Nr. 148. - P. 4.</ref>.

Bažnyčiai sklypą kitoje gatvės pusėje parinko po trejų metų atvykęs klebonas Strika, kur bažnyčia ir pastatyta. Pokario metais buvo naikinamos minimos kapinės. Apie 1960 m. planuota nugriauti ir tą kryžių, įverčiant jį iškastą duobę. Prie pat kryžiaus buvo atkastas medinis raudonai dažytas karstas. Išsiaiškinta, kad tai buvo kapas aukšto Raudonosios Armijos kariškio, kuris žuvo Kuršo (Latvija) fronte. Buvo nutarta kapą palikti, nebeversti ir kryžiaus. Kryžių supa ir sušaudytuosius mena balti beržai ir pušys, kur buvo pakasti sušaudytieji ir laidojami savanoriai - dabar sporto aikštynas <ref>Mes iš Motuzų giminės. - 2004. - 150 l.- L. 20-21.</ref>.

== Birutės gatvė dabar ==
*Nr. 5 - individuali parduotuvė „Eglė",
*Nr. 8 - IĮ „Jonarta",
*Nr. 10 - „Kompiuterinis langas"
*Nr. 14 - Ž.Ruginio IĮ „Žydrius ir KO",
*Nr. 37 - pavyzdingai tvarkoma sodyba,
*Nr. 49 - pavyzdingai tvarkoma sodyba,
*Nr. 59 - pavyzdingai tvarkoma sodyba.
*Ties sankryža su Laižuvos gatve, skverelyje, yra paminklas „Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę 1940-1990".

{{reflist}}
[[Kategorija: Gatvės]]

J. Basanavičiaus gatvė

2010-05-31T13:25:29Z

Vyc:

[[Vaizdas:MKE.Basanaviciaus gatve is baznycios boksto..jpg|thumb|right|210px|J. Basanavičiaus gatvė iš bažnyčios bokšto, apie 1970 m.]]
[[Vaizdas:Basanaviciaus12.MKE.2007-03-08.JPG|thumb|right|210px|J. Basanavičiaus g. 12]]
[[Vaizdas:Basanaviciaus g.MKE.2007-07-06.jpg|thumb|right|210px|Dabar šiame name - psichiatrijos skyrius, 1937- 1944m. veikė Žiemos žemės ūkio mokykla. 1944-1953 m. čia buvo KGB būstinė]]
[[Vaizdas:Mazeikiu baznycia.MKE.2007-07-06.jpg|thumb|right|210px|[[Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia]]]]
'''J. BASANAVIČIAUS GATVĖ''', ''Jono Basanavičiaus gatvė'', ''Basanavičiaus gatvė'', viena iš [[Mažeikiai|Mažeikių]] Senamiesčio gatvių.

Prasideda nuo susikirtimo su [[M. K. Čiurlionio gatvė|M. K. Čiurlionio gatve]] ir tęsiasi lygiagrečiai su [[Laisvės gatvė|Laisvės gatve]] iki susikirtimo su [[V. Kudirkos gatvė|V. Kudirkos gatve]]. Gatvę kerta [[Mindaugo gatvė|Mindaugo]], [[V. Burbos gatvė|V. Burbos]], [[J. Jablonskio gatvė|J. Jablonskio]] ir [[Vilniaus gatvė|Vilniaus gatvės]].

Gatvė, pavadinta didžiojo Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus vardu, pradėjo kurtis ir formavosi po jo mirties (1927-ųjų metų), tarpukario laikotarpiu.
Šioje gatvėje Nr. 1 buvo įsikūręs vienas didžiausių lietuvių mažeikiškių verslininkų Adolfas Janulis, užsiėmęs geležies, indų ir elektrotechnikos reikmenų prekyba ir skardos dirbinių gamyba. Sovietmečiu šiame name buvo vidaus reikalų skyrius - milicija, 8 deš. pristatytame priestate veikė blaivykla. Nr. 6 gyveno vidaus ligų gydytojas Ignas Šalkauskas. Nr. 10 gyveno ir dirbo notaras A. Paltarokas. Nr. 12 J. Gurskis, 4 deš. sandūroje buvęs Mažeikių burmistru, vėliau turėjęs kepyklą. Tarpukaryje Basanavičiaus gatvėje veikė Apskrities agronomo įstaiga.

Basanavičiaus gatvės dvyliktame name (statytas 1936 m.) gyvena Mažeikiuose garsėjusio daktaro Stasio Dakinevičiaus (m. 2004) dukra Ona Dulkienė. Šis namas priklausė jos motinai Marijai Dakinevičienei. Namą projektavo apskrities inžinierius Jonas Sidabras. Jame yra 13 kambarių. 1941 metais birželio 14 d. Dakinevičių šeima buvo ištremta į Sibirą. sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas. Jame ilgą laiką veikė biblioteka, vėliau - pionierių ir moksleivių namai. 9 deš.pr. priešais namą iš parko buvo perkelta M. Gorkio skulptūra, nugriauta 1990m.
1992-06-13 Ona Dulkienė grįžo į Mažeikius ir apsigyveno tėvų name.

1936 m. Basanavičiaus ir Kankinių gatvių sankirtoje Mažeikių parapijos tikintiesiems duris atvėrė nauja raudonų plytų Švč. Jėzaus širdies bažnyčia. Bažnyčios projektą padarė Vytautas Landsbergis - Žemkalnis. Bažnyčios statyba rūpinosi tuometinis parapijos klebonas Stasys Budvytis ir parapijos tikintieji. Už naujos bažnyčios pastatymą Telšių vyskupija kunigui Stasiui Budvyčiui suteikė kanauninko titulą. Priešais bažnyčią iki 1937m. pasistatė dviejų aukštų mūrinį namą J. Lukštaraupis, ilgą laiką- 1937-1944m. namą nuomojęs žiemos žemės ūkio mokyklai, daugelį metų veikė tuberkuliozinis dispanseris, vėliau - infekcinių ligų skyrius (dabar psichiatrijos). Pokario metais šiame pastate buvo įsikūręs KGB Mažeikių skyrius. 1943-1953 m. šiame name buvo tardomi įtariami antisovietine veikla, dalis jų čia trumpam buvo ir kalinami. Apie tai byloja ant namo prikalta granitinė plokštė su įrašu: „Politinių kalinių kalinimo vieta. Nors kamerų šaltis kaustė partizanų širdis, bet labiau buvo gaila nebaigtos kovos už Tėvynės laisvę". Pastato vakarinėje pusėje buvo aikštelė, į kurią buvo atvežami ir sumėtomi kovose žuvę partizanai, Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojai. Miesto gyventojai, žuvusiųjų giminės buvo varomi jų pažiūrėti. Pietrytinėje pastato pusėje buvo šulinys. Ant jo dabar, atrodo, pasatyti garažai. Į šulinį buvo metami tardymo metu nukankinti arba kovose žuvę laisvės kovotojai. Kelias paras prie pastato pagulėję žuvusiųjų lavonai naktimis, slapčia, arkliu pakinkytu vežimu V. Burbos gatve, pro Muzikos mokyklą, buvusią „dramblinę", keliuku buvo gabenami į durpyną ir čia palaidojami užstumdant iškastas durpių tranšėjas<ref>Muturas A. Atsiliepkite, mažeikiškiai senbuviai! // Santarvė. - 2009. - Birželio 20. - Nr. 69. - P. 4.</ref>.

J. Basanavičiaus g. yra senosios ligoninės pastatas. Mažeikių ligoninė minima nuo 1919 metų. Mediniame ligoninės pastate dirbo penki medikai. 1923 metais į Mažeikius atvykusio gydytojo Vlado Burbos pastangomis pradėta statyti nauja ligoninė, kuri buvo įrengta ir pradėjo darbą 1938 m. vasarą. Antrojo pasaulinio karo metais ligoninė buvo stipriai apgriauta, tačiau Burbos rūpesčio dėka atstatyta ir paruošta darbui. 1979 m. pradėjo veikti naujas gydomasis 200 lovų korpusas. 1989 m. atidarytas reanimacijos skyrius.

Pats ligoninės įsteigėjas ir tuometinis vyr. gydytojas [[Burba Vladas|Vladas Burba]] gyveno Basanavičiaus gatvėje iš kapitono Černiaus įsigytame name, kuris 1944m buvo subombarduotas, po to V. Burba pasistatė naują, mažesnį, tebestovintį iki šiol namą.Toje pat gatvėje 6-7 deš. apsigyveno ir kiti medikai: [[Žininskaitė Stefanija|Stefanija Žilinskaitė]], Vladas Punis, Paulina ir Vincas Miliauskai.

{{reflist}}
[[Kategorija: Gatvės]]

Bronius Remys

2010-02-10T12:24:52Z

Vyc:

'''REMYS BRONIUS''' (g. 1907-07-28 [[Mažeikiai|Mažeikiuose]] - sušaudytas 1943-02-16 Kanske, Rusija), Lietuvos kariuomenės karininkas.

I pasaulinio karo metu su tėvais gyveno Rusijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1929-06-21 baigė [[Mažeikių gimnazija|Mažeikių gimnaziją]], įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1929-11-06 pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1930-11-30 baigus Karo mokyklą suteiktas pėstininkų atsargos leitenanto laipsnis ir paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. 1931-01-01 laipsnis pakeistas į jaunesniojo leitenanto laipsnį. Studijavo VDU Teisės fakultete. 1941-06-15 buvo suimtas ir išvežtas į Rešotų lagerį (Krasnojarsko krašt.). Šeima 1941 m. ištremta į Tengą (Altajaus krašt.). 1943-01-02 SSRS NVKD Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirties bausme sušaudant.

Broliai: [[Remys Juozas|Juozas Remys]], [[Remys Donius|Donius Remys]].

== Šaltiniai ==

* Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m. - Vilnius, 2006. - T. 6. - P. 252 - 253.


[[Kategorija: Kariai]]

Donius Remys

2010-02-10T12:23:25Z

Vyc:

[[Vaizdas:Donius Remys.jpg|thumb|right|210px|Donius Remys]]
'''REMYS DONIUS''' (g. 1925-02-10 [[Mažeikiai|Mažeikiuose]]), poetas, filosofas, inžinierius.

Mokėsi [[Merkelio Račkausko gimnazija|Mažeikių gimnazijoje]]. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Vokietijos universitete studijavo filosofiją ir psichologiją, JAV - inžineriją. 1950 m. emigravo į JAV, gyveno Čikagoje. Atsikūrus Lietuvai, grįžo į tėvynę, gyvena Palangoje. Periodiniuose leidiniuose „Draugas", „Lietuvių dienos", „Aidai", „Pradalgės metraštis" yra paskelbęs savo poezijos.

Išleido eilėraščių rinkinius: „Išsipildymo sala" (1992 m.), „Auksinė vasara" (1993 m.), „Išlikęs džiaugsmas" (1994 m.), „Svajonių gėlės" (1995 m.), „Klajūno kelias" (1997 m.), „Pažinimo gėlės" (1997 m.), „Laiko riboje" (1998 m.), „Šviesos klasta" (2000 m.), „Širdies daina" (2001 m.), „Laiko vėjas" (2001 m.). Poezijoje vyrauja meilės, tėvynės ilgesio motyvai.

1992 m. lankėsi Mažeikiuose. Viešnagės metu draugui paliko pluoštą savo eilėraščių, kurie buvo išspausdinti rajoniniame laikrašytje „Santarvėje". Nuo 1995 metų įsteigęs savo vardo Premiją geriausiems [[Merkelio Račkausko gimnazija|Merkelio Račkausko gimnazijos]] poetams.

Broliai: [[Remys Bronius|Bronius Remys]], [[Remys Juozas|Juozas Remys]].

== Literatūra ==

* Skiparienė Rūta. Poetas [mažeikiškis] Donius Remys / redagavo Dangira Undžienė. – Mažeikiai, 2001. - 70 p. (kraštotyrinis darbas).
* Prisijaukinę Mūzą. Poezijos ir prozos antologija. Sud. J. Butnorienė. - Mažeikiai. - 2009. - 140 p. - P. 129-131, 135. ISBN 978-9955-911-14-2.

== Šaltiniai ==

* Lengvenis J. Žmogaus ir laiko dialogas // Santarvė. - 1992. - Gruodžio 23.
* Mano jaunystės gatvė //Santarvė. - 1992. - Gruodžio 23.
* Žemaičių žemė. - 1944. - Nr. 2. - P. 32.
* Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1969. - T. 36. - P. 467.
* JAV lietuviai. - V. - D. 2. - P. 183.
* Lietuvių literatūros enciklopedija. - V., 2001. - P. 418.
* Vanagas V.Lietuvių rašytojų sąvadas. - V., 1996. - P. 367.


[[Kategorija: Poetai]]

Juozas Remys

2010-02-10T12:16:51Z

Vyc:

'''REMYS JUOZAS''' (g. 1909-01-31 [[Mažeikiai|Mažeikiuose]] - m. 1997 m. JAV), pirmojo [[Mažeikių simfoninis orkestras|simfoninio orkestro]] įkūrėjas Mažeikiuose Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuvos kariuomenės karininkas.

I pasaulinio karo metu su tėvais gyveno Rusijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1930 m. baigė [[Mažeikių gimnazija|Mažeikių gimnaziją]], pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1931-10-29 baigus Karo mokyklą suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleistas į atsargą. Studijavo VDU teisę. Vėliau dirbo Kauno miesto savivaldybės įvairiose žinybose. 1936-11-23 suteiktas atsargos leitenanto laipsnis. 1936-05-01 pradėjo dirbti Valstybės saugumo departamente, vėliau ėjo Aukštosios Panemunės Valstybės saugumo policijos viršininko pareigas. 1937-07-01 paskirtas jaunesiuoju valdininku, 1939-12-01 - vyresniuoju valdininku.

1938 m. Mažeikiuose įkūrė simfoninį orkestrą, buvo jo dirigentas, smuikininkas ir fleitistas.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau emigravo į JAV, gyveno Čikagoje.

Broliai: [[Remys Bronius|Bronius Remys]],[[Remys Donius| Donius Remys]].

== Šaltiniai ==

* Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m. - Vilnius, 2006. - T. 6. - P. 253.


[[Kategorija: Kariai]]

Vasario 16-osios gatvė

2010-02-05T12:39:43Z

Vyc: /* Gatvė tarpukaryje */

[[Vaizdas:Vasario 16-os gatve.MKE.2007-9-16.jpg|thumb|right|260px|Vasario 16-osios gatvė]]
[[Vaizdas:Mazeikiai, Vasario 16-osios gatve, 2006-09-14. MKE.jpg|thumb|260px|Vasario 16-osios gatvės vaizdas nuo geležinkelio stoties pusės, 2006 m.]]
[[Vaizdas:Mazeikiai,Vasario 16-osios g., Stoties g., 1933 m.Foto P.Vaisnoras.MKE1.jpg|thumb|right|260px|Tas pats vaizdas. P.Vaišnoro nuotr., 1933 m.]]
[[Vaizdas:Pergales-Vasario 16-osios g. MKE.jpg|thumb|right|260px|Vasario 16-osios, seniau Pergalės g-tvė apie 1965 m.]]
[[Vaizdas:Mazeikiai, Vasario 16-osios Laisves g. kampas. MKE.jpg|thumb|260px|Vasario 16-osios ir Laisvės g. kampe prieš II pasaulinį karą pastatytas modernus dviaukštis pastatas]]
'''VASARIO 16-OSIOS GATVĖ''', viena iš [[Mažeikiai|Mažeikių]] senamiesčio gatvių. Prasideda ties [[Mažeikių geležinkelio stotis|geležinkelio stotimi]], nuo [[Stoties gatvė|Stoties gatvės]], ir tęsiasi statmenai miesto centrinei gatvei - [[Laisvės gatvė|Laisvės gatvei]]. Vasario 16-osios gatvę kerta [[Respublikos gatvė|Respublikos gatvė]]. Ilgis 0,28 km.

1880 m. išdalinta 19 sklypų po 1 dešimtinę naujiems namams statyti, į geležinkelio stotį nutiesta nauja gatvė, kuri buvo pavadinta Stoties (tarpukaryje pavadinta Vasario 16-osios). 1895 m. Stoties ir Didžioji (Laisvės) gatvės išgrįstos akmenimis (grindinys išsilaikė iki 1965 m., kai gatvės buvo pradėtos asfaltuoti). 1901 m. pavadinta Vokzalnaja ulica. Tuometinės Didžiosios ir Stoties (Vasario 16-sios) kampe buvo suformuota aikštė, kurioje vykdavo turgūs. Vasario 16-osios gatvė buvo užstatyta mediniais pastatais, tik šalia turgavietės kitoje gatvės pusėje žydų verslininkas Grosas apie 1908 m. pastatė gana puošnaus fasado namą, kurio pirmame aukšte buvo parduotuvės, o antrame aukšte buvo nuomojama salė, čia vykdavo ir J. Vaičkaus „Skrajojamojo" teatro spektakliai. 1915 m. prie Mažeikių priartėjus frontui birželio mėn. iš Mažeikių į Rusijos gilumą buvo ištremti visi žydai, didžioji Stoties gatvės namų dalis liko tušti. Groso name buvo apsistoję dragūnai. Jie salėje virdami arbatą uždegė šiaudus, kilęs gaisras persimetė ir į kitus namus, sudegė dauguma Stoties gatvės namų.

== Gatvė tarpukaryje ==
1919 m. dauguma žydų sugrįžo atsistatė nudegusius namus. 1922 m. turgavietė buvo iškelta į kitą vietą. Jos vietoje iškilo naujas modernus to meto Lietuvos architektūrai būdingas Švarco vaistinės pastatas (dabar šio pastato vietoje yra viešoji biblioteka).

Tarpukaryje Vasario 16-osios ir gretimose gatvėse buvo sukoncentruota didžiausia miesto žydų bendruomenės dalis, čia vyko visas ūkinis kultūrinis gyvenimas. Žydai buvo įsteigę kontorų, viešbučių, parduotuvių, dirbtuvėlių, sandėlių, kai kurie neišsilaikė, bankrutavo, keitėsi jų savininkai:
* Nr.2 - Leiba Jezerskas vertėsi alkoholinių produktų prekyba; E.Edelsonienės viešbutis; latvio Bliumentalio viešbutis. Pastatas nugriautas 1990 m. pr. Tai buvo paskutinis senojo medinio Mažeikių centro namas. Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas R. Krolis šį namą atidavė žmonės nusigriovimui. <ref> Ramanauskas V. Apmąstymai prie griaunamo Bliumentalio viešbučio // Pergalės vėliava. - 1990 m. - vasario 13. - Nr. 19.</ref>
* Nr.4 - Leizerio Tovos miško medžiagų ir kuro gamybos kontora; galanterijos parduotuvė (savininko pravardė - Bombėjus).
* Nr.5 - žydų liaudies bankas; 1931-1939 m. gyveno Maušas Peresas.
* Nr.6 - Rabuso Rubinšteino avalynės dirbtuvės; gyveno prekybininko Leibos Glikmano šeima.
* Nr.7 - Rachilė Cindleraitė vertėsi manufaktūros prekyba; Hiršo Groso įkurtas nuosavas kino teatras (buv. kultūros namų viename gale).
* Nr.8 - Fridos Beržanskienės įvairių smulkių prekių parduotuvė; Bero Samuelio ir Bero Rubelio-Abraomo smulkių prekių parduotuvė.
* Nr.15 - veikė Freinės-Mosės Rabinovičienės ekspedicijos ir transporto įstaiga (kontora).

Be to, šioje gatvėje Benjaminas Šulmanas prekiavo laikrodžiais ir aukso dirbiniais. Nr.1 buvo Jono Kiaušo restoranas. Ten pat siuvykla „ London“ priklausiusi Zofijai Draugelienei, Nr. 7 apskrities savivaldybės vaistinė, šaulių klubas ir Šv. Kazimiero draugijos knygynas, kampe su Laisvės gatve - ūkio bankas. Prie geležinkelio stoties buvo Julijonos Širvinskienės viešbutis

1948 m. balandžio 12 d. miesto vykdomojo komiteto sprendimu gatvės pavadinimas pakeistas į Pergalės. 1989 m. vasario 16-ją iškilmingai atidengta lentelė su senuoju - Vasario 16-sios pavadinimu, nors sprendimas gražinti pavadinimą priimtas tik 1990-09-28.

== Gatvė dabar ==
Dabar vasario 16-osios gatvėje yra:
* Nr.1 - parduotuvė, radijo stotis „Ventus". Anksčiau šiame pastate buvo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, kuriam vadovavo Stanislovas Baltrimavičius (1972 m. BGAK įsikūrė naujose patalpose Respublikos g.). Pirmajame pastato aukšte buvo lengvų drabužių, o antrame - viršutinių drabužių siuvyklos. Pirmame aukšte dar veikė avalynės ir laikrodžių remonto dirbtuvėlės, antrame - įsikūrė fotoateljė.
* Nr.3 - Gedulo namai.
* Nr.4 - Telšių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcijos Mažeikių teritorinis skyrius.
* Nr.7 - Senamiesčio vaistinė.
* Nr.8 - draudimo įmonė „Reso Europa".
* Nr.11 - baldų parduotuvė, kavinė „Vega". Tai daktarui Stasiui Dakinevičiui priklausęs dviejų aukštų išskirtinės architektūros pastatas, kuriame nuo 1955 iki 1996 m. buvo [[Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centras|Mažeikių miesto kultūros namai]]<ref>Raugalienė J. Pavadinta Valstybės atkūrimo vardu // Būdas žemaičių. - 2006. - Vasario 24. - Nr. 21. - P. 9.</ref>.
* Nr.12 - kirpykla „Siluetas".
* Nr.13 - nuo 1958 iki 1994 čia buvo [[Mažeikių muziejus|kraštotyros muziejus]]. Dabar šis pastatas renovuojamas (2008 m. pab.).
* Nr.14/kampinis - Viešoji biblioteka. Prieš karą čia stovėjo dviaukštis namas, kuriame buvo vaistinė.

{{reflist}}
[[Kategorija: Gatvės]]

Aptarimas:Karolis Pukevičius

2009-03-06T11:27:30Z

Vyc: Naujas puslapis: Dėl Karolio Pukevičiaus. Jis tikrai netinka liaudies menininkų kategorijai. Tai yra visuomenės veikėjas. Visuomeniniais pagrindais suorganizavo pirmąjį Mažeikių chorą, o i...

Dėl Karolio Pukevičiaus. Jis tikrai netinka liaudies menininkų kategorijai. Tai yra visuomenės veikėjas. Visuomeniniais pagrindais suorganizavo pirmąjį Mažeikių chorą, o ir vėliau užsiėmė ne vien vargonininko veikla, bet buvo aktyvus Mažeikių visuomeniniop gyvenimo atstovas.

Leckavos paštas

2008-12-09T13:34:22Z

Vyc:

'''LECKAVOS PAŠTAS''' veikė jau tarpukaryje. Po karo aidaryta ryšių agentūra. Pirmasis vedėjas Antanas Pukevičius. Nuo 1947 m. iki 1980 m. agentūros vedėju dirbo Bronius Vaitkevičius. 1980 m. veikė 50 abonentų automatinė telefono stotis, buvo gaunama 485 egz. įvairių laikraščių ir 600 egz. žurnalų. Dabar Leckavos paštas uždarytas.
== Šaltiniai ==

* Radžiūnas B. Mažeikių ryšių mazgo istorija. - 1980 m.


[[Kategorija: Ryšių skyriai]]

Naudotojo aptarimas:Vyc

2008-12-04T06:22:46Z

Vyc:

:Reikia užrašyti kas nuotraukos autorius ir kitus rekvizitus.
Foto V. Ramanausko. 2006m. Liaudies menininkė Cecilija Mikulskienė